14-metės Annos, 11-mečio Edvardo ir 8-erių metų Martyno mama I. Krasuckienė patvirtina, kad energijos turi tiek, kad kitiems galėtų paskolinti. „Kai pamačiau parduodamą sklypą, laukiausi antro vaiko ir buvau pilna pasiutimo veikti. Subūriau bendruomenę, sutvarkėme dokumentus, prašymus dėl elektros įvedimo. Autobusų stotelė, šaligatviai irgi bus“,– neabejoja ji. Beje, vaikai pakrikštyti giminaičių vardais, tik pirmagimės Annos vardas– sudviem „n“, nes kai gimė, šeima gyveno Milane, oItalijoje įprasta tokia šio vardo forma. „Su italų valdininkais teko pakovoti dėl lietuviškos pavardės, tad dėl vardo nusileidome“,– pasakoja Inga.
Apie pašnekovės energiją liudija daugybė jos kuruojamų veiklų: moteris vadovauja vietos švietimo bendruomenei, yra mokyklų, kurias lanko atžalos, tarybų vadovė arba narė, „Liepaičių“ choro tarybos narė, „Ąžuoliuko“ choro aktyvistė. Inga daug nuveikė, kad šiais mokslo metais Buivydiškių pradinė mokykla būtų perkelta įnaujas patalpas. „Viską pirmiausia darau dėl savo vaikų, juk jei neorganizuosiu ekskursijos, įją nevažiuos ir maniškiai. O jei prisijungia dar keliasdešimt vaikų,– tik smagiau“,– aiškina moteris.
Pritaikyta aukštam ūgiui
Inga suvyru ekonomistu Justu ir vaikais gyvena nuosavame name ant Vilniaus ribos. Jie yra miestiečiai, okaimynai kitapus gatvės– jau rajono gyventojai. Pašnekovė pasakoja, kad namą daugiausia pats projektavęs jos vyras išpildė žmonos pageidavimus: Inga norėjo vieno aukšto, nes nemėgsta laiptų, ergonomiško, jai, aukštai (moters ūgis– 1,84 m), patogaus būsto subaldais aukščiau nei įprastai esančiais stalviršiais. Dar ji norėjo, kad suaugusiųjų ir vaikų patalpos būtų atskirtos. Maždaug 150 m² ploto būste yra svetainės ir valgomojo erdvė, tėvų miegamasis sudrabužine, šalia– erdvi vonia sunedidele pirtele. Suaugusieji dar turi darbo kambarį, kuriuo, pasak Ingos, naudojasi retai, nes geriausiai dirbasi prie didelio valgomojo stalo. Virtuvės moteris norėjo uždaros, ji nuo svetainės atskirta stumdomosiomis durimis. „Nemėgstu gaminti prie svečių, nes užsišneku ir maistą prideginu“,– paaiškina pašnekovė.
Iš virtuvės taip pat galima išeiti įlauko terasą. Vaikų zonoje suatskiru koridoriumi yra du kambariai– berniukams ir mergaitei, tualetas bei vonia. Garažo nėra, automobilius vyras ir žmona laiko atviroje stoginėje prie namo sienos, čia įrengta ir Ingos elektromobilio krovimo stotelė.
Šeimos svetainė yra pietų pusėje, vaikų miegamieji– rytuose, mamos žodžiais, „kad saulė žadintų įmokyklą“, otėvų miegamajam jaukumo suteikia vakarinis apšvietimas.
Neišsiskiriantis išaplinkos
I. Krasuckienė pasakoja, kad juodu su vyru norėjo, jog namas iš išorės nekristų į akis, būtų tarsi paslėptas. Vienintelis ryškesnis akcentas yra raudonos laukujės durys. Interjerą kurti šeimai padėjo dizainerė Kristina Lastauskaitė,– su ja Inga įgyvendino jau ne vieną būsto įrengimo projektą. Kai įrenginėjo savo šeimos namus, moteriai rūpėjo, kad jie būtų nepretenzingi, patogūs, nekeltų įtampos. Pašnekovė sako, kad vienas praktiškiausių sprendimų čia – grindys: jos visame name, išskyrus svetainę, yra išlieto betono, patvarios, be siūlių, lengvai plaunamos.
Paklausta, kaip pavyksta, kad trys vaikai nenugyvena namų, moteris pripažįsta esanti griežtoka mama,– dukra ir sūnūs žino leistinas ribas. „Vaikai gali užaugti ir nepiešdami ant sienų, o žaislams svetainėje– ne vieta“,– kelias šeimos taisykles atskleidžia pašnekovė. Keliais instrumentais grojantys Krasuckų vaikai muzikuoja pagal grafiką, o štai namuose stovintį pianiną moteris nupirko ir padovanojo savo vyrui. „Vaikai muzikalumą paveldėjo iš Justo“,– pripažįsta I. Krasuckienė. Tiesa, vaikai ne tik lanko muzikos mokyklas – visi trys yra skautai, lanko sporto mokyklas, mokosi dailės. Daug veiklos turinčių atžalų dirbti dar ir buities darbų I. Krasuckienė neverčia. „Svarbiausias vaikų darbas yra mokytis. Užtenka, kad susideda savo drabužius“, – aiškina moteris ir pripažįsta kartais pro pirštus pažvelgianti į tvarką atžalų kambariuose. „Namuose yra vietų, kur turi būti švaru ir tvarkinga. O yra vietų, kur ir taip randu, ko reikia“,– šmaikštauja pašnekovė.
