„Tai mano svajonių namai, bet neatmetu galimybės turėti kitus, kad galėčiau realizuoti naujas savo idėjas“, – teigia miško supamame Vilniaus gyvenamųjų namų kvartale su šeima gyvenanti interjero dizainerė Eglė Prunskaitė-Braziulė (31 m.). Iš pritemdytos elegancijos, vakarienės, žvakių šviesos vizijos atsiradę namai alsuoja keturių – Eglės, vyro Donato, sūnaus Beno (9 mėn.) ir labradoro retriverės Bohemos – ritmu.
Eglė Prunskaitė-Braziulė su vyru Donatu, rinkdamiesi pirmąjį savo šeimos būstą, iš pradžių gana skeptiškai žiūrėjo į galimybę gyventi atokiau nuo miesto.
„Kai esi jaunas, galvoji, kad turėtum gyventi mieste, nes nori būti pasiekiamas ir pats viską greitai pasiekti. Vis dėlto apie butą negalvojome. Patys statome namus, tad žinome – rasti būstą, kad tenkintų jo vieta ir statybų kokybė, labai sunku, – teigia kartu su tėčiu, mama ir sese įkurtoje architektūros bei interjero studijoje „Prusta“ interjero dizainere dirbanti moteris. – Be to, ilgai su tėvais gyvenau prie Verkių parko, tad ši Vilniaus pusė – Balsių gyvenamasis kvartalas, kur dabar esame įsikūrę, man labai artima. Iki centro iš čia važiuoji tik keliomis minutėmis ilgiau, nei užtruktum vykdamas iš kito sostinės miegamojo rajono. O tai, kad iš mieste esančio biuro gali grįžti į miško supamą vietą, kur dauguma aplinkinių sportuoja, vaikšto su šunimis, kur nejauti streso ir gali atgauti jėgas, su niekuo nepalyginama. Atsipalaiduoju jau įvažiavusi į palei Nerį vingiuojantį kelią namų link. Dar negyvenau čia, o mėgdavau juo važiuoti. Man šis kelias labai gražus.“
Įsilieti į aplinką
Pirkti sklypą Balsiuose šeima apsisprendė ir dėl to, kad tokių kvartalų, kurie būtų supami miško ir su visa infrastruktūra – dujinio šildymo, kanalizacijos, vandentiekio sistemomis, asfaltuotais keliais, apšvietimu, Vilniuje labai mažai. „Yra kvartalų ir arčiau centro, bet juose nėra suprojektuotų kelių, apšvietimo ir t. t. Ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje mažai tokių vietų, kuriose dera miesto patogumai ir užmiesčio privalumai“, – teigia interjero dizainerė.
Namą projektavusiai vyresnei sesei architektei Ievai tarp pageidavimų Eglė išsakė ir norą palikti sklype esančias dvi pušis. „Neteisinga ateiti ir viską išpjauti. Jei įmanoma išsaugoti tai, kas vertinga, tai padaryti būtina. Kaip apsodinti kiemą, su Donatu dar galvojame, – šypsodamasi sako moteris. – Esu menininkė, polėkio žmogus, man patinka pokyčių laisvė. Smagu pasilikti ką nors, ką galima patobulinti. Juolab kad į namą kėlėmės visiškai įrengtą. Iš darbo patirties žinau: jei žmogus mano, kad smulkmenas baigs jau gyvendamas, tos smulkmenos dažniausiai ir lieka neįveiktos.“
170 m2 dviejų aukštų namo su garažu eksterjerą dizainerė vadina išskirtiniu gerąja prasme. „Kadangi šiame kvartale daug pušų, tai padiktavo skalūno fasadą, natūralias medžiagas, įdomias, bet neįmantrias formas. Namas juk statomas ilgam, tad turi būti išskirtinis, turėti savo veidą, bet ir ne toks, kad greitai pabostų. Interjerą galima pakeisti atsižvelgiant į naujas tendencijas, o namo architektūra turi būti ilgaamžė.“ Šypsodamasi moteris priduria, kad sesers projektas jos, kaip užsakovės, norus visiškai patenkino. Vidinių erdvių išdėstymą ir interjerą Eglė kūrė pati.
