Akimirka, kai iš praeities žengi į ateitį, visada atrodo svarbi ir reikšminga. Tiesa, tokia „akimirka“ per didžiąsias žiemos šventes tęsiasi net kelias dienas ir vadinama saulėgrįža. Maždaug gruodžio 20-ąją diena nustoja trumpėti, kelias paras tarsi padvejoja ir nuo gruodžio 24-osios ima ilgėti. Natūralu, kad pagonis toks Saulės apsisprendimas vėl teikti šviesą ir gyvybę labai džiugindavo. Jie netgi tikėdavo ir patys prie to prisideda kasmetėmis apeigomis. Katalikams naujo gyvenimo viltį teikia ne Saulės grįžimas, o jų išganytojo Jėzaus Kristaus gimimas. Tiesa, istoriniai faktai liudija, kad Kalėdos nėra tikrasis Jėzaus gimtadienis, saulėgrįža šią dieną pasirinkta simboliškai ir pradėta švęsti tik IV a. po Kristaus gimimo.
Kaip tinkamai pasiruošti?
Ruoštis didžiosioms metų šventėms pradedame vis anksčiau. Jau lapkričio vidury sužimba pirmosios girliandos ir prasideda dovanų pirkimo vajus. Vis dėlto toks ankstyvas startas nebuvo būdingas senovės lietuviams, nepalankiai jį vertina ir dvasininkai bei psichologai. Vieni mano, kad tai iškreipia advento – kaip tylos ir susikaupimo laiko – prasmę, kiti tikina, kad pernelyg užsitęsęs prieššventinis laikotarpis nublankina pačią šventę. Užžiebti girliandas ir žvakes geriausia gruodžio 13-ąją – šv. Liucijos dieną. Liucija dar vadinama šviesos nešėja (lot. lux reiškia šviesą). Įdomu tai, kad būtent nuo šios dienos nustoja ilgėti vakaras – nors saulė dar savaitę kasdien pateka minute vėliau, bet leidžiasi tuo pat metu.
Kalėdų eglutė lietuvių namuose paprastai būdavo puošiama Kūčių dienos rytą. Tiesa, šiais laikais tos tradicijos laikosi nedaugelis, nes žaliaskare nori džiaugtis kuo ilgiau. Pasak etnologo Liberto Klimkos, eglučių puošimas Lietuvoje – gana naujas reiškinys, prieš tai didžiausia švenčių puošmena buvo įspūdingi šiaudų sodai. Grįžtančią saulę simbolizavo jų viduryje patalpintas raudonšonis obuolys.
„Lietuviškuose raštuose kalėdinė eglutė pirmą kartą paminėta 1853 metais – ją jaunystėje matęs būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko namuose Vainute“, – rašo L. Klimka knygoje „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ (leidykla „Didakta“). Į Lietuvą ši puošmena atkeliavo iš Rusijos – prie eglutės vykstančiais žaidimais ir dovanėlėmis XIX a. pabaigoje į rusiškas mokyklas vilioti lietuvių vaikai. Taip siekta juos atitraukti nuo slapta veikusių daraktorių mokyklų, tad, pasak L. Klimkos, to laiko šviesuomenė šį Kalėdų simbolį pasitiko priešiškai. Vis dėlto tarpukariu tradicija prigijo.
O štai kalėdinių dovanų pirkimo tradicija, skirtingai nei daugelis mūsų įsivaizduoja, nėra mums primesta vien vartotojiškos Vakarų visuomenės. Etnologas L. Klimka atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nuo seno per adventą rengti turgūs. Šiaurinėje šalies dalyje jie netgi turėjo savo pavadinimus. Pirmą advento savaitgalį vykdavo šeškaturgis, jo metu žmonės galėdavo įsigyti šiltų drabužių, kailinių, apavo. Kitą savaitgalį skaistaturgyje būdavo perkamos dovanos, jas sau ir savo mylimosioms paprastai išdidžiai rinkdavosi ką tik algą gavę samdiniai. Prieš pat Kalėdas vykdavo saldaturgis, jame būdavo galima įsigyti visokių gėrybių vaišių stalui – medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus, žąsų, nupenėtų gaidžių...
