Dideliame priemiesčio kvartale stovinčiame name šeima įsikūrė prieš maždaug aštuonerius metus. Anksčiau jie turėjo butą sausakimšame naujos statybos Vilniaus rajone, kurį patys gyventojai tarpusavyje juokais vadino Naujuoju Meksiku. Tad buvo akivaizdu, kad, pasitaikius progai, reikia iš ten sprukti.
Šeimos interesai
Erika Vizbaraitė-Vaičiulienė neslepia – jei būtų tekę spręsti vienai, būtų pasirinkusi Vilniaus centrą arba senamiestį, kad netektų daug važinėti. Nuosavo namo labiau norėjo jos vyras verslininkas Paulius Vaičiulis. Dabar moteris pripažįsta, jog name su kiemu, žaidimų aikštele smagu augti jųdviejų vaikams – trylikametei Ugnei ir vienuolikos metų Ainiui. Nuosavoje teritorijoje daugiau laisvės turi ir keturkojai augintiniai – kornreksų veislės katė Yoko ir anglų kurtas Ročeris.
Šeimos namas nedideliame, maždaug keturių arų, sklype stovi ant kalvelės, turi bendrą garažo sieną su tokiu pat kaimynų namu. Sutuoktiniai anuomet pirko neįrengtą statinį, vadinamąją dėžutę, ir susitarė, kad vyras bus atsakingas už techninius namo statybos sprendimus, o žmona rūpinsis interjeru. „Vyrui – vamzdžiai, o man – interjeras. Paulius, galima sakyti, nesikišo“, – prisimena pašnekovė.
Vonios – moterims ir vyrams
Dviejų aukštų maždaug 160 m² namas šildomas dujomis, vandentiekis ir kanalizacija – miesto. Pirmajame aukšte yra gana erdvus tambūras, bendra svetainės, valgomojo ir virtuvės erdvė, dar nevisiškai įrengtas darbo-svečių kambarys, vonios patalpa.
Antrajame aukšte – trys kambariai: dukros, sūnaus ir tėvų miegamasis su drabužine, dar viena vonia. Choreografė pasakoja, kad natūraliai susiklostė, jog antrojo aukšto vonia daugiausia naudojasi ji ir dukra, o pirmajame aukšte esančiu dušu – šeimos vyrai.
Prie namo prigludęs garažas yra vienvietis, jame įrengta šeimininkės elektromobilio krovimo stotelė. Pašnekovė sako, kad tokia mašina – ja leidžiama važiuoti A juosta – tikras išsigelbėjimas, kai per spūstis tenka vykti į darbus, mokyklas ir būrelius. Septintokė Ugnė, kaip ir jos mama vaikystėje, yra čiurlioniukė, tik mama Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi baleto, o dukra – dailės. Vis dėlto didžiausia mergaitės aistra yra žirgų sportas. Diemedžio mokyklos penktokas Ainis dar lanko ir muzikos mokyklą, groja bosine gitara. „Šoku, kuriu spektaklius, dėstau kolegijoje ir dar esu vaikų vairuotoja, nes vyras dirba kitame mieste“, – vardija Erika.
Pačiai choreografei labai patinka dirbti su muzikinio teatro šios specialybės studentais. Kadangi tam reikia ne tik profesinių, bet ir psichologijos žinių, šiemet ji pradėjo studijuoti psichoterapiją Geštalto institute. Iš meno projektų Erikai bene svarbiausias yra kuriamas patyriminio šokio spektaklis „Apnea“, – šį žiūrovai išvys jau netrukus. Jame tyrinėjamos žmogaus kūno ir sąmonės būsenos po vandeniu nekvėpuojant, – siekdama kuo tiksliau perteikti temą, menininkė pati mokėsi giluminio laisvojo nardymo.
Be akibrokštų
Pradėjusi įrenginėti namus, moteris ėmė domėtis ir interjero kūrimu, ši sritis jai buvo nauja. „Žinojau, kad noriu jaukių namų be akį rėžiančių spalvų ir įmantrių daiktų. Kita vertus, norėjau ir kontrasto, tamsių tonų. Tokia dabar yra virtuvė. Jei gyvenčiau viena, mano namai būtų dar tamsesni, juoda man yra tobula spalva, ji visiškai neslegia“, – pasakoja kūrėja.
Erika džiaugiasi, kad sutapo jos ir namus įrengti padėjusios dizainerės Kristinos Lazdauskaitės-Pundės požiūris, skonis. Iki tol tik pažįstamos dizainerė ir užsakovė tapo geromis draugėmis. „Kristinai ramia širdimi atiduočiau tuščio buto raktus ir ateičiau apžiūrėti tik jau baigto. Ji – ne iš tų dizainerių, kurie perša tai, kas tuo metu madinga. Šios menininkės sprendimai – subtilūs, apgalvoti, nesenstantys“, – giria bičiulė.