„Būna, žmonės nori pasistatyti savo gyvenimo namą. Tokiu atveju sunku, nes iškart įstatai save į rėmus, ir sprendimai turi būti labai apgalvoti. Aš neužsibrėžiau, kad tai bus mano gyvenimo namas, kad nieko nekeisiu ir niekur kitur nesikelsiu. Vis dėlto šiuo metu tai yra mano svajonių namai. Gyvename čia dvejus metus, bet noro ką nors keisti nejaučiame. Manau, šis jausmas priklauso nuo to, kiek laiko žmogus galvoja, kaip atrodys jo namai. Aš galvojau daug, viską labai kruopščiai, reikliai, preciziškai pasvėriau. Jei būčiau leidusi kam nors už mane nuspręsti arba skyrusi mažiau laiko, dabar galbūt turėčiau nusiskundimų. Ir kurdama kitų interjerus esu pastebėjusi – patys geriausi rezultatai būna, kai žmonės į namų kūrimą įdeda daug savo minčių, išreiškia savo norus, pasako pastabas.“
Orientyras – pasaulio kryptys
Projektuodama vidines erdves Eglė labiausiai atsižvelgė į pasaulio kryptis ir tai, kaip reikės judėti erdvėje. „Bendra svetainės ir virtuvės erdvė yra į šiaurinę pusę, galbūt tai minusas, užtat prieškambaris prie pietų pusėje esančio įėjimo atviras, kad pietinės saulės tektų ir bendrai erdvei. Svetainė – ta vieta, iš kur turi atsiverti vaizdas. Nenorėčiau sėdėdama svetainėje žiūrėti į gatvę, nors ir į pietų pusę. Projektuojant svarbu atsižvelgti ir į tai, kaip žmogus judės erdvėje, todėl mūsų darbo kambarys yra prie pat įėjimo durų – kad, tik įėjęs į namus, jame paliktum su darbu susijusius daiktus. Kad iki virtuvės nereikėtų su pirkinių krepšiais žingsniuoti papildomų 10 ar 20 žingsnių, nereikia pereiti svetainės.
Atstumai svarbu ir virtuvėje. Jeigu nuo kriauklės iki kaitlentės žmogus turi nueiti 10 žingsnių, labai nepatogu. Taip mūsų namuose atsirado virtuvės sala, joje – kriauklė, o prieš šią – kaitlentė. Nuplauni ką nors, apsisuki, vienas žingsnis, ir tas kas nors – jau keptuvėje ar puode. Jei žmogui reikia nueiti per daug, jis jaučiasi nekomfortiškai. Ir nesupranta kodėl.“ Dar E. Prunskaitė-Braziulė norėjo, kad erdvės būtų kuo atviresnės – tada ir pojūtis kitoks, ir šviesa kitaip „vaikšto“. Dėl to miegamojo ir vonios erdvė antrajame aukšte yra bendra. „Visiems rekomenduoju neužsibarikaduoti. Tai suteikia didesnės erdvės pojūtį. Man patinka atsibudus matyti vonios veidrodį ir kaip joje žaidžia pro miegamojo langą patenkanti šviesa.“
Ilgą pasakojimą apie savo namų kūrimą pašnekovė baigia išvada, kad interjerą susikūrė tokį, kuris nugesintų jos asmenybę.
