Taip interviu „Tvari Lietuva“ – žurnalistus, pilietinės visuomenės aktyvistus, įvairias įmones, viešojo sektoriaus bei akademinės bendruomenės atstovus apjungiančiai iniciatyvai – teigė klimato duomenų analitikas Justinas Kilpys.
„Maždaug prieš septynerius metus, kai į Europą plūstelėjo pabėgėliai iš Sirijos, veikė migrantų pasidalinimo mechanizmas. Jie tiesiogiai kaip ir nenorėjo vykti į Lietuvą, bet pagal Europos solidarumo susitarimą turėjome dalį jų priimti. Įsivaizduoju, kad ir ateityje veiks panašus pasidalinimo mechanizmas – migrantai pirmiausia pasieks Rytų Europą, tada kažkiek jų atvyks ir į Lietuvą“, – sakė J. Kilpys.
Paklaustas, kada mūsų šalyje reikėtų tikėtis klimato migrantų antplūdžio, specialistas tvirtino, jog bet kada.
„Stichinės nelaimės dėl klimato kaitos intensyvėja visame pasaulyje. Šių metų pradžioje Indijos, Pakistano ir Bangladešo regione buvo didžiulė sausra, o vasarą Pakistane buvo didžiuliai potvyniai – daug žmonių žuvo, daug paliko savo gyvenamąsias vietas. Jie dabar yra tarpinėse stovyklose, miestuose. Vieni iš ten migruos atgal, jei galės, o kiti keliaus į užsienio šalis. Kaip taisyklė, jie renkasi išsivysčiusias šalis. Nebūtinai iš Indijos ar Pakistano jie keliaus į Europą – tai gali būti ir Australija, JAV ar Kinija“, – teigė analitikas.
Jis priminė, kad neramumai šiuo metu tęsiasi ir Somalyje – čia vyrauja sausringos sąlygos ir badas, žmonės nori iš ten bėgti.
„Taigi, visa tai nėra kažkur toli ateityje. Tai vyksta dabar. Stichinės nelaimės besivystančiose šalyse dažniausiai sukelia migracijos bangas. Jos pirmiausia yra vietinės – žmonės iš savo gyvenamų regionų, kaimiškų vietovių pajuda link miestų, o tada, jei turi galimybę, pajuda iš šalies“, – sakė „Tvarios Lietuvos“ pašnekovas.
J. Kilpys kartojo, kad Lietuva nebus ta šalis, kurią klimato migrantai rinksis savo noru. „Tai, ką gausime, iš esmės bus tos migracijos trupiniai ir nereikėtų dėl to pergyventi. Tačiau, jei norime sustabdyti klimato migraciją, kiek įmanoma tai padaryti, reikia investuoti į CO2 mažinimą, stengtis išmesti kuo mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kuo mažesnis poveikis klimatui, tuo mažiau klimato migrantų. Ką Lietuva tikrai turėtų daryti ir gali daryti, tai mažinti atmosferos taršą", – pridūrė specialistas.
Kalbėdamas apie pačios Lietuvos vidaus migracijos procesus, J. Kilpys taip pat nematė didelių pavojų, tačiau ragino dėmesį atkreipti į šalies pajūrį.
„Pagal patį blogiausią scenarijų, Baltijos jūros lygis prie mūsų krantų gali pakilti iki vieno metro. Tai yra daug ir tai sukels problemų Klaipėdos mieste, Nemuno deltos regione. Galbūt kai kam teks atsitraukti, gal gyvenantiems sodybose. Klaipėdos uosto infrastruktūrą reikės pritaikyti prie to aukštesnio lygio, bet nebus taip, kad vanduo užlies visą miestą ir jame nebebus galima gyventi. Taip pat ir Rusnė nebus užlieta visą laiką. Tai nebus kažkas, prie ko negalėtume prisitaikyti. Taip, kai kuriems pavieniams asmenims gali tekti atsitraukti. Tai bus asmeninė drama, bet nebus taip, kad nuo to skaudžiai nukentėtų visi lietuviai“, – sakė analitikas.
