Gražina Binkauskienė prisimena, kad naujo būsto pradėjo dairytis, kai sename bute tapo ankšta, norėjosi, kad sūnus ir dukra turėtų atskirus kambarius, – dabar Adomas yra Vilniaus licėjaus tarptautinio bakalauriato klasės abiturientas, o Elzė – Šv. Kristoforo progimnazijos aštuntokė. Iš pradžių šeima ieškojo buto, tačiau patyrė, kad rinktis nelabai yra iš ko. Tuomet kilo mintis įsigyti namą, bet ne užmiestyje, o mieste, kad netektų dirbti vaikų vežiotojais.
Kur ošia gatvė
Sklypą su neįrengtu namu sutuoktiniai atrado privačių namų kvartalu virtusiuose buvusiuose kolektyviniuose soduose. Namų valda – standartinis 6 arų sklypas, jame telpa ne tik namas, bet ir plytelėmis grįstas kiemas su krepšinio stovu, gėlynai, pieva su tinklinio tinklu, batutu. Privatumo suteikia palei tvorą auganti tujų gyvatvorė. Namų kvartalas yra šalia vienos judriausių sostinės gatvių, todėl kieme netyla automobilių gausmas. „Tiesą sakant, per penkerius metus ausys prie triukšmo neįprato – jį vis dar girdime. Tik sakome, kad gatvė ne ūžia, o ošia“, – juokiasi Gražina.
Pašnekovė teigia, kad iš pat pradžių žinojo, jog pati kurti interjero nesiims. „Kiekvienas žmogus turi dirbti savo darbą. Susisiekėm su dizainere dekoratore Rūta Jankūniene, ir prasidėjo smagumas – ji ėmė viską griauti“, – kvatoja Gražina. Pasak moters, jiems labai pasisekė, nes sutapo jų ir dizainerės požiūriai, skonis. „Tai tas laimingas atvejis, kai pasamdai specialistę, o gauni ir premiją – draugę. Mus sieja šilti santykiai, su Rūta visuomet galiu pasitarti“, – sako pašnekovė.
Pirmenybė – darbo kabinetui
Maždaug 160 m² gyvenamojo ploto namas yra dviejų aukštų. Pirmajame įrengti svetainė ir nuo jos pussiene atskirta virtuvė, taip pat holas, katilinė (namas šildomas dujomis), tualetas. Svarbiausiu vasaros „kambariu“ moteris vadina terasą.
Antrajame aukšte yra trys miegamieji, du vonios kambariai bei Gražinos darbo kambarys. Vaikų vonioje yra vonia, o tėvų – dušas. Pasak pašnekovės, namiškiai praustis renkasi dušą, vonią buvo prileidę gal tik kelis kartus. Erdvioje tėvų vonioje telpa ne tik už standartinį didesnis iš plytelių sumūrytas dušas, bet ir skalbyklė bei džiovyklė. Iš pradžių buvo numatyta, kad skalbyklė stovės pirmajame aukšte, bet moteris nusprendė, kad nešioti skalbinius nepatogu. Gražina sako, kad jei ne Rūta, pati nebūtų susipratusi, jog vonios sienų, apdailos plyteles galima sukomponuoti iš patinkančių, įsigytų skirtingose vietose.
Darbo kambario Gražinai reikia, nes ji vienoje į rinką naujus vaistus padedančioje išleisti kompanijoje medicinos statistike dirba nuotoliniu būdu, yra atsakinga už padalinius ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Lenkijoje bei Jungtinėje Karalystėje. „Darbas man patinka labiau, nei maisto gamyba ar namų ruoša. Į darbą esu taip pasinėrusi, kad kartais pamirštu šeimai vakarienę paruošti.“ Pasak moters, stengtis skatina ne tik tai, kad šios įmonės vadovai vertina darbuotojus. „Kai pamatai, kad atsirado nauji vaistai, padedantys ligoniams, supranti, jog tavo ilgos darbo valandos buvo ne veltui“, – sako pašnekovė.
