Jei svajojate apie įkurtuves, vartote interjero katalogus ir apskritai ieškote savo vietos pasaulyje, praverstų ir psichologijos žinios, mat išties gera tik tuose namuose, kurie atspindi mūsų tikrąjį „aš“. Labai tikėtina, kad gili savianalizė neapsieis be analitinės psichologijos kūrėjo Carlo Gustavo Jungo. Taip atsitinka net profesionalams.
Klinikinės psichologijos magistro studijas baigusiai Irmai Skruibienei, kartu su vyru kuriantis naujuose namuose, kilo mintis, kad šiam procesui pagelbėtų jos profesinės žinios. Psichologė ėmė domėtis evoliucine ir aplinkos psichologija, pradėjo rašyti tinklaraštį „Namų terapija“, o galiausiai atrado jungiškąją psichologiją, ją šiuo metu ir studijuoja. Turbūt dėsninga, kad vieną dieną įvyko ir lemtingas susitikimas – jau seniai jungiškosios krypties psichologe dirbanti Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė irgi nagrinėjo namų temą, rašė straipsnius. Dabar juodvi pajuokauja, kad nuo šiol savo seminaruose dar daugiau laiko galės skirti praktinėms užduotims, nes visą teoriją suguldė ką tik pasirodžiusioje knygoje „Namų psichologija“ („Alma littera“).
Namas, kurį pastatė Jungas
Sapnų simboliai, archetipai ir kolektyvinė pasąmonė – be šių XX a. pradžioje Carlo Gustavo Jungo išplėtotų koncepcijų neįsivaizduojama analitinė psichologija ir psichoterapija. Po ilgų savo paties ir pacientų sapnų, įvairių kultūrų mitų ir simbolių tyrinėjimų C. G. Jungas padarė išvadą, kad yra ir gilesni žmogaus pasąmonės sluoksniai – susiję su giminės, tautos, net žmonijos bendra istorija. Psichikos struktūrą gerai atspindi namo simbolis: žemutiniuose aukštuose glūdi asmeninė pasąmonė ir paveldėti dalykai, rūsyje ir palėpėje – sunkiai sąmonės pastangomis pasiekiamas, bet mūsų elgesį veikiantis pirmykščio žmogaus pasaulis, o svetainė yra mūsų sąmoningosios psichikos dalies veidrodis.
Vien pažvelgus į tai, kaip gyveno garsusis šveicarų psichoanalitikas, galima daug ką suprasti. Ciuricho ežero pakrantėje C. G. Jungas pastatė akmeninę pilaitę, – dabar ji žinoma kaip Bolingeno bokštas. Pirminis analitinės psichologijos kūrėjo sumanymas buvo įsirengti laisvalaikio rezidenciją, bet išėjo taip, kad ten jis praleido daugybę dienų rašydamas, keliaudamas į savo paties vidines pasąmonės gelmes. Knygoje „Namų psichologija“ pasakojama, kad namelis turėjo būti nedidelis, primenantis bokštą ir pastatytas savo rankomis iš akmenų, bet iškilo dviaukštis, nuolat gyventi tinkamas statinys, o geriausia buvo tai, kad ten namo savininkas jautėsi gyvenantis savo tikrąjį gyvenimą, o ir dirbti sekdavosi lengviau – sumažėdavo jo kūrybinės kančios, atsirasdavo žaismingumo.
Po kelerių metų mąstytojui prireikė priestato su dar vienu bokšteliu, paskui – kito, po to – tvoros aplink kiemą. Kiekvienas statinys simbolizavo reikšmingą įvykį ar savininko gyvenimo virsmą. Dabar turistus pasitinka didelis, pilį su keturiais bokštais primenantis pastatas, nors iš tikrųjų C. G. Jungas ten gyveno labai primityviai – be elektros, vandenį pumpuodavo iš šulinio, prausdavosi dubenyje, skaldydavo malkas ir kūrendavo krosnį, pats virdavosi valgį. Baldų buvo vos keli – tik patys reikalingiausi, ant sienų – paties kurti piešiniai. Simbolines namo vietas, tarkim, slenkstį ar krosnį, psichikos žinovas pažymėdavo akmenyje iškalta išmintinga fraze graikų ar lotynų kalbomis.
„Namą stačiau atskiromis dalimis, vadovaudamasis tik esamais konkrečiais poreikiais. (...) Tik vėliau pamačiau, kaip visos dalys susijungė į prasmingą pavidalą ir tapo psichinės visumos simboliu. Visa tai išsivystė panašiai, kaip sudygsta sena sėkla“, – rašė C. G. Jungas knygoje „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“.