Prieš šventes būdavo gerai iššveičiama troba, nugraibomi visi voratinkliai, už paveikslų ar staktų pakaišoma eglišakių. Energiškai apvalyti namus padeda sauja druskos, įberta į vandenį, kuriuo mazgojate grindis. Kūčių dieną, prieš sėsdama prie stalo, visa šeima eidavo į pirtį, grįžusi persivilkdavo naujais baltiniais. Labai svarbu iki Kūčių vakarienės atiduoti visas skolas – ir finansines, ir moralines, tad jei buvo kokių nesutarimų su kaimynais, galima pas juos nueiti, nunešti kalėdaičių.
Tiesa, į namus svečiai Kūčių dieną nekviečiami, šnekučiuojamasi dažniausiai kieme, mat tądien į namus užsukęs žmogus gali išsinešti laimę. Tai visiškai netinkama diena skolintis, antraip visus metus būsi skolingas. Iki pat vakaro reikėtų susilaikyti nuo maisto – tai viena iš trijų griežčiausių katalikiško pasninko dienų per metus (kitos dvi – Didysis penktadienis prieš Velykas ir Pelenų diena po Užgavėnių). Tad privalu laikytis vadinamojo sausojo pasninko, kai atsisakoma mėsos ir pieno produktų, o uolesni tikintieji laikosi netgi juodojo – kai nevalgoma visai. Sakydavo, kad susilaikymas nuo maisto iki vakaro atneš sėkmę, turtų ir meilę.
Pasak L. Klimkos, Kūčių tradiciją yra išsaugoję tik lietuviai ir lenkai, kitose šalyse šventės prasideda Kalėdų rytą. Lietuviškos Kūčios gerokai skiriasi nuo Kalėdų. Prie Kūčių vakarienės stalo sėsdavo visi šeimos nariai, būdavo kviečiami ir vieniši giminaičiai, kaimynai, net elgetos. Tikėta, kad tą vakarą bendrai susėdus prie stalo sustiprinama šeimos santarvė, o pavaišintas svetimas žmogus atneš namams laimę. Po staltiese, prisimenant Jėzaus gimimą ėdžiose, simboliškai dėta šieno gniūžtė. Kitą dieną šį šieną sušerdavo gyvuliams, kad būtų sveiki ir našūs. Simbolinė reikšmė suteikiama ir visiems patiekalams. Net pavadinimas Kūčios kilęs nuo ritualinio valgio kūčios. Šiuo medumi saldintu patiekalu iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių būdavo vaišinamos į puotą pakviestos protėvių vėlės, o kartu su jomis valgydavo ir visa šeima.
Šiuo metu kūčią pakeitė kūčiukai su aguonpieniu. „Kūčiukai – tai apeiginė duonelė, skirta vėlėms pamaitinti; mažučiukai, nes vėlės neturi kūno, jų prikepama daug, nes ir vėlių daug“, – teigia L. Klimka. Vakarienė pradedama nuo bendros maldos, tada padalijami kalėdaičiai, savojo duodama atsilaužti kiekvienam prie stalo esančiam žmogui. Tada po gabalėlį kalėdaičio įdedama į kiekvieną ant stalo stovintį patiekalą.
Sausojo pasninko laikomasi ir per vakarienę, tad valgomi patiekalai be mėsos ir gyvulinių produktų – pieno, sviesto, grietinės, kiaušinių. Iš esmės toks stalas turėtų patikti veganams, tik su viena išimtimi – ant jo neturėtų būti ir žuvų patiekalų. Sako, tai primena Kristaus padarytus stebuklus – kai jis pripildė būsimojo apaštalo žvejo Simono tinklus ir dviem žuvimis pamaitino minią žmonių. Patiekalų skaičius varijuoja – iš pradžių jų turėdavo būti 9, vėliau – ne mažiau kaip 12 (tiek metai turi mėnesių, o Kristus – apaštalų), šiuo metu būna kur kas daugiau.
