Pašnekovei svarbiausia – ne išnaudoti kiekvieną centimetrą, o sukurti gražią aplinką, kad akiai malonus vaizdas atsivertų įvairiais rakursais.
Teatro scenografiją primenančio interjero kūrimas veikiausiai užkoduotas moters genuose – per Antrąjį pasaulinį karą iš Lietuvos su šeima emigravęs ponios Evos tėvelis Juozas Valentinas buvo Šiaulių dramos teatro aktorius. Eva, jauniausia iš trijų vaikų, gimė šeimai pradėjus kurtis Argentinoje.
Kraustynės – tarsi profesija
„Mano profesija yra keliauti ir kraustytis“, – juokauja E. Valentinas. Ji yra baigusi teisės studijas, bet pagal specialybę niekuomet nedirbo, užsiėmė kita veikla. Kai Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pirmąkart atvyko į Vilnių, dirbo banke, vadovavo viešbučiui ir tarptautinės kosmetikos kompanijos padaliniui, turėjo savo verslą – buvo įkūrusi interjero saloną „Elementai“.
Moteris sako, kad dabartinis jos būstas yra „tik“ septintas iš turėtų trijų žemynų keturiuose miestuose: Čikagoje, San Fransiske, Buenos Airėse ir Vilniuje. Pašnekovė save vadina senamiesčių žmogumi, pastarąjį kartą Argentinos sostinėje ji buvo įsigijusi didžiulį seną namą San Telmo rajone, o prieš kelerius metus nusprendusi dar kartą grįžti į Vilnių, pasirinko ne tik senamiestį, bet ir tą patį namą, tik jau ne pirmą, o trečią jo aukštą.
Istoriniame name
Į Kultūros vertybių registrą įrašytas pastatas įdomus tuo, kad jo architektūroje susipynę daug istorinių epochų ir stilių: gotika, barokas, klasicizmas ir istorizmas. Dažnai statinys vadinamas Rudzianskių namu – šiai šeimai pastatas priklausė XVII a., jos iniciatyva buvo išplėstas.
Ponios Evos apie 120 m² būstas su palėpe yra vėliausiai pristatytame trečiajame pastato aukšte. Pagrindinėje būsto erdvėje išdėstyti prieškambaris, virtuvė, svetainė su valgomuoju, vonia. Palėpėje su nuožulniomis lubomis įrengti miegamasis, darbo ir svečių kambariai, dar viena vonia. Butui priklauso ir vienas iš vos dviejų didelio namo fasadą puošiančių balkonėlių su metaliniais pinučiais. Šiltuoju metų laiku čia galima pusryčiauti ar vakaroti ir stebėti, kaip skvere su sūpynėmis tėvai gano vaikus.
Nebijo ryškių spalvų
„Kraustytis mėgstu, o remontą – mažiau“, – prisipažįsta moteris. Ji nutarė išgriauti tik vieną dabartinio būsto sieną, o kai kurių patalpų, tarkim, vonios, iš esmės nekeisti. Pasak pašnekovės, šįkart darbai užtruko santykinai trumpai – tris mėnesius, ir viskas vyko sklandžiai. Moteris prisimena 1991-uosius, kai pirmąkart kūrėsi Lietuvoje: tuomet visko trūko, o su meistrais ji tiesiog negalėjo susišnekėti tikrąja šių žodžių prasme, nes nemokėjo nei rusiškai, nei lenkiškai, o lietuviškai kalbančiųjų nerado.
E. Valentinas pasakoja, kad iš pradžių naujojo būsto sienas buvo nudažiusi baltai, tačiau jos atrodė pilkos dėl Lietuvoje taip trūkstamos šviesos, tad nusprendė perdažyti ryškiai. Moteris yra pastebėjusi, kad vėsaus klimato sąlygomis gyvenantys šiauriečiai interjere renkasi baltą ar pastelines spalvas. O saulės ir šviesos nuvarginti pietiečiai elgiasi priešingai – visokių spalvų primaišo. Anot pašnekovės, lemia ir mentalitetas: į svečius užsukantys lietuviai giria, kad raudona siena jiems yra graži, tačiau patys savo namų taip dažyti nė už ką nesiryžtų.
Beje, daug patirties turinti ponia Eva sako, kad pakeisti sienų spalvą yra nesunku, ir tam pakanka savaitgalio. Ji atsispiria statybininkų įtikinėjimams, kad seną dažų sluoksnį reikia nuskusti, sienas iš naujo glaistyti ir vargti su dulkėmis. Šeimininkė dažytojams liepia naujus dažus tiesiog tepti ant senųjų, ir šis paprastas sprendimas dar nenuvylė.