Keturios psichikos funkcijos
Anot knygos autorių, namus lengviau kurti, kai jaučiame turintys gyvą ir subalansuotą vidinį pasaulį. Pagal C. G. Jungą, yra keturios pagrindinės žmogaus psichikos funkcijos: mąstymo, jausmų, pojūčių ir intuicijos. Visos svarbios ir vertingos, bet ne visada vienodai išplėtotos. Jei viena kuri dominuoja, kitos esti užslopintos. „Kad augtume kaip asmenybės, labai svarbu stiprinti užslopintas savo psichikos funkcijas. Šiais laikais visuomenėje vyrauja racionalumas ir planavimas, o pojūčių, emocijų ir intuicijos mažai, užtat mums tenka atidžiau tyrinėti aplinką ir save, kad suprastume, kuriose srityse būtina atkurti pusiausvyrą“, – sakė I. Skruibienė.
Keturių funkcijų pusiausvyros principas tinka ir kuriant namus. Kai reikia suplanuoti erdves ar nupirkti medžiagų, pasitelkiame mąstymą, jausmai padeda suformuoti namų vertybinę ašį, sukurti jaukumą, patirti namuose gyvenančių žmonių bendrystę. Intuicija – tas visiems gana neblogai pažįstamas jausmas – padeda išsiaiškinti reikšmingus pasąmoninius motyvus. „Mano vyrui buvo kilusi mintis gyventi išsinuomotame bute, o man ypač svarbu atrodė turėti nuosavą būstą. Protu suvokiau, kad galėtume ir nuomotis, tačiau jaučiau dėl to didelį nerimą. Panagrinėjusi save supratau, kad tai galėjo lemti mano senelių išgyventa tremtis. Nors manęs ji tiesiogiai nekliudė, pasąmonė siuntė signalus apie poreikį turėti nuosavus namus“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Ką atsinešame iš vaikystės
„Kad ir su kokiomis problemomis susidurtume, per psichoterapiją beveik kiekvienam žmogui anksčiau ar vėliau iškyla ir namų tema. Jį užplūsta vaikystės erdvių prisiminimai, tam tikrų vietų ilgesys arba aplanko reikšmingas sapnas, lyg nei iš šio, nei iš to iškyla rūsio, tuščio kambario ar koks kitas vaizdas – metafora“, – sakė E. Šeputytė-Vaitulevičienė.
Su vaikystės išgyvenimais dažnai būna susiję intuityvūs sprendimai renkantis ar kuriant namus. Įpratus atidžiau stebėti aplinką ir save bei dažniau savęs klausti, kodėl kyla vienokie ar kitokie jausmai, galima atrasti įstabių sąsajų. „Kai man atėjo į galvą idėja rašyti knygą apie namų psichologiją, to su savo biografijos faktais nesusiejau, o dabar, kai sumanymas jau įgyvendintas, atrandu įdomių paralelių, – pasakojo E. Šeputytė-Vaitulevičienė. – Mano tėtis pastatė namus, o aš parašiau knygą apie namus – tai labai gražiai susisieja. Namo projektą darė jis pats, todėl užsiprašiau, kad mano lova būtų nišoje, o prie jos tėvai leistų pasikabinti senovinį žibintą primenančią lempą. Nežinau, kodėl šis šviestuvas man atrodė toks gražus, bet jis yra ir mano sapnų simbolis. Gali būti, kad noras parašyti knygą susijęs su to kambario, kaip savo erdvės, pasąmoniniu išgyvenimu – kriauše už lango, kvapais, klausyta muzika, lovoje skaitytomis knygomis.“
Seminaruose panašių pavyzdžių dažnai girdi ir I. Skruibienė: „Iškylantys vaikystės prisiminimai yra didžiausi atradimai. Atrodo, kad tai – tik sutapimas, bet jis gali būti svarbus, kai reikia susigaudyti, kas vyksta gyvenime, kodėl kuriame būtent tokius savo namus. Tarkime, visi svečiai stebisi, kodėl siena nudažyta tokia neįprasta spalva, žmogus jau pats pradeda abejoti sprendimu, bet radęs sąsajų su praeitimi nusiramina, pasijunta tvirtesnis, išsilaisvina.“
Dėl grožio nesiginčijama?
Visi norime gražiai ir jaukiai įsikurti, vartome katalogus, interjero žurnalus, bet ar visiems tinka tie patys dėsniai? Aplinkos psichologijos mokslininkai nustatė, kad yra tam tikrų universalių erdvės savybių, kurios susijusios su ankstyva mūsų protėvių istorija, kai jie dar susidurdavo su įvairiais fizinio išlikimo pavojais – laukiniais žvėrimis, gamtos stichijomis. Štai kodėl mums gera ten, kur galime matyti perspektyvą ir jaučiamės lyg saugiame prieglobstyje. Kone visi mėgstame atpažįstamas formas, šiltas spalvas, šviesos ir šešėlių žaismą, o ne plieskiančias ryškias šviesas.
