Papasakokite, kaip nutiko, kad atsidūrėte Anglijoje?
Tėvai, augindami mane su sese, mokė gyventi drąsiai, atrasti savo kelią, nepiršo vienokios ar kitokios profesijos. Primindavo, kad pačios esame savo likimo šeimininkės. Grožis, kūryba, žmogaus pažinimas jau nuo jaunystės buvo man artimos temos. Svarsčiau studijuoti psichologiją. Bet pabijojau, kad mano pažymių vidurkio, kuris vos siekė devynis, psichologijos studijoms universitete nepakaks, tad net ir nebandžiau. Tuo metu siautėjo finansinė krizė, kuri neaplenkė ir mūsų šeimos. Tad draugo pasiūlymas vykti trumpam į Angliją užsidirbti atrodė kaip gera išeitis.
Atvykus sunkiausia buvo ieškoti darbo, nežinojau, nuo ko pradėti, staiga pačiai reikėjo save išlaikyti. Iki šiol pamenu stilingai apsirengusią damą, kuri, man pasiteiravus kelio, nupirko gatvių žemėlapį. Ji sakė taip pat turinti devyniolikos metų sūnų ir neįsivaizduojanti, kad jis vienas galėtų išvykti į svetimą šalį ieškoti darbo. Tai man suteikė stiprybės, jaučiausi pasimetusi, bet ne tokia beviltiška.
Kaip sekėsi pritapti?
3 ar 4 metus dirbau įvairiuose fabrikuose, džiaugiausi turėdama pastovų darbą. Tačiau atrodė, kad gyvenu ne savo gyvenimą. Ne apie tokią ateitį svajojau. Pasakiau sau, kad ne tam mane mama pagimdė, kad fabrike dirbčiau. Norėjau pažinti pasaulį, keliauti, patirti kažko daugiau. Platesnes duris atvėrė Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą – mokslas universitete man tapo įkandamas finansiškai.
Tada paklausiau savo širdies ir iš Kings Lyno miestelio išvykau gyventi į Londoną, kur po metų įstojau studijuoti fotografijos meno. Pasisekė įsidarbinti asistente prestižinėje „Spring Studios“ fotografijos studijoje – tada atsivėrė durys į kitokį pasaulį. Išvydau, kaip dirba garsiausi fotografai, vyksta „Vogue“ žurnalo mados bei garsenybių fotosesijos. Pribloškė naujausios technologijos, kokybė, bet tuo pačiu pamačiau, kad toje srityje dirbančios asmenybės, jų bendravimas man nėra artima. Fotosesija – įtemptas darbas, teko matyti, kaip išvargę modeliai verkia tiesiog prieš kamerą.
Ko ėmėtės baigusi fotografijos studijas?
Studijų metais ir po jų teko atlikti daug mados fotosesijų, sukūriau tokį portfolio, apie kurį žinojo net kitų laidų studentai. Tačiau man pačiai atrodė, kad esu per daug konservatyvi. Su pavydu žvelgdavau į kitų tautybių stilistus ir fotografus, kurie atrodė labai laisvi bendraudami ir kurdami, ieškojo naujų grožio, stiliaus išraiškų, laužydami tai, kas nusistovėję. Norint įsitvirtinti mados srityje reikia užmegzti daug ryšių, pažinčių, o aš nesijaučiau priklausanti tam pasauliui.
Tada pabandžiau portretų fotografiją ir tai man tapo tikra atgaiva. Padėjau skaitmeninį fotoaparatą į šoną, ėmiau fotografuoti su juostiniu ir vietoj tūkstančio kadrų padarydavau dvylika. Niekam nėra patogu stovėti prieš objektyvą, kūnas tarsi pavirsta lazda ir nebežino, ką daryti. Man buvo įdomu išnaudoti tą pasimetimo momentą, kai žmogus atsiduria lyg nesvarumo būsenoje, tada tarp fotografo bei subjekto įvyksta alchemija. Taip gimsta mano portretai. Džiaugiuosi turėjusi progą sutikti daug nuostabių menininkų. Buvo išleista knyga su mano portretais.
Tačiau nuo fotografijos perėjote prie interjero...
Pasikeitus darbo aplinkai atsivėrė ir kitokie namai, jų interjerai. Lankiausi dizaino parodose Londone bei Niujorke, teko aplankyti meno kolekcionierių namus Manhetene ir tai stipriai praplėtė mano akiratį. Jau tada žmonės iš aukštesnių sluoksnių buvo investavę į mid-century – amžiaus vidurio – stiliaus baldus, nors ši tendencija dar nebuvo pasiekusi platesnių masių.
Ir man pačiai turėjo praeiti dar ne vieni metai, kol pradėjau vertinti ir pamilau mid-century stilių. Manau, kad išties įvertinti šio stiliaus ypatumus ir individualumą gali tik subrendusi asmenybė. Giliau į interjero pasaulį įsitraukiau, kai prieš metus Vilniaus senamiestyje įsigijome būstą. Įkvėpimo ir naujų namų vizijos ieškojau instagramo platformoje. Kaip tik tuo metu žinoma dizainerė, blogerė Athene Calderone iš „Eyeswoon“ pasidalino savo naujų namų nuotraukomis bei įkvėpimo šaltiniu – 1950 metų prancūzų interjerais, kurie tapo mano paieškos gija.
