Stabteli saulė
Šviesos mergelės šv. Liucijos diena neatsitiktinai švenčiama gruodžio 13-tą dieną. Pagal senąjį Julijaus kalendorių ši diena sutapo su saulėgrįža. Pasak etnologo Liberto Klimkos, žmonės dar ir dabar sako, kad per šventą Liuciją – ilgiausia naktis arba trumpiausia diena.
Kita vertus, net ir kalendoriui pasislinkus, ši diena yra reikšminga, mat nuo jos nustoja ilgėti vakarai – saulė iki pat Kūčių leidžiasi vis tuo pat metu, tik ryte kasdien pateka minute vėliau. Tad galima sakyti, kad intensyvaus tamsėjimo periodas ties Liucijos diena pagaliau stabteli. L. Klimka teigia, kad visai tikėtina, jog kitados šią dieną buvo atliekamos ugnies pagerbimo, o gal ir Saulės šaukimo apeigos. Juk iki šv. Kalėdų beliko dvylika dienų…
Natūralu, kad šv. Liucijos švente labiausiai džiaugiasi šiauriau gyvenančios tautos. Ypač aktyviai ši diena švenčiama Švedijoje. Kiek mažiau – Norvegijoje ir švedų gyvenamose Suomijos teritorijose. Viduramžių misterijose mergelė šviesiais drabužiais įnešdavo į menę šventinį pyragą, papuoštą dvylika mažų žvakelių. Baltai vilkinti mergelė su žvakėmis nešinų vaikinų arba merginų palyda ir šiais laikais Švedijoje lanko įstaigas ir dalija saldainius. Dažniausiai mergelių galvas puošia bruknienojų vainikai, bet kartais, išskirtinių procesijų metu, vainikas prismaigstomas ir degančių žvakių.
Laikas degti girliandas ir žvakes
Šv. Liucijos diena, o ne pirmoji Advento diena, – tinkamiausia proga pagaliau užžiebti kalėdines girliandas ir žvakes. Tai atneša į namus viltį. Nuo šios dienos iki Kalėdų ant palangės arba stalo kasdien siūloma uždegti viena žvakele daugiau. Jei susivėlinote pirmąją Advento dieną ar savaitę pasigaminti vainikų, nieko baisaus – Advento vainikų žvakes galima pradėti deginti ir nuo šv. Liucijos – po vieną kas tris dienas.
Senovės lietuviai, laukdami Saulės sugrįžimo, gruodžio 13-ąją įžiebdavo gausybę žvakių. Užsikurkite, jei turite, namuose židinį ar laužą lauke – kuo daugiau ugnies ir šviesos bus šį vakarą, tuo daugiau šilumos ir vilties ateis į jūsų gyvenimą. Lietuvoje ši diena tradiciškai siejama su orų spėjimu. Kadangi nuo šv. Liucijos dienos iki šv. Kalėdų yra lygiai 12 dienų, manyta, kad kiekviena jų byloja, koks bus kiekvienas mėnuo.
Neregių globėja
Pagal krikščionišką tradiciją, šv. Liucija laikoma kankine, nukentėjusia dėl savo tikėjimo. IV a. gyvenusi Liucija gimė Sicilijoje, Sirakūzuose, pasiturinčioje šeimoje. Ji buvo uoli krikščionė, nors tuo metu šio tikėjimo žmonės buvo persekiojami. Pasakojama, kad Liucija slapta nešdavo maistą romėnų persekiojamiems krikščionims į katakombas, pasišviesdama žibintu. Ji buvo labai daili, turėjo ypač gražias akis, tad jaunikių jai netrūko. Deja, motina pažadėjo ją pagoniui. Liucija tekėti atsisakė. Tuo metu susirgo merginos motina ir Liucija ėmė melstis Šv. Agotai. Motinai stebuklingai pagijus, moterys pardavė visą savo turtą išdalijo jį vargšams. Tai supykdė Liucijos sužadėtinį, mat jis tikėjosi, kad turtas po vedybų atiteks jam. Jis paskundė, jog mergina išpažįsta krikščionybę.
Liucija buvo kankinama įvairiais būdais. Pirmiausia teisėjas norėjo pasiųsti skaisčią, Dievui save pašventusią mergelę į viešnamį, bet net jaučių jungas negalėjo jos pajudinti iš vietos. Tada nutarta ją sudeginti, bet ugnis karštai besimeldžiančios moters nepalietė. Tuomet Liucijai buvo išplėštos gražiosios akys ir išsiųstos jos sužadėtiniui. Galiausiai Liucijai perpjovė gerklę ir ji mirė.
Liucija buvo pripažinta šventąja ir dėl savo kankinystės istorijos tapo daugelio sričių globėja. Tai, kad ji skleidė Dievo šviesą, pasišviesdama žibintu katakombose lankė persekiojamus krikščionis ir jos neįveikė laužo liepsna, lėmė jos kaip šviesą nešančios mergelės misiją. Taip pat ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus; globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti iš vietos. Jos prašoma pagydyti akis, apsaugoti nuo gerklės ligų. Tikima, kad ji gydo ne tik fizinę, bet ir dvasinę neregystę.
Dovanos vaikams
Per šv. Liuciją buvo priimta duoti vaikams dovanų. Šios tradicijos šaknys siekia XII ar XIII amžių. Teigiama, kad tuo metu vieno Sicilijos kaimo vaikus ištiko kažkokia epidemija, ir jie apako. Tėvai vedėsi vaikus melstis prie šv. Liucijos altoriaus ir žadėjo jiems, kad grįžę iš bažnyčios mažieji ras pilnas dovanų kurpes. Pasakojama, kad taip ir nutiko – vaikai ne tik atgavo regėjimą, bet ir rado dovanų. Nuo tada ši tradicija įsigalėjo daugelyje Europos šalių.
Per tas likusias dvylika dienų iki didžiųjų žiemos švenčių vaikai savo rankomis gamina Kalėdų puošmenas, moterys Lietuvoje pindavo šiaudų sodus namams puošti – ilgą laiką pas mus šie atstodavo tradicines eglutes. Jos Lietuvoje pradėtos puošti tik tarpukariu.
Šios dienos tradicinis valgis Švedijoje – šafranais gardinti (paprastai į S formą sukami) pyragėliai ir karštas raudonas vynas. Apskritai valgyti reikėtų daug, panašiai kaip pas mus per Užgavėnes. Rytą švedai valgo net septynerius pusryčius. Po to iki Kalėdų reikėtų pereiti prie griežtesnio pasninko.
