Anksčiau čia per kelis aukštus veikė legendinis restoranas-baras „Prie Parlamento“ ir vyninė. Pasibaigus jo šlovės metams, patalpos buvo parduotos. Ir buvusias – per du aukštus įkurtas – viešojo naudojimo patalpas nuspręsta paversti gyvenamąja vieta. Pirmiausia, antras aukštas atskirtas nuo pirmo aukšto patalpų. Įdomus iššūkis, tekęs patalpų savininkei įrenginėjant butą antrame aukšte – panaikinti net aštuonis tualetus. Taip pat reikėjo įrengti išėjimą į bendrą laiptinę (paruošti vietą durims), gipso plokštėmis uždengti grindų angą buvusioje laiptų į pirmą aukštą zonoje ir pakeisti nekilnojamojo turto paskirtį – iš visuomeninės į individualų butą.
Remontas užtruko penkis mėnesius. Pasirinkti sprendimai – kuklūs, bet darantys įspūdį. Kaip knygoje teigia buvusi būsto šeimininkė, teko gerokai pasukti galvą projektuojant vidų, bet per porą dienų 150 kvadratinių metrų patalpos virto idealiu gyvenamuoju butu. Planas buvo rengiamas galvojant apie tuo metu ten gyventi ketinusios šeimos poreikius – kad būtų patogu einant ratu pasiekti visus kambarius. Tikslas – įrengti tris miegamuosius ir vieną bendrą erdvę, svetainę.
Bute vyrauja simetrija, griežtos linijos kuria vientisumo ir prabangos jausmą. Visas butas išdėstytas ratu, jungiamoji dalis yra svetainė su dvejomis prancūziško stiliaus durimis ir dvejomis dvivėrėmis durimis. Miegamųjų langai išeina į vidinį kiemą, tad ramiai išsimiegoti galima net esant praviram langui, o svetainės langas atsiveria į Gedimino prospektą, kuriame verda aktyvus miesto gyvenimas. Lauko durys taip pat dvivėrės – tai duoklė autentikai, tačiau jos atrakinamos piršto atspaudu.
Kambarių sienos išdažytos balta spalva, turinčia šiek tiek pilkumo atspalvio, luboms pasirinkta tonu šviesesnė spalva, kad vizualiai sukurtų aukštesnių lubų įspūdį. Aukštos lubos leido sukurti išskirtinę erdvę ir atiduoti duoklę istorijai. Visur buvo sudėti natūralaus medžio langai, įtaisytos plačios palangės. Jos paliktos tuščios, nes neapkrautos palangės kuria tvarkos ir švaros pojūtį. Išlaikyti pagrindiniai senamiesčio paveldo reikalavimai. Pavyzdžiui, senamiesčio būstams buvo būdinga virtuvės zonas atskirti nuo bendros erdvės. Virtuvės turėdavo net atskiras laiptines, per kurias ateidavo tarnai, dėl to ir šiame bute svetainė atskirta nuo virtuvės ir valgomojo. Taip norėta pabrėžti senamiesčio butų autentiškumą. Siekiant atkurti šio buto išskirtinumą ieškota išskirtinių plytelių – būtent tokio rašto, koks yra ant grindų, išklotų buto rūsyje. Išskirtinis buto akcentas – svečių sanitarinis mazgas. Jo sienos dekoruotos japoniško rašto tapetais. Dar viena labai svarbi buto detalė – autentiškas židinys. Būtent jis ir padiktavo visą buto interjerą. XVII a. pabaigos–XIX a. pradžios židinio karūna buvo neliesta ir nerestauruota, paliktos visos jos nusidėvėjimo žymės. Židinio karūnos vingiai atsikartoja lubų apvaduose ir svetainės veidrodžio karūnoje.
Butas išklotas prabangos efektą kuriančiu natūralaus ąžuolo parketu. Parketas sudėtas eglute, o tai atspindi to meto madas. Daug pastangų reikėjo norint išlaikyti senovinį klojimo būdą, kai tarp durų naudojami parketo dėjimo intarpai. Nors dabar yra madingas vientisas parketas, tuometinei buto šeimininkei norėjosi atiduoti duoklę istorijai ir perėjimus daryti.
Viso buto baldų paviršiai neturi rankenų, spintelės ir spintos atsidaro vienu paspaudimu. Tai ir modernu, ir labai patogu.
Svetainės sienoje priklijuotas putplasčio lipdinys imituoja židinį. Jo anga nudažyta juodai ir iš toli tarsi kuria vidinį tūrį. Suformuotoje angoje gražiai atrodo žvakės.
