Dažnai vaizdas išties yra labai liūdnas. Nei vienas gyvūną mylintis ir jo gerove besirūpinantis žmogus nuolat nelaikys šuns pririšto, todėl taip gyvūnus laikantys šeimininkai dažnai apskritai jais mažai rūpinasi. Neretai prirakinti šunys net neturi tinkamos pastogės, jų laikymo vieta nešvari, ekskrementai nėra valomi. Gyvūnas ir valgo, ir tuštinasi tame pačiame mažame plote.

Gyvūnų gerovės specialistai viešojoje erdvėje pasisako už tai, kad kuo skubiau būtų priimtas draudimas šunis rišti prie būdų, pančioti arklius ir rišti karves už ragų, nes tai šiuos gyvūnus traumuoja. Prie būdų pririšti iš prigimties socialūs šunys, turėdami labai ribotą kontaktą su išorine aplinka, ilgainiui tampa agresyvūs, todėl nutrūkę nuo grandinės gali sukandžioti žmones, kitus gyvūnus.

Reaguojant į šią opią problemą, vasario 14 d. Seime organizuojama apvaliojo stalo diskusija „Jei myli, paleisk“, kurioje ​bus aptariami galimi problemos sprendimo būdai ir kitų šalių gerosios praktikos.

Taigi, ką tenka ištverti šuniui, kuris gyvena nuolat pririštas prie būdos? Kodėl tai būtina drausti?

Grandine pririšti šunys gali žūti

„Atvejų, kai antkaklis, virvutė ar paprasčiausiai ta pati grandinė įauga į kaklą, esame turėję daugybę ir tai dažniausias fizinis sužalojimas.“ – teigia nevyriausybinės organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Anot GGI vadovės, labai dažnai pasitaiko, kad prie būdų pririšti šunys apskritai yra paliekami likimo valiai, jais nėra tinkamai rūpinamasi. „Kažkaip žmonės užriša ant kaklo gyvūną poros mėnesių ir jiems atrodo, kad antkakliai auga kartu su jais. Taip pat, tai parodo, kiek dėmesio išties gauna prie būdos pririštas šuo – kaip įmanoma mažiausiai pusmetį, o kartais metų metus nematyti, kad antkaklio jau nebėra, nes jis sulindęs į kaklą ir užaugęs mėsa. Juk, vadinasi, prie tokių gyvūnų niekas net arti neprieina, pameta maisto atliekas per atstumą ir tiek. Ką jau kalbėti apie privalomus skiepus nuo pasiutligės, nes jei jie būtų daromi, veterinaras iškart situaciją pamatytų.“ – situaciją komentuoja GGI vadovė.

Grandine pririšti šunys taip pat yra itin pažeidžiami, yra neapsaugoti nuo neigiamo išorės poveikio, lengviau pasigauna ligas ir infekcijas, gali būti sukandžioti kitų gyvūnų. Laukinio žvėries užpultas grandine pririštas šuo neturi jokių galimybių pabėgti, pasislėpti.

„Atsitikus nelaimei pvz. gaisrui, pririštas šuo gali sudegti.“ – teigia GGI Seime vyksiančioje diskusijoje atstovaujanti Neringa Mataitytė.

Anot N. Mataitytės, taip pat pasitaiko atvejų, kai pririštas šuo gali pasismaugti, užsipainioti už virvės, iš nerimo išversti maisto ar vandens indus taip likdamas be maisto ir geriamo vandens.

Taip pat baisus ir nuolatinis nesterilizuotų kalyčių prievartavimas. Kai kalytė rujoja, visi kaimo šunys nori su ja santykių, o pririštas gyvūnas neturi jokios galimybės tokių santykių išvengti. Nutrūkę nuo grandinės nesterilizuoti gyvūnai nuolat dauginasi, todėl neveislinių, taip vadinamų „kiemsargių“, skaičius nemažėja, o eksponentiškai auga. Tą rodo ir gyvūnais perpildytos prieglaudos.

Visais atžvilgiais saugesnis ir su gyvūno gerove labiau suderinamas yra šuns laikymas voljere, užtikrinant tinkamą voljero dydį ir įrengimą. Voljere gyvenančio šuns nesmaugia grandinė ir jis taip pat yra apsaugotas nuo galimo laukinių žvėrių ir klajojančių šunų užpuolimo.

Šuns rišimas prie būdos padaro jį agresyviu

Žmonės vis dar riša šunis prie būdos dėl įsisenėjusio klaidingo požiūrio, kad šuo yra „sargas“, nors pririštas šuo absoliučiai nieko apsaugoti negali. Dar daugiau – toks šuo ir pats negali apsisaugoti, dėl blogų gyvenimo sąlygų tampa traumuotu, gali pasidaryti agresyvus. Į šunį žiūrima kaip į kokį prietaisą, kuris turėtų atlikti signalizacijos funkciją. Tai labai atsilikęs požiūris, rodantis, kad daliai Lietuvos žmonių empatijos gyvūnams dar labai trūksta.