Įkvepia ir muziejai
Moteris pasakoja, kad interjero idėjų randa žurnaluose, knygose, lankydamasi pas draugus. „Dar man patinka maži muziejai, įkurti buvusiuose žymių žmonių namuose“, – papildo ji. Savo namus E. Valentinas apstatė derindama antikvarinius ir šiuolaikinius baldus, interjero elementus. Štai iš Argentinos atsivežė seną pailgą kavos staliuką, kinišką indaują (joje laiko taures, todėl vadina tauriauja), kilimus. Vilniuje, netoliese esančiame antikvariate, įsigijo seną spintą su stiklinėmis durimis ir ant vienos jos lentynos pastatė televizorių. Ponia Eva sako, kad jį už spintos durų slepia todėl, jog apskritai jo nelabai mėgsta ir niekuomet neįjungia kaip fono – toks triukšmas jai trukdo „Man būdinga nemeilė televizoriui ir meilė sietynams“, – šypsosi pašnekovė. Iš Argentinos atsivežti puošnūs sietynai kaba ne tik svetainėje, virtuvėje, bet ir vonios kambariuose.
Prie antikvarinių svetainės baldų moteris priderino šiuolaikišką valgomojo stalą – prie šio gali laisvai susėsti dešimt žmonių – ir žinomo šių laikų dizainerio Philippe’o Starcko sukurtas kėdes. O skaityti E. Valentinas svetainėje įsitaiso odinėje gulimojoje modernaus dizaino klasika laikomo prekių ženklo „Le Corbusier“ kėdėje.
Atostogų mainai
Daug važinėjanti ponia Eva prisimena, kad anksčiau iš kitų šalių namo tempdavo indus, kilimus, įvairias akį patraukdavusias interjero puošmenas „Keliauju vis dar daug, bet vežuosi mažai. Perku kokį nors daiktą tik tokiu atveju, jei žinau, kur jį padėsiu“, – teigia ji.
Beje, per atostogas moteris apsistoja ne viešbučiuose: ji naudojasi sistema „Home Exchange“, kurios dalyviai nemokamai mainosi būstais su vietiniais. Į klausimą, ar nebaisu į savo išpuoselėtus namus įsileisti svetimus atvykėlius, pašnekovė atsako, kad nebaisu. „Niekuomet nebuvo jokių problemų. Man smagu, kad šiame pasaulyje dar gali pasitikėti net nepažįstamais žmonėmis“, – tikina ji.
Kultūros miestas
Į tėvų gimtinę sugrįžusi E. Valentinas negali atsakyti į klausimą, ar ateityje nesikraustys dar kur nors. Ji sako, kad apskritai prie vietos ar namų pernelyg neprisiriša. Šiuo metu Vilnius jai labai tinka ir patinka: savas, nedidelis, jaukus, visur galima nueiti pėsčiomis, čia daug kultūrinių renginių. „Vilniuje tikrai yra ką veikti – tiek koncertų, spektaklių... Niujorke kas savaitę į operą tikrai negalėtum nueiti, – teigia pašnekovė. – Kam Argentijoje ilgėtis juodos duonos ir silkės, o Lietuvoje – empanadų, jei yra kitų gerų dalykų?“
Beje, draugus prie įdomiai padengto stalo sukviesti mėgstanti moteris sako, kad į valgio gaminimą ji žvelgia paprastai. Dabar, kai ir Lietuvoje nestinga įvairių virtuvių restoranų, ji svečiams neruošia egzotiškų patiekalų. Štai žiemą bičiulius vaišina raugintų kopūstų troškiniu iš Halės turguje pirktų produktų. Raugintus arba marinuotus kopūstus šeimininkė puode sluoksniuoja su rūkytomis mėsomis: šonkauliais, dešrelėmis, šoninės ir lašinių gabaliukais. Dar beria sluoksnį žalių pjaustytų obuolių – rūgščiausių, kokių tik randa turguje. Viršutinis sluoksnis turi būti kopūstų. Viską užpila pora stiklinių saldžiarūgščio baltojo vyno, įmeta kelis laurų lapus, beria kadagių uogų, kmynų. Iš pradžių viską užverda ant kaitrios ugnies, vėliau šią sumažina ir troškina apie valandą. Patiekia su virtomis bulvėmis, garstyčiomis ir krienais, mėsą ir kopūstus – atskiruose dubenyse.
***
Žurnalas „Moteris“, 2019'02
Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.