„Esu aktyvi, ekstravertiška, bendraujanti. Mūsų namuose dominuoja pilka spalva. Ji yra fonas kitoms – baltai, juodai, vario – pabrėžti. Toks koloritas suteikia prietemos, elegancijos, vakarienės, žvakių šviesos, židinio efektą. Prie tokio pritemdyto interjero tinka ir sunkūs namų kvepalai. Kvapas – vienas iš tų komponentų, kurie kuria namų nuotaiką, veikia receptorius. Ir mano pačios, ir namų kvepalai yra sunkūs, su dominuojančiomis pačiulių, muskuso, santalų natomis. Grįžti į tokią prietemą, vėsą, natūralių medžiagų kuriamą jaukią atmosferą ir nusiramini. Nenorėčiau jokių dirginančių detalių. Raudonos sienos neatlaikyčiau. Mūsų namai yra atsvara mano asmenybei. Pilka spalva, medis, parketas nuramina, o varis šiek tiek pagyvina.“
Iš tikrųjų šių namų interjere pirmiausia į akis krinta virtuvės erdvėje ir svetainėje, prie židinio, įkomponuotos varinės plokštės. Pašnekovė pasakoja, kad ši medžiaga tradiciškai naudojama fasadų apdailai, interjere – retai. „Varis ne visiems tinka, tai labai natūrali, gyva medžiaga. Jos spalva keičiasi kiekvieną dieną: vieną ji – violetinė, kitą – mėlyna, kai užgaruoja – patamsėja. Preciziško vaizdo tikėtis neverta. Esame tas plokštes nuvalę, bet tapo rožinės spalvos. Tai visiškai negražu. Todėl varinių paviršių prižiūrėti nereikia – leidi šiai medžiagai būti, senėti, tamsėti.“
Chameleoniškasis varis taip užbūrė Eglę, kad būtent jis padiktavo kitus interjero sprendimus. „Man patinka šilta, natūrali šio metalo spalva. Nuo vienų statybų liko vario plokščių, todėl pradėjau galvoti, kur pritaikyti. Be to, ši medžiaga nepigi – neišmesi. Nuo jų ir pradėjau dėlioti savo namų interjerą, visa kita leidžia variui atsiskleisti. Mūsų namuose nėra dirbtinių medžiagų, vyrauja betonas, medis, marmuras. Kadangi dirbu šioje srityje, apie sintetines medžiagas net pagalvoti negaliu. Žinau, kad po kelerių metų jos atrodys prastai. Visada pravartu investuoti į natūralias, kokybiškas grindis, duris, plyteles, nes tai – interjero pagrindas.“
Estetikos poreikis
Stilistikos požiūriu savo namus pašnekovė vadina skandinaviško stiliaus su jaukiomis detalėmis ir modernios klasikos deriniu. „Man patinka subtilus, detalių neperkrautas stilius. Mėgstu estetiškas detales, tarkim, magnetukai ant šaldytuvo ar suvenyrai iš kelionių – ne man. Todėl ir baldus planavau įmontuojamus – kad viskas būtų paslėpta, kad galėčiau parodyti tik tai, ką noriu.“
Ir pademonstruoja, kaip, atidarius prie sienos esančios virtuvės baldų spintos duris, patenkama į nemažą sandėliuką. „Virtuvės sandėliukas – tobulas sprendimas. Jei žmogus nenori apsikrauti, bet neturi tokios patalpos, kur viską galima sukrauti, minimalistinio erdvės įspūdžio sukurti nepavyks. Mūsų namuose labai daug daiktų, bet visus juos esame paslėpę, todėl erdvė atrodo nesunki.“
Eglė pripažįsta, kad jai, kaip interjero dizainerei, įrenginėti namus buvo paprasčiau, nes žino, į ką ir kur kreiptis dėl medžiagų, baldų ir t. t. Ir ne kartą prasitaria, kad šis darbas jai labai patinka, kad kurti interjerą mėgo jau vaikystėje.