Užtat nemažai laiko Inga praleidžia vaikams pasakodama giminės istoriją, – tam tarnauja namo hole kabančios senos giminės nuotraukos. Ir pasakoja moteris nepalikdama istorijoje skylių, tarkim, kad vienas jų protėvis buvo girtuoklis, viską prarado, užtat kitas savo darbštumu uždirbo šeimos gerovę. „Maniau, kad mano prosenelė buvo paprasta kaimo moteris, bet kai atradau šią jos su tokia gražia suknele nuotrauką iškelionės po Ameriką...“– rodydama vieną fotografiją pasakoja pašnekovė. Dabartinės Krasuckų šeimos nuotraukos kabo vaikų koridoriuje,– moteriai smagu į jas pasižiūrėjus palyginti, kaip keičiasi patys su vyru, auga vaikai.
Paveikslus „matuojasi“
I. Krasuckienė sako neįsivaizduojanti namų be paveikslų, jų paieškos moterį suvedė su įdomiomis asmenybėmis. Tarp mėgstamų menininkų yra grafikės Nijolė Vilutienė ir Jūratė Stauskaitė, dailininkė Eglė Kuckaitė, kiti kūrėjai. Vienas mėgstamiausių – svetainę puošiantis dailės klasiko Stasio Krasausko paveikslas „Jaunystė“. Seno grafikos lakšto Inga specialiai nerestauravo – jai simboliška, kad ant šio dailininko sukurto moters portreto atsiradusi dėmė atrodo tarsi ašara.
„Dailės darbus renkuosi tik iš tų menininkų, kuriuos asmeniškai pažįstu arba apie kuriuos daug žinau. Paveikslus parsivežu į namus ir jaukinuosi. Būna, kad prisijaukinti ir nepavyksta. Štai kurtas puikios dailininkės Kazimieros Zimblytės darbas taip ir neprilipo“,– pasakoja pašnekovė.
Kiekvienoje namų patalpoje Inga pakabino po Dievo Motinos atvaizdą– tai jai padeda nusiraminti, susikaupti, prigesinti kunkuliuojantį temperamentą. Kiekvienas šventas paveikslas turi savo istoriją. Štai stovintįjį ant židinio specialiai I. Krasuckienei nupiešė pažįstamas vienuolis, o virtuvėje esantį Marijos atvaizdą sukūrė neseniai anapilin išėjęs Antanas Kmieliauskas.
Krasuckų namus puošiančias rankų darbo lėles, įvairias dekoracijas sukūrė talentinga, bet labai kukli kūrėja Margarita Laučys. Jos darbo yra ir subtilūs įsegami liepžiedžiai, kuriuos, Ingos prašymu, menininkė sukūrė „Liepaičių“ mokytojoms. „Džiaugiuosi, kad per įvairių rūšių veiklą susipažįstu su, atrodytų, paprastais, o iš tikrųjų labai nepaprastais žmonėmis“,– sako pašnekovė.
Tokia pažintimi moteris vadina ir draugystę su konditere Jekaterina Buldakova. Jųdviejų draugystė užsimezgė, kai Inga išsiaiškino, kad netoleruoja glitimo, ir kreipėsi į desertų gamintoją patarimo. Prieš kelerius metus juodvi išleido knygą „Kepiniai be glitimo“. „Esu gana taupi, restoranuose lankytis nemėgstu. O pasikviesti svečių ir juos vaišinti man labai patinka. Tortus ir kitus skanėstus gaminu pati, išpirktinių grūdinių produktų ant mūsų stalo – tik juoda duona“,– teigia I. Krasuckienė ir pasiūlo išsikepti paprastų, bet neprastų keksiukų. Dar priduria– kuo įvairesnes formeles naudosite, tuo bus įdomiau.
Bananiniai keksiukai be glitimo
Reikės:
2 kiaušinių
2 šakute sutrintų bananų
160 g cukraus
120 g ištirpinto sviesto
80 g kukurūzų miltų
20 g ryžių miltų
50 g jogurto
1 šaukštelio kepimo miltelių
Kiaušinius su cukrumi išplakite iki purios masės. Maišydami suberkite miltus ir kepimo miltelius, sudėkite trintus bananus, jogurtą, sviestą. Tešlą gerai išmaišykite ir sukrėskite į formeles, kepkite apie 20 minučių iki 180° C įkaitintoje orkaitėje. Šio kiekio užtenka maždaug 15 keksiukų paruošti. Kuo labiau apskrunda paviršius, tuo jie skanesni.