Erika sako norėjusi ne tik estetiško, jaukaus, bet ir praktiško būsto, kad būtų lengva tvarkyti, kad nesimėtytų daiktai. Pasak moters, vienas sėkmingiausių sprendimų yra dizainerės sumanyta dukros kambario spinta – neužgriozdinanti erdvės, bet labai talpi. Jos duris puošia išfrezuotų skylučių raštai, tad baldas dar ir „kvėpuoja“.
Talpi spinta su antresolėmis yra ne tik dukros, bet ir sūnaus kambaryje, vonioje, tambūre. O visa šeimos vaizdo, garso aparatūra, žaidimų konsolės sudėtos į akis nekrentančioje ertmėje po laiptais. Filmus šeima žiūri ekrane, kuris vienu jungiklio paspaudimu nusileidžia iš svetainės lubų. Kino teatrą namuose Vaičiuliai gali susikurti ir vidury dienos – užtraukiamos svetainės užuolaidos visiškai nepraleidžia šviesos. Erika sako, kad žiūrėti dažniausiai renkasi nekomercinius, festivaliuose rodomus filmus. Kita vertus, filmų filmas jai yra „Matricos“ trilogija. Dar svetainėje įrengta į akis taip pat labai nekrentanti erdvi knygų spinta. Kūrėja sako mėgstanti psichologinę literatūrą, menininkų biografijas, o štai romanų ir detektyvų nesirenka.
Tvirtą medinį valgomojo stalą suprojektavo namus padėjusi įrengti dizainerė, o pagamino lietuvių baldžiai. Jį pratęsia medinė virtuvės sala su stalčiais, šią prie stalo galima pristumti arba atstumti.
Mėgstamiausias – toršeras
Erika teigia, kad jai namuose yra labai svarbus apšvietimas, galimybė jį keisti, sustiprinti ar susilpninti, apšviesti atskiras zonas, todėl kaip bene mėgstamiausią daiktą įvardija į senas kino apšvietimo lempas panašų skandinavų prekių ženklo „Ligne Roset“ svetainės toršerą.
Dar, pasak pašnekovės, jai buvo labai svarbus santechnikos įrenginių dizainas, tad kai reikėjo rinktis tarp patikusių čiaupų, dušo ir naujos svetainės sofos, nusprendė pirmiau nusipirkti čiaupus.
Į klausimą, kas interjere nepavyko, šeimininkė atsako ne iš karto. Gal prašovė su iš juostų supintu svetainės kilimu – atrodo gražiai, bet yra sunkiai valomas. „Ročeris jį naudoja kaip masažinį, tad jei turite gyvūnų, tokio verčiau nepirkite“, – pataria menininkė.
Augalus pamiršta
Menininkė pripažįsta, kad nėra naminių augalų puoselėtoja, todėl landšafto dizainerei Renatai Mikailionytei teko užduotis šalia namo esantį sklypą apželdinti taip, kad šeimininkams būtų kuo mažiau darbo. „Turiu vienintelį kaktusą, ir tas – dovanotas, bet jam tenka kęsti nepriežiūrą. Dar yra lentynėlė virtuvėje prieskonių vazonams susidėti, ir man to pakanka“, – rodo pašnekovė.
Sklypo pakraščiuose auga juodieji beržai, šermukšniai, kalninės pušaitės, įveistas ir nedidelis sodelis, kuriame – po vieną vaismedį, uogų krūmą. Vis dėlto choreografei bene labiausiai patinka aplink terasą vešančios daug priežiūros nereikalaujančios ir akį visais metų laikais džiuginančios keturių rūšių smilgos. Vasarą sklype pražysta daug levandų.
Londone atrado laisvę
Naujų įspūdžių, įkvėpimo menininkė semiasi keliaudama, kopdama į kalnus su šeima ar draugais, kasmet tradiciškai su moterų kompanija ji išsirengia į trumpą kelionę. Daugybę šalių aplankė gastroliuodama su įvairiais kolektyvais, Suomiją pažino čia dėstytojaudama.
Labiausiai įstrigusiu ir tikrąja to žodžio prasme gyvenimą apvertusiu įvykiu Erika vadina trejų metų studijas Londone, Rambert baleto ir šiuolaikinio šokio koledže. „Vilniuje, čiurlionkėje, turėjome daryti taip, kaip liepdavo, ir ne kitaip. Ir dažniausiai girdėdavome, kad esame nepakankamai geros. O Londone skatino improvizuoti ir gyrė, kad viską darome labai gerai. Nesakau, kad viena ar kita mokymo sistema pranašesnė, tiesa veikiausiai yra per vidurį“, – pasakoja menininkė. Ir priduria, kad Londone ji ne tik atrado asmeninę laisvę – atsivėrė akiratis, keitėsi požiūris.
„Svarbiausia – pasirinkau profesinę kryptį. Nuo klasikinio šokio perėjau prie šiuolaikinio, ėmiau kurti choreografiją. Supratau, kad tai, ką tikrai gyvenime noriu daryti, yra kūryba“, – sako moteris.