Kiekvienas regionas turi savo tradicijas. Vienur verdami barščiai su grybais, kitur gaminama sriuba iš miltinių leistinių ir džiovintų baravykų. Vilnijos krašte mėgstamos bandelės su grybų, aguonų įdarais, Žemaitijoje valgiai skaninami paskrudintomis kanapėmis, su karštomis bulvėmis valgoma cibulynė – į svogūnų griežinėlių rasalą pridedama trintų, ant žarijų paskrudintų silkių galvų. Tradicinį avižinį daug kur pakeitė spanguolių kisielius, anksčiau šias uogas valgydavo netrintas, mat jas vieninteles būdavo įmanoma išsaugoti sveikas per visą žiemą. L. Klimka teigia, kad gamtos gėrybes stengtasi tiekti kuo mažiau perdirbtas.
Uogos, riešutai, obuoliai, raugintos žaliuokės, kazlėkai, kelmučiai, išmirkyti ir medumi paskaninti padaiginti grūdai, raugintos daržovės – šie paprasti valgiai turėjo ir savo simbolinę prasmę. Tarkim, laikyta, kad spanguolės padeda apsiginti nuo priešų, riešutai suteikia stiprybės, obuoliai – sveikatos. Pastarieji vėliau tapo svarbūs ir kaip rojaus simbolis. Tarkim, Suvalkijoje vakarienė būdavo užbaigiama obuolio perpus padalijimu, jį suvalgydavo šeimininkas su šeimininke. Po vakarienės ant stalo paliekama po truputį kiekvieno patiekalo – vėlėms. Iki įsigalėjo krikščioniškos tradicijos, Kūčios ir laikas iki jų būdavo skiriamas mirusiesiems atminti. Susėdus prie stalo būdavo kalbamasi apie anapilin išėjusiuosius, tėvai vaikams pasakodavo apie juos, tais metais mirusiam artimajam būdavo padedama tuščia lėkštė.
Metų sandūra – puikus laikas ir spėti ateitį. Itin daug spėjimų susiję su orais, šie ūkininkams buvo išskirtinai svarbūs. Sakom: „Jei Kalėdos su ledu, Nauji metai – su bradu.“ Ir atvirkščiai. Sniegingos Kalėdos reiškia atodrėkį per Naujuosius. (Keista, bet dažniausiai pasitvirtina.) Jei Kūčių vakaras giedras, ryškiai šviečia žvaigždės, žiema bus šalta, o vasara karšta. Jei Kalėdos sniegingos, baltos, tai Velykos bus žalios, jei Kalėdos juodos, Velykos bus baltos. Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, vasara bus lietinga; jei medžiai pliki, vasara bus šilta ir sausa.
Vienas labiausiai paplitusių burtų – šiaudo traukimas iš po staltiesės. Ilgas reiškia ilgą gyvenimą, trumpas, plonas – vargus; storas, šakotas – turtus, žolė su sudžiūvusiu žiedu – meilę ir vedybas; su varpa – turtus, vaisingumą. Jei neturite šieno, ateitį spėkite paėmę žiedą, kryželį ir monetą. Juos paslėpkite po vienodais dubenėliais, ketvirtą galite palikti tuščią. Kryželis reiškia vargą ar net mirtį, žiedas – meilę, vedybas, moneta – finansinę sėkmę, tuščias dubenėlis siūlo pasikliauti likimu, juk viskas – Dievo rankose.
Dauguma Kūčių burtų susiję su meile ir vedybomis, mat dažniausiai žiemą vykdavo žvalgytuvės ir piršlybos. Kaimo merginos skaičiuodavo glėbyje atneštas malkas ir apglėbtos tvoros statinius. Jei skaičius porinis, ištekėsi. Dabar galima pasemti saują kūčiukų, riešutų ar žirnių ir juos perskaičiuoti. Galima mesti per petį batą link durų. Jei šis pasisuks nosimi, išeisi iš namų, jei kulnu – dar liksi. (Toks burtas gali būti aktualus ir tiems, kurių namuose yra užsibuvusių suaugusių vaikų.) Jei norisi sužinoti, kuris ves pirmas, reikėtų kiekvienam paimti po kūčiuką ir pakviesti šunį. Kieno pirmo suvalgys, tas pirmas ir ves. Deja, dabartiniai šunys išlepę – kūčiukų negraužia, gal todėl ir vedybų taip sumažėjo... Dar sudėtingiau burtis su gaidžiu, – jie, pastačius dubenėlius su vandeniu, grūdais ir duona, būdavo kviečiami į trobą. Jei ima gerti vandenį, vyras bus girtuoklis, jei lesa duoną, bus dykaduonis, jei grūdus, – darbininkas.