Kaip, renkantis ir kuriant namus, veikia ankstesnė patirtis, gerai iliustruoja žymaus aplinkos psichologijos eksperto Colino Ellardo ir jo kolegų atliktas eksperimentas. Tyrimo dalyviai turėjo virtualioje erdvėje apžiūrėti ir įvertinti keletą skirtingų interjerų. Du projektai buvo kurti garsių architektų, trečias – tipiškas Šiaurės Amerikos namo pavyzdys. Žmonės labai susidomėję tyrinėjo profesionalų darbus, bet paprašyti pasakyti, kurį namą įsigytų, dauguma apsisprendė rinktis tradicinį variantą. „Mums norisi to, kas atpažįstama, siejasi su ankstesnėmis patirtimis, todėl ir atrodo sava“, – paaiškino I. Skruibienė.
„Gražūs namai, nesvarbu – kuriate juos savarankiškai ar padedami interjero dizainerio, yra kūrybiškumo išraiška. Atėjus į svečius galima pajusti, ar pačiam šeimininkui ten gera būti. Jeigu taip, su daugeliu daiktų jį sieja tam tikri prisiminimai ir geros emocijos. Net jei namai labai asketiški, vis tiek visada yra ką apie juos papasakoti. Galbūt tai bus istorija, kodėl nutarėte atsisveikinti su tuo, kas jau atgyveno“, – tvirtino E. Šeputytė-Vaitulevičienė.
Švaros pojūtis
Anot psichologių, namai – tarsi išplėstinis mūsų kūnas. Kai kūnas atsikrato toksinų, pasijuntama geriau. Tas pats atsitinka, kai gerai išsivalome namus, atsikratome nebereikalingų daiktų. „Žmogus tai daro, kai pajunta, kad namai nebeatspindi jo vidinės tikrovės“, – sakė I. Skruibienė.
Psichologės tvirtina, kad dalis jų seminarų dalyvių tvirtina jaučiantys poreikį išsigryninti arba pasakoja jau pradėję švarinimosi procesą. „Veikiausiai tai susiję su tuo, kad gyvename informacijos pertekliaus ir vizualinio triukšmo laikais. Aplinka atakuoja iš visų pusių, todėl norisi, kad namuose būtų tik prasmingi ar reikalingi daiktai“, – svarstė E. Šeputytė-Vaitulevičienė.
Kai kurie daiktai atrodo labai brangūs, tad išmesti jų tiesiog nekyla ranka. Tada verta patyrinėti, kodėl jie tokie svarbūs – kokios patirtys su jais susijusios, kokios jų simbolinės prasmės. Paaiškėjus, kad tai nebeaktualu, tampa lengviau atsisveikinti su tokiais daiktais. O, atradus, kad patirtys ir reikšmės vis dar aktualios bei svarbios, paprasčiau rasti tinkamą vietą ir nesikrimsti, kad neišmetei.
Psichologės atkreipia dėmesį, kad atsisveikinti su turimais daiktais gali būti sunku ir dėl mūsų kultūrinės patirties. „Dauguma mano seminarų dalyvių – nuo dvidešimties iki keturiasdešimties metų, todėl su sovietmečiu, kai visuomenė jautėsi nesaugi, kai visa ko stygius skatino daiktus kaupti, arba visai nesusidūrė, arba susidūrė nedaug. Visgi, jei sunku paleisti praeitį, tai gali būti susiję su kultūrine trauma, – ši persiduoda iš kartos į kartą. Sovietinis laikotarpis vis dar gali būti gyvas mūsų atmintyje. Tremtys, kolektyvizacija, kolūkių kūrimas... Išgyvenome prarastų namų būseną, todėl jaučiame būtinybę turėti nekilnojamojo turto“, – aiškino I. Skruibienė.
