Nauju šiuolaikišku namu Justina su vyru Vaidu ir dukromis – šešiolikmete Luka ir devynmete Elze – džiaugiasi ketvirtus metus. Iki tol šeima gyveno viename Fabijoniškių daugiabutyje. Kad reikėtų keltis toliau nuo triukšmo ir arčiau gamtos, jie svarstė jau kurį laiką, nes, dizainerės žodžiais, „jau nebegalėjo uostyti dulkių kvapo“. Proga įgyvendinti sumanymą pasitaikė, kai neplanuotai atsirado buto pirkėjai.
Asmeninis rojus
Pašnekovė sako, kad šis žingsnis tikrai pasiteisino, o aplinkinių gąsdinimai, esą, apsigyvenus individualiame name, teks tarnauti namui ir sklypui, nepasitvirtino. Vienintelis minusas – tenka nemažai važinėti, o jei pamiršta ko nors nusipirkti mieste, – grįžti. Dukras nuvežti į mokyklą senamiestyje užtrunka apie 30 minučių, per grūstis – apie 40. Užtat mergaitės su močiute šiltomis naktimis gali įsitaisyti miegoti po žvaigždėmis terasoje, rengti žygius, keliauti prie vos už kilometro esančio ežero. „Atstumas nėra baisus. Kai grįžtu namo iš miesto triukšmo, ramybę, savo rojų pajuntu jau įsukusi į mūsų gatvelę. Tai atsveria visus nepatogumus“, – tvirtina Justina.
Kai grįžtu namo iš miesto triukšmo, ramybę, savo rojų pajuntu jau įsukusi į mūsų gatvelę. Tai atsveria visus nepatogumus.
Vieta, į kurią atsikraustė Justinos šeima, yra sena gyvenvietė. Nuo seno, pašnekovės žiniomis, čia gyveno kokios šešios šeimos, ir visi buvo giminės. Dabar miško laukymėje kyla nauji namai, tačiau gyvenvietė tebėra nedidelė, jaukiai suplanuota, supama pušynų.
Kai šeima rinkosi būstą, miškas ir buvo vienas svarbiausių reikalavimų. Justina pasakoja, kad namo ieškojo nedidelio, su apdaila. Tokį ir rado – maždaug 130 m² ploto, dviejų aukštų, be rūsio, su į dalis sudalytais langais (tokių Justina irgi norėjo). Pirmame aukšte yra virtuvė, svetainė, tualetas, sandėliukas ir katilinė (namas šildomas medžio granulėmis). Antrame – trys miegamieji ir vonia. Savo miegamajame Justina yra įsirengusi ir nedidelę darbo studiją. (Tiesa, savo užpatentuotų virvinių „smartArt“ krepšių – į juos dizainerė įdėjo daug darbo ir širdies – jau kurį laiką nebeneria, dėl tam tikrų aplinkybių padarė pertrauką.)
Namai nėra tik grindys, lubos ir sienos. Tai – labiau emocija.
Ne sienos, o jausmai
Pastaruoju metu daugiausia laiko Justina skiria interjerams kurti. „Interjeras mane visada domino, dabar prie to grįžau. Taigi ir toliau pinu, tik jau ne virves, o mintis, idėjas“, – aiškina dizainerė.
Justinos žodžiais, namai nėra tik grindys, lubos ir sienos. „Tai – labiau emocija. O mano užduotis – įsiklausyti ir padėti užsakovui susikurti stilingą erdvę bei gerą atmosferą“, – sako pašnekovė. Ir priduria, kad, kurdama interjerus kitiems, viską apgalvoja iki smulkmenų, o savo namus kuria neskubėdama, „pakeliui“. „Norėjome kuo greičiau įsikraustyti, tad iš pradžių turėjome tik čiužinius ir vonią. Be sofos gyvenome gal dvejus metus“, – pasakoja Justina. Beje, jų namas iki šiol nebaigtas apstatyti.
Anot Justinos, norisi, kad kiekvienas daiktas į namus ateitų išjaustas, išlauktas. Kalbant apie interjerą, jai įdomus yra pramoninis dizainas, skandinaviškas minimalizmas ir eklektika. „Mano bičiulė Žaneta Smailienė viena pirmųjų į Lietuvą atvežė industrinių baldų, detalių iš medžio ir metalo“, – tvirtina moteris rodydama svetainės staliuką, metalinį virtuvės šviestuvą ir kitus įsigytus daiktus. Vienoje dizaino parodoje Justina susipažino su dizaino studijos INDI įkūrėjais Juste Kubilinskaite ir Simonu Tarvydu bei tapo viena pirmųjų jų klienčių. Dabar Justinos svetainę puošia šių menininkų iš popieriaus masės pagaminti šviestuvas ir laikrodis.