Prie būdos dažnai atsiduria niekam nereikalingi šunys. Nesterilizuotos kalytės atsiveda palikuonių, kurių „nėra kur dėti“. Paprasčiausias būdas – pririšti prie kokios nors pašiūrės, sandėliuko. Tai žmonėms kur kas lengviau nei užtikrinti geresnes sąlygas – pavyzdžiui, pastatyti tinkamą voljerą. Taigi, žiūrima kaip geriau, pigiau žmogui, visiškai neatsižvelgiant net į minimaliausius gyvūno poreikius. Labai svarbu dirbti ir ties sterilizacijos / kastracijos klausimu – kuo daugiau šunų bus sterilizuoti / kastruoti, tuo mažiau bus su gyvūnų gerove susijusių problemų.

Šuo taip pat neturėtų būti dovana – žmonės, gavę dovanų šunį, neturėdami kur jo laikyti išveža „į kaimą“ prie būdos.

Šunys yra socialūs gyvūnai, todėl palikti vieni jie sulaukėja, tampa agresyviais. Toks nutrūkęs nuo grandinės šuo gali stipriai apkandžioti ir sužaloti žmones, kitus gyvūnus.

„Kai kurie šeimininkai argumentuoja, jog augintinius pririštus laiko, nes jie agresyvūs, tačiau būtent dėl tokio laikymo jų agresija tik stiprėja ir galimai būtent dėl to išsivysto nuo pat pradžių.“ – teigia Neringa Mataitytė.

Tai, kad šunys stipresnę agresiją išsiugdo būtent dėl nuolatinio laikymo pririšus prie grandinės, patvirtina moksliniai tyrimai. „Pavyzdžiui, Šiaurės Karolinoje (JAV) bendruomenės atstovai teigė, jog 51% įkandimų jų aplinkoje buvo susiję su pririštais šunimis: žmonės buvo sužaloti, kai patys prieina prie pririšto šuns ir šis įkanda arba kai gyvūnas užpuola nutrūkęs nuo grandinės.“ – apie problemą pasakoja N. Mataitytė.

Anot N. Mataitytės, Jungtinėse Amerikos Valstijose šunų laikymas pririšus prie grandinių laikoma viešo saugumo problema. „Draudimą įvedusios bendruomenės tokį sprendimą argumentavo ne tik gyvūno gerovės pagrindu, bet ir viešojo saugumo, kuris užtikrinamas dėl potencialiai sumažinamo šunų agresyvumo.“ – teigia GGI atstovė.

Lietuvoje priimti draudimą rišti šunis – vėluojama

Šunų rišimas prie būdos išsivysčiusiose Europos valstybėse, į kurias lygiuojasi ir Lietuva, yra vertinamas itin neigiamai, yra jau uždraustas ar dedamos didelės pastangos, kad toks draudimas artimiausiu metu būtų priimtas. Tuo tarpu Lietuvoje šiuo klausimu nėra tiek daug nuveikta ir taip reikalingą draudimą rišti šunis vis dar vengiama priimti.

„Aiškiausiai ir griežčiausiai tokius draudimus yra numačiusios Austrija bei Švedija. Šių šalių gyvūnų gerovės politika yra laikoma pavyzdine, jų įstatymų bei sankcionavimo modeliai yra pateikiami kaip gerosios praktikos. Tokį draudimą taip pat yra numačiusios Šveicarija, Kroatija, visai neseniai įsivedė ir Vokietija bei Slovakija. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Vengrijoje, Belgijoje ir Maltoje draudimas rišti šunis įstatymuose nėra įvardinamas tiesiogiai, tačiau į tai referuojama per kitokias taisykles, kaip draudimas apriboti gyvūno laisvę ar judėjimą.“ – apie tarptautinę praktiką šiuo klausimu pasakoja N. Mataitytė.

Tai, kad Lietuvoje šunys laikomi pririšti prie būdų ir tai mažai kam rūpi – yra didžiulė Lietuvos gėda. Atvykusiam iš užsienio svečiui sunku paaiškinti, kaip taip gali būti, kad Lietuvoje vos ne kiekviename vienkiemyje šunys pririšti prie grandinių. Tai labai kenkia šalies prestižui, rodo, kad lietuviams labai trūksta empatijos, atjautos, gyvūnai vis dar nėra gerbiami, o gyvūnų gerovei skiriama per mažai dėmesio.

„Tarptautinė praktika parodo, jog išsivysčiusios ir sąmoningos visuomenės juda link kitokio santykio su gyvūnu supratimo, kuriame dominuoja ne tik žmogaus interesai ir patogumas, bet ir gyvūno gerovė.“ – teigia N. Mataitytė. Anot GGI atstovės, svarbu suvokti, jog draudimai rišti grandine šunis pasaulyje kyla iš tarptautinių susitarimų ir dokumentų, kurie atsiranda dėl visiems aiškiai suprantamų ir priimtų argumentų, kuriuos laikas suprasti ir Lietuvos visuomenei.