Kalėdos, Naujieji ir Trys Karaliai
Kalėdų rytą – po gana ramių ir santūrių Kūčių – prasidėdavo tikrasis šventimas. Vos pakilę, visi skubėdavo į pirmąsias mišias, o po jų kuo greičiau rogėmis ar vežimais – į namus. Manyta, jei aplenksi kaimynus kelyje, būsi pirmas visur. Laikas nuo Kūčių iki sausio 6-ąją švenčiamų Trijų Karalių vadinamas tarpušvenčiu. Šiuo laikotarpiu būdavo draudžiama dirbti sunkius darbus ir tuos, kurie susiję su sukimu, vijimu, raizgymu, lopymu. Priešingu atveju, sakyta, susisuks gyvulių žarnos ar užsiriš įsčios, tad jie sunkiai vaikuosis. Nesiūlyta ir malkų skaldyti – esą perkūną vasarai prišauksi. Per Kalėdas neleista net grindų šluoti ar plaukų šukuoti.
„Grindis šluosi – aruodai ištuštės, vištos kapstys daržus, šukuosi plaukus – žvirbliai darželio rūtas kapos, skalbsi – namus apniks pelės ir žiurkės“, – rašo L. Klimka. Vis dėlto klaidinga būtų manyti, kad visą tą laiką lietuviai tik linksminosi. Pasak etnologo, žemaičiai pirmą Kalėdų dieną lankydavo ligonius, vienišus vargšus, nunešdavo jiems šventinio maisto, drabužių. Rytų Lietuvoje buvo įprasta nuvežti grūdų į parapijų prieglaudas ir atseikėti jų su kuo didesniu kaupu, kad metai būtų derlingi. Panašu, kad šias tradicijas labai gražiai perėmė ir šiuolaikiniai lietuviai – prieš Kalėdas rengia įvairias labdaros akcijas.
Naujieji metai gruodžio 31-ąją Lietuvoje pradėti švęsti neseniai – tik XIX a. Ilgą laiką naujų metų pradžia laikytas pavasaris, kovo mėnuo. Pavadinimas irgi prigijo ne iš karto. Kurį laiką Naujieji vadinti antrosiomis, riebiosiomis, mažosiomis Kūčiomis, Pakūčiais ir Kūčiukėmis. Tiesa, iš kūčių vakarienės į šią šventę atkeliavo tik kūčiukai, kitas maistas buvo sotesnis, riebesnis. Tai jau – ne šeimos, o bendruomenės, ypač – jaunimo, šventė. Ją švenčiant įprasta vienas kitam linkėti kuo geriausia – mat tikima, kad Naujųjų metų naktį pasakyti linkėjimai turi ypatingų galių išsipildyti. Taip pat rekomenduoja nesutikti Naujųjų miegant – antraip visus metus būsi apsnūdęs.
Vis dėlto astrologijos specialistai šios datos nelinkę sureikšminti. Pasak garsaus Ukrainos astrologo Konstantino Daragano, Kūčios yra svarbios dėl ypatingos Saulės padėties, o Naujieji metai reikšmingi tik tiek, kiek tos reikšmės suteikiame patys. Astrologai ateitį spėti ir būsimus metų norus surašyti siūlo pirmąją Mėnulio jaunaties dieną. Beje, svarbi detalė – formuluodami norus, nenaudokite priešdėlio „ne“. Vietoj „nesirgti“ rašykite „būti sveikam“, vietoj „nepritrūkti pinigų“ – „turėti pinigų“. Dar geriau, jei konkrečiai įvardysite, kiek tų pinigų norėtumėte turėti, kokį darbą dirbti ar kokią šalį aplankyti.