Daiktais Justina stengiasi neapsikrauti, vertina tuos, kurie turi istoriją, tarkim, iš tėvų namų atsivežtas knygas ir vinilo plokšteles.
„Virtuvės norėjau minimalistinės. Baldus pagal mano projektą gamino meistrai“, – sako pašnekovė. Beje, apstatinėdama savo namus, į vadinamąją masinę produkciją, paprastus, nebrangius, funkcionalius baldus dizainerė nežiūri iš aukšto, ji pati patenkinta prekių ženklo „Ikea“ lentynomis.
Pianinas svetainėje atsirado prieš kelerius metus, kai Elzė pradėjo mokytis muzikos mokykloje, nors jaunėlę, pasak mamos, labiau žavi solinis dainavimas. „Mes leidžiame pianinu groti visiems svečiams, nebijome, kad išderins. Tegul pasidžiaugia. O svečių, ypač vasarą, turime dažnai“, – pasakoja moteris.
Šeimos atspindys
Beveik visus namuose esančius paveikslus nutapė Justinos tėtis Adolfas Skurdelis. Jo darbas – ir prie valgomojo stalo kabanti „Varna“. Šis kūrinys pernai Škotijoje vykusioje parodoje laimėjo aukso medalį.
„Mano tėtis – klajoklis, anksčiau gyveno Prancūzijoje, dabar jau dešimt metų – Škotijoje. Tapyba yra jo gyvenimo būdas. Taip tėtis išreiškia savo emocijas, mintis, o pasakyti nori labai daug“, – pasakoja Justina. Prieš kurį laiką Užupyje ji buvo surengusi tėčio darbų parodą. Beje, nors su daile neturėjo nieko bendra, piešia ir Justinos mama Laima. Ji domisi fraktalais ir net veda kursus, moko per piešinius pažinti vidinį pasaulį, sustiprinti pasitikėjimą savimi.
Beveik visus namuose esančius paveikslus nutapė Justinos tėtis Adolfas Skurdelis.
Daiktais Justina stengiasi neapsikrauti, vertina tuos, kurie turi istoriją, tarkim, iš tėvų namų atsivežtas knygas ir vinilo plokšteles. Moteris yra išsaugojusi baltą drožinėtą prosenelio spintelę prieskoniams laikyti. Metalinė avinėlio kepimo forma – močiutės Stasės palikimas. „Ji buvo konditerė, mano vaikystės fėja. Keksiukų ir sausainių visada turėdavome pusryčiams, pietums ir vakarienei“, – prisimena pašnekovė.
Smulkmenų nesureikšmina
Dizainerė sako, kad jau turi idėjų, kaip pertvarkyti savo namus. Pavyzdžiui, antrajame aukšte ketina įrengti drabužinę. Ką nors savo kambariuose nuolat keičia ir dukros. Justina nėra iš tų, kurioms skauda galvą dėl skrupulingos tvarkos. „Baltos sienos išsipurvina. Na, ir kas? Namo sienos keliose vietose sutrūko. Nieko baisaus – kada nors susitvarkysim“, – sako ji. Ir priduria, kad svarbiausia yra suvokti, ko mums gyvenime reikia, sustoti, atrasti vidinę ramybę.
„Mums reikia gamtos ir sporto. Vyras žiemos vakarais pasiima slides ir dingsta kelioms valandoms į mišką“, – atvirauja moteris. Šeima augina tris šunis: pudeliukę Yoko, haskius Skaipą ir Norą. Haskiai labai energingi, stiprūs. „Su jais reikia kantrybės, o šių šunų prigimtis – bėgti ir sportuoti, tad užsisėdėti ant sofos nepavyks, o ir televizorius mūsų namuose stovi veikiau dėl vaizdo“, – pasakoja Justina. Šeimininkai su savo augintiniais leidžiasi į žygius, dalyvauja kinkinių varžybose.
Neeiliuotas Justinos akrostichas
Gyvūnai. Šunys.
Augalai. „Namuose – visi žaliuojantys, bet tik ne žydintys, nes su žiedais nesusitvarkau. Kieme – rozmarinų ir šalavijų darželis.“
Maistas. „Dievinu jūrų gėrybes.“
Tikslas. Pozityvumas ir vidinė ramybė.
Poilsis. „Atsipalaiduoju keliaudama, būdama gamtoje, su šeima.“