Mūsų krašto istorija iš dalies lėmė dar vieną fenomeną – kitose šalyse žmonės net kavinėje gali jaustis kaip namie, o štai Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje namais laikoma tik ta vieta, kurioje mes gyvename, ir dargi tai turi būti nuosavas būstas. „Nuosavas nekilnojamasis turtas visur yra vertybė, bet mums galbūt labiau nei kitiems norisi patirti tai, ko neturėjome: nuosavybės jausmą. Statydami namą mano tėvai turėjo laikytis reikalavimo, kad pastatas nebūtų per gražus, išskirtinis, nes tai būtų buvusi kapitalizmo apraiška. Kai to reikalavimo nebeliko, suveikė kompensacijos mechanizmas – žmonės puolė statyti didžiulius individualius namus, paskui tas poreikis dingo, todėl tikrai keisis ir nuostata, kad visiems būtina turėti nuosavą būstą, nes kitaip nesijausi saugus“, – sakė E. Šeputytė-Vaitulevičienė. Ji pati septynerius metus gyveno Kanadoje ir patyrė dvigubą laikinumo jausmą – gyventi išsinuomotame būste ir dar svečioje šalyje: „Kadangi esu ragavusi emigranto duonos, galiu pasakyti, kad vien jau buvimas Lietuvoje man teikia namų jausmą. Kanadoje, laikui bėgant, pavyko susikurti savo ritualų ir pagaliau prisijaukinti aplinką, bet ji vis tiek nebuvo tokia artima kaip tėvynė. Nors nuo tada, kai grįžau, prabėgo jau dvylika metų, bet vis dar pastebiu ir džiaugiuosi tokiomis smulkmenomis, kurių kiti tiesiog nemato. Tarkime, parskridusiomis žąsimis, – kai kuriuose kraštuose tokio reiškinio apskritai nėra.“ Paklausta, kas lemia atvirkštinį variantą – kai žmonės svečioje šalyje jaučiasi kaip namie, psichologė nusišypso: „Panagrinėti įdomu, bet yra ir paslaptingų dalykų – tokių kaip likimas. Gal išvykti iš gimtinės reikia, kad sutiktum savo gyvenimo žmogų?“
Ne vienas namuose
Psichologės paneigia daugelį stereotipų apie vyrą namuose – tikrai ne visi mėto kojines, netgi atvirkščiai – yra itin reiklių švarai bei tvarkai. Daug jaunų porų ateina į namų terapijos seminarus norėdami kartu kurti bendrus namus. I. Skruibienė sako pati išgyvenusį šį procesą: „Man buvo smagu kurti su vyru bendrus namus, ypač kai auginau mažėlį ir daug laiko praleisdavau namie. Labai daug sprendimų priėmėme derindamiesi, vyrui buvo svarbu dalyvauti, jo įžvalgos – tikrai vertingos. Man rūpėdavo detalės, o jis matydavo visumą.“
„Kultūriškai namus laikome moters įtakos zona. Net pati, rašydama knygos padėkos žodį, dėkojau tėčiui už namų statymą, o mamai – už jų kūrimą. Visgi visuomenė keičiasi, ir dabar, kitaip nei prieš keliasdešimt metų, vyriškumo ir moteriškumo sąvokos jau taip smarkiai nebesiejamos su lytimi. Per psichoterapiją išryškėja, jog abiem lytims namų kūrimo rūpesčiai yra vienodai svarbūs“, – sakė E. Šeputytė-Vaitulevičienė.
Visgi psichologės tvirtina, kad posakis, jog mokymasis vairuoti ir namų kūrimas – tai santykių išbandymas, išties teisingas. Porai kuriant bendrus namus, dažnai iškyla savos erdvės problema. Ypač kai atsiranda vaikų, vyrai pasijunta namuose nebeturintys savo kampo. „Pati nesu su tuo skaudžiai susidūrusi, bet tokių istorijų girdžiu nemažai. Nesutarimai dėl būsto įsigijimo ar interjero sprendimų kaip lakmuso popierėlis išryškina vertybinį poros nesuderinamumą“, – patvirtino E. Šeputytė-Vaitulevičienė. Kolegei antrina ir I. Skruibienė: „ Kartais taip susikoncentruojama į tai, kaip namai turi atrodyti, kad pamirštamas labai svarbus dalykas – namų jausmą kuria ne daiktai, o geri ten gyvenančių žmonių santykiai.“
Verta žinoti
Pokyčiai. Namai kuriami nuolat. Jei jau ilgai manote, kad namuose nieko nereikia keisti, vadinasi, sustabarėjo ir jūsų vidinis pasaulis. Padarykite bent mažų pokyčių, kad gyvenimas judėtų.
Intymi geometrija. Architektūroje ir namų aplinkoje labiausiai paplitusios formos – kvadratas, apskritimas ir trikampis. Šiuolaikiškuose interjeruose vyrauja kvadratai ir stačiakampiai, tad dėl pusiausvyros verta pridėti minkštesnių formų.
Pusiausvyra. Kasdienybėje siekite fizinio ir protinio aktyvumo pusiausvyros. Dirbantiesiems protinį darbą sveika patyrinėti gyvenimą visomis juslėmis. Jeigu turite namą su sodu, dažniau ten darbuokitės patys, nesikreipkite į pagalbininkus. Bute jusles galite pažadinti, jei gaminsite maistą naudodami kuo mažiau prietaisų, pavyzdžiui, daržoves pjaustysite, kiaušinius plaksite ar tešlą minkysite rankomis. Padės net ir tai, jei nejungsite dulkių siurblio ir plausite grindis rankomis.
Nuotraukos – iš agentūros „Vida Press“ ir herojų archyvų
