Auksė Žukauskienė pasakoja, kad mintis pasistatyti namą kilo jai dirbant užsienyje: trejus metus šeimos laikinais namais buvo Lozana, dar trejus – Madridas. „Tų klajonių metu atsirado aiškus suvokimas, kad neturime tų tikrųjų namų“, – sako pašnekovė.
Naujieji Strelčiukai
Į šį namą mama ir dukra įsikraustė maždaug prieš penkerius metus, – jį suprojektuoti, pastatyti ir įrengti užtruko daugiau kaip dvejus metus.
Namas iškilo Pavilnyje esančiame sklype, kurį moteris prieš daug metų buvo nusipirkusi kaip investiciją. „Kai pirkau, čia buvo plynas laukas. O kai atvažiavau apžiūrėti po kurio laiko, radau namų kvartalą. Net teko ieškoti, kuri tiksliai vieta mano“, – prisimena pašnekovė.
Nors dabar tai – sostinės rajonas, nuo kurio, tarkim, iki Šv. Onos bažnyčios yra vos septynios minutės kelio, gyventojams patinka senasis šios vietovės pavadinimas – jie prisistato esantys iš Strelčiukų kaimo.
Beveik šešiolikos arų sklype iškilusį statinį projektavo architektas Laurynas Žakevičius, interjerą kurti padėjo architektė Evelina Gumuliauskaitė. „Tiksli, konkreti, išgryninta estetika“, – šį savo darbą yra apibūdinę architektai.
Diktavo reljefas
Taikantis prie reljefo, namą teko įkomponuoti į šlaitą. Kadangi Auksė – architektas ją apibūdina kaip reiklią, žinančią ko nori, tačiau ir specialistų klausančią užsakovę – norėjo vienaaukščio, visos gyvenamosios patalpos suprojektuotos viename aukšte, – iš lauko į jį tenka palypėti laiptais. O dujomis kūrenamo namo katilinė, kitos ūkinės patalpos ir garažas dviem automobiliams yra šlaite įrengtame apatiniame aukšte. Toks ir buvo architekto sumanymas – kad būtų galima patogiai įvažiuoti į apatinį, tamsųjį, namo aukštą, o gyventi – vieno lygio erdvėje, į kurią pro langus patenka daug saulės. Apatiniame aukšte yra dar vienas savitas šio namo elementas – tunelis. Jis įrengtas praktiniais sumetimais – kad nereikėtų apeiti namo norint patekti į sodą.
Kampai ir raidės
Namo savininkė ir architektas juokais nesutaria, kokią raidę savo forma primena statinys: Laurynas renkasi L, o Auksė – Z. Apie 220 m² ploto gyvenamąsias patalpas galima skirti į dvi ilgoko siauro koridoriaus jungiamas dalis. Vienoje dalyje yra didžiausias pastato kambarys su židiniu, virtuvės, valgomojo ir poilsio zonomis, šalia – tualetas, svečių kambarys ir darbo kabinetas. Greta jų – nedidelis hamamas su priešpirčiu, nes pašnekovė prisipažįsta labai mėgstanti pirtį. Iš jos, kaip, beje, ir iš visų namo kambarių, galima išeiti tiesiai į lauką.
Koridoriaus jungiamoje privačioje gyvenamosios erdvės dalyje yra mamos ir dukros miegamieji, atskiri vonios kambariai. Greta Auksės miegamojo įrengta drabužinė, o bene mėgstamiausia pašnekovės vieta vonia su medinėmis grindimis panašesnė ne į tradicinę šios paskirties erdvę, o į poilsio, atsipalaidavimo kambarį. Paauglė Ugnė jai skirtų erdvių spalvas, baldus, vonios plyteles ir kitus dalykus rinkosi pati.
Šildo ne spalvos
Namo eksterjerui ir interjerui įrengti buvo derinamos trys statybinės medžiagos: akmens skalūnas, betonas ir medis. „Nesu romantizmo mėgėja, norėjau švaros, tvarkos, universalumo“, – aiškina moteris.