N. Mataitytės teigimu, reikalingas įstatyminės bazės koregavimas, griežtinant gyvūnų laikymo taisykles Lietuvoje ir uždraudžiant rišti šunis, pančioti arklius ar rišti už ragų karves. Taip pat reikalinga pastovi visuomenės šiuo klausimu edukacija.

Lietuviai riša šunis prie būdų, nes tai „daroma nuo seno“

Visgi, mokslu ir tarptautine praktika paremti argumentai dalies lietuvių – neįtikina. Kaip matyti iš portale Lrytas.lt skelbtos apklausos, daugiau nei pusė portalo skaitytojų šunų rišimui grandine neprieštarauja. 29 proc. portalo lankytojų šuns rišimą prie būdos vertina gerai, jei toks šuo prižiūrimas, o 34 proc. mano, kad laikyti pririštus prie būdos šunis yra normalu, nes taip daroma nuo seno. 

Tokie skaičiai rodo, kad Lietuvoje į gyvūną vis dar žiūrima kaip į daiktą, kurį galima laikyti, taip kaip patogiau pačiam, net nebandant užtikrinti tokių pamatinių gyvūno poreikių kaip judėjimo laisvė bei galimybė apsisaugoti, pabėgti nuo pavojaus.

„Nors ir labai norėtųsi, kad būtų kitaip, vis tik tenka pripažinti, kad Lietuvoje gyvūnai vis dar nėra prioritetinė sritis ir jų gerovės lygis kyla itin lėtai.“ – teigia GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Anot GGI vadovės, šunys daugiausiai rišami prie būdų kaimuose, todėl problema mažiau „bado akis“.

„Jei miestuose prie kiekvieno daugiabučio būtų pririšti šunys, manau, kad būtų tiesiog neįmanoma neigti problemos ir jau būtų ieškomi sprendimai, o dabar už akių nekliūva, tai ir problemos tarsi nėra. Apskritai labai sunku išgyvendinti įsisenėjusias praktikas, ypač jei jos liečia pagyvenusius žmones. Tačiau matant, kad atsiranda ir jaunimo, pasirenkančio tokiu būdu laikyti šunis, išties suprantame, kad dar reikia nemažai darbo įdėti į švietimą.“ – situaciją komentuoja B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Svarbu kuo daugiau kalbėti viešai apie įstatymo, draudžiančio grandinėmis rišti šunis reikalingumą, šviesti savo aplinką. „Kiekvienas žmogus gali paimti ir, pavyzdžiui, parašyti nuoširdų laišką Seimo nariams. Vien nevyriausybinių organizacijų ir kelių Seimo narių neužtenka, reikia aiškaus visuomenės palaikymo, kad įvyktų pokyčiai.“ – teigia GGI vadovė.

Įvedus draudimą rišti šunis – daugiau empatijos ir atjautos

Lietuvoje įvedus draudimą šunis rišti prie būdų, ne tik būtų pagerintos šių gyvūnų gyvenimo sąlygos, tačiau ir didinamas visuomenės sąmoningumas, ugdoma empatija.

„Gyvūno rišimas prie būdos yra nesuderinamas su jokios gyvos būtybės gerove, taip pat parodo visos šalies sąmoningumo lygį, moko vaikus nuo pat mažumės neturėti atjautos, o tai vėliau pasireiškia ne tik bendravime su gyvūnais, bet ir visuose santykiuose.“ – teigia GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Anot N. Mataitytės, dalis visuomenės šiam draudimui priešinasi impulsyviai, geriau neapsvarsčiusi pagrįstų tokio draudimo argumentų, tačiau su laiku situacija turėtų gerėti.

 „Natūralu, jog didelė dalis žmonių pradžioje priešiškai reaguoja į susiklosčiusių įpročių keitimą, ypač, kai tai liečia jų patogumą (pavyzdžiui, daugeliui šunis laikyti pririštus prie būdos yra tiesiog patogiau nei užtikrinti jam judėjimo laisvę, socialinį kontaktą ir kitus poreikius). Visgi priėmus įstatymą, draudžiantį rišti šunis prie grandinių, bus ne tik apsaugoti esminiai gyvūnų gerovės poreikiai, bet ir pamažu pradėtas keisti visuomenės požiūris į gyvūnus ir santykis su jais.” – situaciją komentuoja N. Mataitytė.

Šio įstatymo priėmimas, GGI atstovės nuomone, taip pat parodytų, jog Lietuvos visuomenė darosi vis sąmoningesnė: „Lietuva daugelyje sričių siekia žengti į priekį ir veikti kaip išsivysčiusi demokratija tiek viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje, tad čia dar viena galimybė tai pademonstruoti.“

Informacija parengta VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.