Ne į naudą tik tai, kad dėl ilgo sėdėjimo prie kompiuterio Gražina įsitaisė sveikatos problemų, tuomet jos darbo kambaryje atsirado bėgtakis. Dabar jis naudojamas retai, nes moteris kasryt eina į aerobikos treniruotes, o jau metus kelis kartus per savaitę su vyru žaidžia lauko tenisą.
Jungia paukščių motyvas
Gražina sako, kad ją džiugina tie dizainerės sumanymai, kurie labai nekrenta į akis, bet yra prie širdies. Tarp tokių – prie ąžuolinių grindų priderintos baltos grindjuostės. Arba virtuvės tapetai su paukšteliais, panašius paukštukus dizainerė nupiešė ant vienos sieninės virtuvės plytelės ir židinio. „Įsivaizdavau, kad turėsiu tradicinį židinį su lentynėle kam nors gražaus pasidėti, o gavome tokią baltų koklių „krosnį“. Ir esame patenkinti“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak moters, židinį šeima kuria dažnai, tarkim, penktadieniais tradiciškai susėda prie jo aptarti praėjusios savaitės. Židinio malkoms laikyti šeima planuoja prie namo pasistatyti malkinę. Dabar jie neturi nei sandėliuko, nei rūsio, tad vienam automobiliui skirtas garažas tarnauja ne pagal paskirtį: mašinos stovi kieme, o garaže laikomi dviračiai, žoliapjovė, kiti daiktai.
„Draugai – tikiuosi, jie yra nuoširdūs – sako, kad pas mus jauku. Man tai – didžiausias komplimentas. Man daug svarbiau, kad būtų ne gražu ar prabangu, o jauku“, – sako Gražina. Ji mano, kad jaukumo namams suteikia paveikslai, tarp jų – Ramunės Kmieliauskaitės akvarelės, Editos Suchockytės grafika, Arvydo Kašausko tapybos darbai, šeimininko sesers Astos Binkauskaitės piešiniai.
O štai daiktų, kuriuos labai brangintų, moteris sako neturinti. „Daiktų, kaip ir papuošalų, prie kurių būčiau prisirišusi, tikrai neturiu“, – sako pašnekovė. Suvenyrų iš su vyru ir vaikais suplanuotų ir įgyvendintų kelionių Gražina sako taip pat nebevežanti. Anksčiau dar nusipirkdavo kokį magnetuką, tačiau dabar, kai šaldytuvas integruotas į virtuvės baldus, to nebedaro. Pasak pašnekovės, tikriausi kelionių suvenyrai yra prisiminimai ir nuotraukos. „Mėgstame sugrįžę pasižiūrėti su aplankytomis vietovėmis susijusių filmų. Štai parvykę iš Prancūzijos sostinės visi drauge pažiūrėjome animacinę juostą apie Paryžiaus katedros kuprių“, – pasakoja G. Binkauskienė.
Jai smagu, kad vaikus pavyko užkrėsti jųdviejų su vyru pomėgiu teatru. „Šiemet keliavome po Ameriką. Niujorke vaikai per karštį neniurnėdami stovėjo ilgoje eilėje, kad galėtume pigiau nusipirki bilietus į Brodvėjaus miuziklą. Žiūrėjome „Čikagą“, – teigia moteris.
Pasak Gražinos, be kelionių ir teatro, dar vienas jos pomėgis yra skaityti knygas. Dabar moteris renkasi romanus tik anglų kalba – kad patobulintų darbe reikalingus kalbos įgūdžius.
Nors kasdien daug laiko skirti maistui ruošti pašnekovė negali, savaitgaliais ji mielai gamina patiekalus, kurių receptus randa kulinarinėse knygose – šias moteriai patinka pirkti. „Nemėgstu kotletų, balandėlių ir kitų tradicinių patiekalų, verčiau eksperimentuoju, o įkvėpimo semiuosi iš knygų ir kelionių. Neseniai darbo reikalais lankiausi Indijoje, o grįžusi gaminau vištienos karį su indiškais prieskoniais. Draugai įvertino“, – pasakoja Gražina.
Ji sako, kad gamindama turi savo sistemą: pirmą kartą patiekalą paruošia tiksliai, gramas į gramą pagal receptą. O antrąkart, jau žinodama jo skonį, improvizuoja, kuria savąją versiją.
