Persų mąstytojų ir poetų išmintis, regis, yra neatsiejama Lauros gyvenimo dalis. Kaip ir beveik prieš dešimtmetį į Lietuvą atvežti persiški kilimai bei siekis išsaugoti autentišką tarpukario architektūrą, interjerą. Laura užaugo Kaune, Žaliakalnio rajone, iš savo tėvų ir močiutės namų atsinešė gebėjimą vertinti grožį ir juo žavėtis.
„Mano tėvai priklausė vidutiniam kauniečių sluoksniui. Mamos prosenelė buvo dvarininkė. Paklausiusi širdies balso ištekėjo už dvaro ekonomo iš Panevėžio krašto, todėl buvo išbraukta iš testamento. Nedaug apie ją žinome, tik tai, kad gyveno laiminga ir kad mokėjo gaminti įvairaus skonio marmeladą. Išsaugojau kelias jos relikvijas – siuvinėtus batisto pagalvių užvalkalus, dideles porcelianines serviravimo lėkštes ir šakutes“, – pasakoja pašnekovė.
Paskui širdį
Kaune tada gyveno ir Lauros mamos tėtis. Sukūręs šeimą, pasistatė namuką, nupirko baldus. „Šiandien tas namas atrodytų kaip tikras muziejus, – šypsosi moteris. – Proprosenelės indauja, senovinis laikrodis, tarpukario paveikslas, porceliano indai, siuvinėtos močiutės staltiesės... Vaikystė man asocijuojasi su senu kilimu močiutės svetainėje, maisto kultūra ir palėpe, kurioje galėjau knaisiotis po senas spintas. Jose kabėjo senos močiutės suknelės, lentynose gulėjo batai. Rojus ir medus buvo knygos ir dulkės.“
Tas nedidelis kuklus namukas Kaune vis dar priklauso šeimai, o L. Bohne neabejoja, kad būtent ta aplinka suformavo ir ją pačią, požiūrį į gyvenimą, atidumą detalėms ir sugebėjimą vertinti gerus, istoriją turinčius daiktus. „Mano mama sakydavo: „Iš kur tas vaikas toks?! Kai buvau maža, turėjau sidabrinį šaukštelį. Protestuodavau, jei paduodavo kitą. Buvau labai mylimas vaikas, man visada atrodė, kad nusipelniau visko, kas geriausia“, – prisimena moteris.
Labai gali būti, kad vaikystės įspūdžiai lėmė, jog vieną dieną Laura grįžo į Lietuvą. „Galėjau rinktis Hamburgą, Berlyną, San Fransiską, bet pasirinkau Kauną, – sako pašnekovė. – Turėjau gerą darbą užsienyje, pažinčių, bičiulių, tačiau buvau pavargusi nuo Vakarų visuomenės taisyklių ir tempo, be to, man labai trūko namų. Dabar žinau – kiekvienas turime savo kelią, tik reikia be jokios baimės daryti tai, ką liepia širdis.“
Žaliakalnio trauka
Būtent širdis Laurai visada kuždėjo, kad ji gyvens Žaliakalnyje – viename gražiausių Kauno rajonų, iš kurio atsiveria vaizdas į miesto stogus. Spalvas pagal metų laikus mainantis Ąžuolyno parkas mena geriausius laikus – tarpukarį, kai čia klestėjo moderni, jauna ir keistis nebijanti sostinė.
„Kol esi jaunas individas, elgiesi vienaip. Tai normalu, juk negali dvidešimties metų mąstyti kaip keturiasdešimtmetis, turi suaugti. Galiausiai suvoki, kad laikinumo nebesinori, o namai yra solidu. Man namai – emocijos, prisiminimai. Nuostabu, kad tą patį jaučia ir mano sūnus. Labai tikiuosi, kad, būdamas tokio paties amžiaus kaip aš dabar, jis irgi pasakos: „O mūsų namuose būdavo taip ir taip.“ Kartas, kurios ateina po mūsų, veikia tik pavyzdys“, – įsitikinusi trečios kartos kaunietė.