Švenčių maratonas užbaigiamas Trimis Karaliais. Nors pavadinimas aiškiai liudija krikščionišką šios šventės kilmę ir primena apie kūdikėlį Jėzų atėjusius aplankyti tris karalius – Kasparą, Merkelį ir Baltazarą, iš tikrųjų sausio 6-oji daugelyje kultūrų svarbia diena laikyta ir anksčiau. Egipto karalystėje šią dieną buvo švenčiama augmenijos globėjo dievo Ozyrio šventė. Senovės Graikijoje ji laikoma vyno ir linksmybių dievo Dioniso gimtadieniu. Lietuviai sako, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių diena jau yra pailgėjusi per gaidžio žingsnį, maždaug tiek saulės laikrodyje atitinka 16 minučių.
Sausio 6-ąją namai būdavo pasmilkomi šventinta kadagių šakele, kad paviešėjusios dvasios ramiai keliautų namo. O kad jos tikrai negrįžtų atgal, duris žmonės pažymėdavo švento židinio anglimi, vėlesniais laikais – kryžiais, juos brėždavo bažnyčioje pašventinta kreida. Kryželiais (šie vadinti krikštais) ženklintos ne tik durys, bet ir staktos, aruodai. Vėliau kryžius pakeitė Tris Karalius žyminčios raidės: +K+M+B. Beje, neapsirikite dėl pirmojo pliuso – jis reiškia ne sudėties veiksmą, o karaliaus šventumą bei karūną, todėl reikalingas ir prie pirmosios raidės. Tikėta, kad taip pažymėti namai ne tik bus apsaugoti nuo blogio, bet ir sulauks karališkų dovanų.
Tą dieną buvo populiarios persirengėlių eitynės. Lankyti kaimynų žmonės eidavo persirengę ne tik Trimis Karaliais (vienas jų – suodinais skruostais, mat Baltazaras buvo juodaodis), bet ir daugybe kitų krikščioniškų ir pagoniškų personažų – karaliene, Dievo Motina, angelu ir net kriviu. Po šios šventės prasidėdavo tradiciniai žiemos darbai, samdinių paieškos.
IŠSIBURKIME
* Per Kūčias privalgykite sūrios silkės ir nakčiai prie lovos pasistatykite stiklinę vandens. Kas sapne ją paduos, už to ir ištekėsite. Būsimąjį susapnuoti padeda ir po pagalve padėtos vyriškos kelnės.
* Jei sunku išsirinkti iš kelių mylimųjų, Kūčių naktį pasidėkite po pagalve lapelius su jų vardais, o ryte vieną nežiūrėdama išsitraukite.
* Sužinoti, ar susirasite šiais metais porą, padeda toks burtas: įsipilkite į dubenį vandens ir sukite, kol atsiras verpetas, tada įmeskite du angliukus. Jei jie susibėgs į krūvą, ištekėsite.
* Magiškų galių Kūčių vakarą įgyja ugnis ir vanduo. Uždekite žvakę, palenkite ją virš vandens ir lašinkite vašką. Susidaręs piešinys parodys, kas Jūsų laukia.
* Gruodžio 31-oji – blogų minčių atsikratymo diena. Meskite iš galvos viską, kas kankino, arba užrašę ant lapuko sudeginkite ir paleiskite pavėjui. Neruoškite patiekalų iš gyvių, kurie vaikšto atbulomis: vėžių, krabų, omarų, nes kitais metais grįš visos senųjų metų problemos.
* Naujųjų metų naktį sugalvotą norą užrašykite ant lapelio, jį sudeginkite, pelenus suberkite į šampano taurę ir išgerkite laikrodžiui mušant vidurnaktį.
* Kaip elgsitės pirmą naujų metų dieną, toks būsite ir visus metus. Todėl venkite pykti, nerimauti ir krimstis. Kad ir ką būtumėte iškrėtę švęsdami Naujuosius, moralines pagirias atidėkite sausio 2-ajai.
* Per Tris Karalius ateitį pasako Mėnulio šmėkla. Prieš miegą žiūrėkite į jį tol, kol akys paskaus. Tada nusiprauskite veidą ir vėl žiūrėkite. Naktį prisisapnavusios Mėnulio šmėklos išsiklausinėkite visko, kas rūpi.