Tuo tarpu visa žmonija, pasak J. Kilpio ir kitų specialistų, į ateitį turėtų žvelgti su vis didėjančiu nerimu.
Dėl tiesioginių priežasčių, tokių kaip jūros lygio kilimas ar dykumėjimas, šiuo metu migracija pasaulyje praktiškai nevyksta. Tačiau galime matyti migraciją šalių viduje dėl klimato kaitos padarinių – pavyzdžiui, vis dažniau pasitaikančių sausrų.
Taip „Tvari Lietuva“ teigė Aplinkos ministerijos Klimato kaitos politikos grupės patarėja Judita Liukaitytė-Kukienė.
Pavyzdžiui, 2006–2010 m. Siriją niokojo didelė sausra – apie 1,5 mln. kaimų gyventojų turėjo palikti namus ir persikraustyti į perpildytus miestus, primena pašnekovė. Tokio masto persikėlimo pasekmės buvo liūdnos: per aštuonerius metus miestų gyventojų skaičius padidėjo 50 proc., sunyko 800 tūkst. valstiečių ūkių, o grūdų kaina pakilo 27 proc. Suprastėjus gyvenimo sąlygoms, augo masinis nepasitenkinimas, kuris tapo viena iš pilietinio karo priežasčių.
Vien 2021 m. 137 šalyse ir teritorijose dėl ekstremalių oro sąlygų buvo perkelti daugiau nei 23 mln. žmonių. Keturi iš dešimties perkeltų asmenų būna priimami itin klimato kaitos pažeidžiamose šalyse, čia jie kartu su priimančiomis bendruomenėmis dažniausiai gyvena nesaugiomis sąlygomis, panašiomis į tas, nuo kurių bėgo. Tokius duomenis vardijo Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) atstovė Renata Kuleš.
„Centrinės Amerikos „sausajame koridoriuje“, besitęsiančiame nuo Gvatemalos iki Kosta Rikos šiaurės, smulkūs ūkininkai, bėgantys nuo sausros ir audrų, dažnai persikelia į netoliese esančius miestus, bet čia susiduria su gaujomis, taip pat juos užklumpa potvyniai“, – sakė R.Kuleš.
UNHCR atstovė atkreipia dėmesį, kad vien Somalyje nuo 2021 m. sausio buvo perkelta daugiau nei milijonas žmonių, tad kiekiai, su kuriais susiduriama šiuo metu – išties didžiuliai.
„Somalyje, Sudane, Afganistane ir Jemene dėl klimato kaitos padarinių didėja ir maisto trūkumo problema, o tai lemia priverstinį perkėlimą bei tolesnės apsaugos poreikį, – pasakoja R. Kuleš. – Tuo tarpu Pakistaną šią vasarą tvindė beveik nuolatiniai musoniniai lietūs ir potvyniai, dėl to susidarė ir žemės nuošliaužos. Tai paveikė milijonus žmonių. O Afrikos Kyšulyje dėl katastrofiškos sausros bendruomenės atsidūrė ant bado slenksčio. Milijonams žmonių Somalyje labai trūksta maisto ir tikėtina, kad padėtis čia tik blogės.“
Ji tvirtino, kad visa tai – akivaizdūs klimato kaitos įrodymai.
„Šį pavasarį Mozambiką siaubė audros ir tropiniai ciklonai, palietę tūkstančius šeimų, tarp jų – ir šalies viduje perkeltus asmenis. Su sausromis ir potvyniais dažnai susiduria ir Sahelio regionas. Čia trūksta maisto, prastėja gyvenimo sąlygos, vyksta viena baisiausių žmonių perkėlimo krizių. Tuo tarpu Hondūre dažnėja uraganai ir kiti ekstremalūs reiškiniai, todėl ir čia vis daugiau žmonių turi palikti savo namus“, – vardijo UNHCR atstovė.