Anų dienų svajonę įsikurti Žaliakalnyje Laura įgyvendino visai netikėtai. Draugė, kuriai prasitarė, kad ieško namų būtent šiame rajone, nusišypsojusi pasakė, kad mamos jaunystės bičiulė kaip tik parduoda čia esantį butą.
„Abi nuvažiavome pažiūrėti, – prisimena pašnekovė. – Butas atrodė nekaip, bet pamačiau viziją. Ji visiškai atitiko mano vaizduotės paveikslą ir svajones.“
Dabar pakilimą išgyvenantis Kauno modernizmas buvo natūrali Lauros aplinka – tokioje ji augo, gyveno, buvo. Moteris neabejoja, kad švarios estetikos suvokimą kūrė ir Jono Jablonskio vidurinė mokykla, kurią baigė.
„Minimalistiniai mokyklos laiptai man visada buvo gražu“, – sako ji ir priduria, kad žavisi ir renesanso architektūra, nors šios Kaune ir nėra.
Estetikos genas
Estetikos ir grožio suvokimas, regis, įsišaknijęs jaunos moters sąmonėje. Taip giliai, kad ji, baigusi ekonomikos ir verslo studijas Vokietijoje, vis tiek galiausiai atkeliavo į kūrybos, spalvų ir grožio kupiną kilimų pasaulį. Šiandien ji net skaito Dailės akademijoje paskaitas apie tekstilę ir persiškus kilimus.
„Tekstilė – visa ko pradžia, – sako pašnekovė. – Jei netikite, nusirenkite ir pažiūrėkite, kiek be jos pagyvensite. Kilimai anuomet atliko tik šildymo funkciją, o šiandien yra aukščiausia meno išraiška. Persiškas kilimas – dar ir prekių ženklas.“
L. Bohne namuose esančių persiškų kilimų spalvos ir raštai pribloškia. Moteris pasakoja, kad apie šiuos meno kūrinius išsamiau sužinojo Vokietijoje. Dar studijuodama pateko į aplinką, kurioje pirmą kartą pamatė užburiančius kilimus.
„Tuo metu man buvo 23-eji metai. Netekau amo sužinojusi, kiek jie kainuoja. Tiesą sakant, manęs ta suma neišgąsdino, pagalvojau – verta. Kita mintis buvo dar drąsesnė – vieną dieną pati turėsiu tokį kilimą. O po kurio laiko suvokiau, kad labai norėčiau imtis šio verslo. Taigi norėti būtina. Norai pildosi, jei jie tikrai yra tavo“, – įsitikinusi verslininkė.
Kiekviename Lauros namų kambaryje yra po vieną kilimą. „Anksčiau ar vėliau turi apsispręsti, kas esi – kolekcionierius ar prekybininkas. Aš nusprendžiau, kad esu prekybininkė, ir man visai smagu žinoti, kad priklausau Europos prekybininkų aristokratijai, – būtent taip pasaulyje įvardijami žmonės, kurie prekiauja persiškais kilimais“, – savo darbo subtilybes dėsto Laura. Ir priduria, kad jai visiškai ne tas pat, kas liks po to, kai paliks šį pasaulį. Gal todėl L. Bohne kilimų pirkėjai užsuka į galeriją po dešimties metų nešini stiklainėliu naminės uogienės. L. Bohne įsitikinusi, kad visi kilimai gražūs ir kad kiekvienas randa savo namus.
Kažkada Laura labai neturėjo kantrybės. Sako, kad šios, jei ne kilimai, gal ir nebūtų įgijusi. „Kol ant persiško kilimo nepastovėjai, niekada jo nesuprasi, – įsitikinusi moteris. – Kai atsistoji, atsisėdi ar išsitiesi, tau atsiskleidžia pasaulio grožis ir darna.“