Besidomėdama pamačiau, kad visi man patinkantys šiuolaikiniai interjerai turi tą patį komponentą – amžiaus vidurio baldus. Jie gali būti derinami su šiuolaikiniais bei antikvariniais. Tokie interjerai išsiskiria stilingumu, individualumu ir, svarbiausia, žaismingumu. Jie yra nenuspėjami ir netikėti, kiekvienas vis kitoks, lyg lengva ranka sukurtas, nors išgauti tą lengvumą nėra paprasta.
Įrengdama tėčio butą susidūrėte su iššūkiais?
Kai nutariau įrengti tėčio butą Kaune, atsirado galimybė realizuoti savo idėjas. Pasirinktas mid-century stilius daug kam buvo neįprasta naujovė, bet drąsiausias žingsnis buvo panaudoti to laikotarpio sovietinius baldus bei aksesuarus. Turėjau nieko neklausyti ir laikytis savo vizijos. Rezultatas pribloškė net didžiausius skeptikus.
Dauguma lietuvių labai nusiteikę prieš sovietinį palikimą, gal atrodo, kad tai neskoninga, primena senus namus. Asmeniškai man asocijuojasi su namais, kurių netekau, su šeimos šiluma, jaunystės metais, svajonėmis, saugumu, palaikymu. Tikru prieglobsčiu. Mačiau, kaip įspūdingai panašūs baldai, šviestuvai atrodo prabangiuose namuose Londone ar Niujorke. Pavyzdžiui, čekų dizainerio Bohumilo Landsmano mid-century stiliaus rašomasis stalas, kuris stovi Kaune, taip pat yra ir Londono bute, kurį įrengė garsios dizainerės Bella Froid bei Maria Speak. Butas buvo parduodamas už keturis milijonus svarų.
Sovietinė „Zunda“ lova savo dizainu labai panaši į garsaus italų dizainerio Gio Ponti lovą, sukurtą Royal Continental viešbučiams. Tik Gio Ponti lova kainuoja nuo penkių iki penkiolikos tūkstančių eurų. O mes savo palikimą greičiausiai išmesime į sąvartyną, jei nesuprasime jo vertės ir vietoj to pirksim Kinijoje pagamintas lovas. O kai suprasime, jau bus per vėlu. Kaip tik dabar yra metas, kai šių baldų vis dar yra, galime jiems suteikti antrą gyvenimą ir turėti stilingus, išskirtinius namus.
Tėčiui kurtas interjeras pakoregavo ir Jūsų gyvenimą.
Pamačiusi, kad Lietuvoje kyla susidomėjimas amžiaus vidurio laikotarpio baldais, nutariau ir pati jais prekiauti – taip atsirado midcentury.lt. Vilniuje įrengiau saloną.
Šios idėjos užuomazga gimė Anglijoje, mažame pajūrio miestelyje, kur gyvenu. Ten duris atvėrė mid-century baldų butikas. Miestelio gyventojai labai rafinuoti, tad toks butikas jiems puikiai tiko. Vieną dieną užkalbinau savininką, parodžiau jam sovietinius Lugne šviestuvus ir jis susidomėjo. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas. Ieškau jam išskirtinio dizaino baldų ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijoje, Belgijoje, Olandijoje.
Manau, kad žmonės Lietuvoje jau yra pasiruošę įsileisti į namus originalius baldus, ne tik tuos, kurie blizga naujumu. Mes visi norime namuose jaukumo, tik reikia turėti originalių daiktų, baldų, kurie jį kuria. Ir atsiverti naujam požiūriui, kad tai, kas nenauja, netobula, nėra prasta. Atvirkščiai, tai reiškia brandą, išsilaisvinimą nuo nusistovėjusių taisyklių. Kai tiek daug kalbama apie vartotojišką kultūrą bei planetos teršimą, gera žinoti, kad baldams suteikdami antrą gyvenimą dar ir saugojame savo Žemę.
Nepaminėjau, kad svarbi midcentury.lt veiklos sritis yra suteikti galimybę įsigyti fotografų originalių darbų už mažesnę kainą. Pradėjau bendradarbiauti su fotomenininkais Romualdu Rakausku bei Romualdu Požerskiu, pristatau jų darbus. Jie jau iškeliavo į butiką Anglijoje, tikiuosi, kad jiems atsivers ir lietuvių namų durys.
Mano pačios pirmasis įsigytas darbas yra fotomenininko Antano Sutkaus „Aklas pionierius“. Iš tiesų pas maestro važiavau įsigyti kitų darbų, bet kai pamačiau šią fotografiją gyvai, per kūną nuėjo šiurpuliai, atrodo, kad ji palietė giliausius širdies kampelius. Atsivėrė visapusiškas žmogaus portretas su visa jo gyvastimi ir gelme. Ir abejingų šiai nuotraukai nelieka, vienus ji gasdina, kitus pažadina. Esu mačiusi daug fotografijos šedevrų, bet, mano manymu, tai yra stipriausias vaiko portretas, kokį teko matyti.
Na ir pabaigai pasidalinsiu savo svajone. Buvo labai gera įgyvendinti interjero viziją savo tėčio namuose, norėčiau šį darbą tęsti ir su klientais.