Name vyrauja santūrios spalvos, daug pilkos. „Taip, pas mus – penkiasdešimt pilkų atspalvių, bet tai – tik apie spalvas“, – juokiasi Auksė. „Namus šildo ne spalvos, o žmonės“, – antrina architektas. Ir priduria, kad interjeras suprojektuotas taip, kad funkcinių dalykų – virtuvės darbo, poilsio zonos, salos, stalo, prie kurio valgoma, vietos nesikeistų. „Galima pakeisi baldus, kilimus, paveikslus, kitaip sakant, – namo charakterį, tačiau jo idėjos sugriauti negalima“, – sako jis.
Vienas originalių interjero sprendimų – siaurais faneros tašeliais, palikus tarpus – kad sklistų šviesa, išklijuota dalis virtuvės sienos ir lubų. Papildomai virtuvės salą ir stalą iš viršaus apšviečia pro specialiai tam sumontuotus stoglangius sklindanti šviesa. Toje pačioje patalpoje tamsiomis akmens plytelėmis išklijuotą sieną sušildo blizgaus balto paviršiaus baldas su įmontuotu židiniu.
Įprato neapsikrauti
Mama ir dukra sutaria, kad joms patinka gyventi neapkrautuose, tvarkinguose namuose, kuriuose viskas turi savo vietą. „Nelabai kaupiame daiktų – gal todėl, kad daug kartų kraustėmės. Jei ko neprireikia metus, išdalijame, atiduodame“, – sako moteris.
Pašnekovė brangina tik tuos daiktus, kurie jai kelia malonius prisiminimus, tarkim, paveikslą su neužmirštuolėmis, – šį mokyklos baigimo proga padovanojo tėvai. Ilgas namo koridorius primena fotogaleriją – čia kaba nuotraukos, kurias Auksei, kai prieš kelerius metus šventė savo keturiasdešimtmetį, padovanojo svečiai. „Sakiau, kad mikserių ir jokių kitų daiktų man nereikia. Paprašiau draugių, giminių išrinkti po jiems mieliausią nuotrauką. Kai žiūriu į jas, apima labai šilti jausmai, o pažvelgusi į tas, kuriose yra tėvai ir brolis, prisimenu, kad reikia paskambinti mamai“, – pasakoja vilnietė. Nuotraukų ekspoziciją apšviečia koridoriaus sienos ilgio šviestuvas.
Kasdien su šokiais
Darbo kambaryje ant lentynų išrikiuoti apdovanojimai atspindi A. Žukauskienės pomėgį – pramoginius šokius. Moteris su bendraminčiais yra įkūrusi sostinės šokių akademiją „Milagro“, kurios pavadinimas, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia „stebuklas“. Šioje studijoje mėgėjai treniruojasi poromis su profesionaliais šokėjais. Pati pašnekovė šokiams skiria šešis vakarus per savaitę. „Šokiai – tai malonumas, sportas, o kiekvienos varžybos – šventė. Jose dalyvauju ne dėl prizų. Suvokiau, kad iš esmės rungtyniauju pati su savimi, tobulėju lygindama, kaip šokau anksčiau. Mane atspindintis šokis yra standartinis tango, o mėgstamiausias – ča ča ča“, – prisipažįsta pašnekovė.
Duoklė tėčiui
„Gamtos man reikia, bet pati dirbti žemę nelabai mėgstu“, – sako Auksė. Ji savo sklypo priežiūrą daugiausia patiki profesionalams. „Ir darbe, ir tai, kas susiję su namu, pasitikiu žmonėmis, kurie žino, ką daro“, – pabrėžia moteris.
Šiltuoju sezonu aplink mamos ir dukros namus ratu ima žydėti alyvos, magnolijos, pinavijos, palei tunelio sieną auga nereiklios šluotelinės hortenzijos. Sklype įveistas ir nedidelis sodas, jame veša dvi obelys, slyva, vyšnia, dvi šilauogės, agrastas ir serbentas. „Tai – duoklė mano tėveliui sodininkui“, – šypsodamasi sako A. Žukauskienė.
****
Žurnalas „Moteris“, 2019'05
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