„Žaidimų su barbėmis periodu prašydavau padovanoti man ne lėlių, o baldelių. Mano kambaryje buvo didelė, per visą sieną, knygų spinta, aš ją ištuštinau, ir kiekviena lentyna tapo vis kitokiu nuolat besikeičiančiu Barbės kambariu. Kita vertus, yra architektų dinastijos – kaip ir teisininkų ar gydytojų. Mano senelis architektas, statybų inžinierius savo laiku pusę Lietuvos apstatė. Mama Eglė, sesuo – taip pat architektės. Kai augi mamos kurtuose interjeruose, kai esi vedžiojama po parodas, pažindinama su menininkais, nuo vaikystės vartai mamos parsineštus architektūros, dizaino žurnalus, meno albumus, negali užaugti kitokiu žmogumi. Jeigu eitum kitu keliu, tai būtų bėgimas nuo savęs, savotiškas maištas“, – sako Vilniaus dailės akademijoje interjero specialybę baigusi pašnekovė.
Šiek tiek vėliau šią dinastiją papildė Eglės vyras Donatas – statybų inžinierius. Jis buvo atsakingas už inžinerinius šeimos būsto sprendimus. Sutuoktinio indėlis į interjerą – antrame aukšte esančiame sūnaus Beno kambaryje kartu su žmona ant sienos nupiešti namų eskizai. Kad vėliau berniukas pats galėtų nusipiešti savo svajonių namus.
Beno vardas užrašytas ir ant Braziulių darbo kambaryje įrengtos rašomosios sienos. Tarp kitų juodame fone baltuojančių draugų linkėjimų ar Eglės užrašytų savo tikslų – ir kultinė Coco Chanel frazė: „I don’t do fashion. I am fashion.“ („Aš nekuriu mados, aš pati esu mada.“) Dizainerė pasakoja, kad Chanel magija apniko prieš kelerius, kai lankėsi jos kūrybos retrospektyvinėje parodoje Londone. Iš ten parsivežta su Coco susijusio dailės darbo reprodukcija kaba antro aukšto laiptinėje.
„Anksčiau ir mados namų „Chanel“ kvepalai „Mademoiselle“ buvo mano mėgstamiausi. Coco bjaurėjosi tuo metu besaikį puošnumą, kurio pagrindinės detalės buvo plunksnos, vertinusiomis damutėmis. Jos stilius buvo švarus, minimalistinis. Ką sukūrė Chanel, yra amžina. Jei vadovausiesi šios asmenybės principais – ne pasiduoti pilkai masei, o būti savimi, nemeluoti sau, kurti pagal save ir daryti tai iš širdies, pavyks pasiekti išskirtinumą, ir žmonės tuo tikės. Linkėčiau kiekvienam interjero ar drabužių dizaineriui, architektui, menininkui, kaip kad padarė Coco Chanel, sukurti tai, kas bus aktualu amžinai.“
Iš ilgaamžių medžiagų interjerą kūrusi pašnekovė tvirtina, kad namuose kaita vis dėlto būtina. „Mano sesė yra Vandenis, ji nuo vaikystės mėgsta perstumdyti baldus. Man – esu Skorpionas – kardinaliai namų keisti nereikia. Tai darau detalėmis. Įsigyji paveikslą, pakabini, ir buvusi nebyli siena ima kalbėti.“ Pasak moters, namų interjeras turi būti šiek tiek galerinis, kad į juos galėtų ateiti paveikslai.
„Būstą išskirtinį daro būtent meno kūriniai. Save gerbiantis žmogus turi turėti meno kūrinių ir knygų.“ Braziulių namuose yra ir pripažintų menininkų (J. Gasiūno, kauniečio grafiko R. Čarnos), ir jaunų kūrėjų darbų. „Mes palaikome lietuvių menininkus. Ypač daug jų pažįsta mama. Ji labai skatina tiek mus, tiek savo klientus rinktis ne reprodukcijas, o autentiškus darbus.“
Į kitus savo namus dizainerė irgi vežtųsi tik paveikslus. „Nesu linkusi prisirišti prie daiktų. Nesusinervinu, jei kas nors ar Bohema ką nors sugadina. Žmogus turi džiaugtis gyvenimu, aplinka. Daiktai turi tarnauti mums, o ne mes jiems.“
