Nepastebėti jo neįmanoma. Labiau į meno kūrinį nei į gyvenamąjį būstą panašus namas traukte traukia akį. Pastatytas jis iš šiaudų ir molio, bet niekuo neprimena kaimo trobos. Statinį juosia akmenų takas, šalia yra bičių avilių, vidiniame kieme – nedidelis baseinas su kriokliuku, pirtis ir šiaudais užklotos lysvės. Jose šeimininkauja gamtine žemdirbyste besižavinti Olego žmona Inga. Vos įžengęs pro duris patenki į gyvenamąją patalpą. Jokių prieangių, jokių koridorių. Tiesą sakant, name apskritai nėra nei pertvarų, nei sienų. Jautiesi tarsi atsidūręs didžiulio medžio kamieno viduje. Iš marokietiško molio Olego rankomis nulipdytas įspūdingas židinys savo forma taip pat atkartoja medžio kamieną. Viena ant kitos sugulusios stambių guobų kamienų „riekės“ – tai į antrą aukštą vedantys laiptai. Ten – šeimos miegamasis. Ant žemės suklotus patalus skiria tik spalvingos užuolaidos. Šviesa patenka pro viršuje esantį apvalų stoglangį. O ant stogo želia žolė... Atskiras yra tik vonios kambarys. Iš marokietiško molio nulipdyta vientisa vonios ir kriauklės kompozicija primena ilgus šimtmečius bangų iš visų pusių gludintą didžiulį akmenį.
Įleisti šaknis
„Mokiausi iš gamtos, – sako Olegas Kovrikovas ranka braukdamas per židinį. – Statydamas savo namą, norėjau, kad jame nebūtų aštrių kampų, tiesių, žvilgsnį laužiančių linijų, kad viskas būtų aptaku, harmoninga. Labai svarbu, kad vietos energija atitiktų vidinę žmogaus energiją. Namai labai daug pasako apie juose gyvenančius žmones. Pastatytus perka tie, kurie yra savo gyvenimo administratoriai. Kūrėjai mėgsta būstą susiręsti patys. Namas iš šiaudų visai netiks stereotipiškai mąstančiam, tradicijų besilaikančiam žmogui, juk visi girdėjome pasaką apie tris paršelius ir nuo vaikystės žinome – pasitikėti gali tik tvirtu mūrinuku, bet ne šiaudine trobele. Man toks gamtos linijas atkartojantis namas iš natūralių medžiagų leidžia pasijusti visumos – gamtos, visuomenės, visatos – dalimi.“ Puikiai šioje erdvėje jaučiasi ir Olego žmona Inga, ir per patį statybų įkarštį gimęs mažasis Emilis (nė dvejų metų neturintis sūnus drąsiai laipioja jokiais turėklais neatitvertais laiptais aukštyn ir žemyn), ir čia dažnai besisvečiuojanti penkiametė Olego dukra Amelija iš pirmosios santuokos, ir draugai, ir, žinoma, P. Mišelis. Tai oficialus katino vardas, jis išsirutuliojo iš pirmojo varianto – Pamišėlis. Šeimynykščiai keturkojį vadina tiesiog Miša.
Kalbant apie statybas, sunku išvengti daugybės praktiškų klausimų. Olegas noriai dalijasi savo patirtimi: „Nenorėjau, kad namas man būtų našta – finansinė ar praktinė. Namui pastatyti ir įrengti mums užteko 80 tūkst. litų. Pusės reikėjo karkasui, kitos pusės – vidui įrengti. Užtat darbo valandų neskaičiavau.“ Sienas iš spudulų Olegas surentė per porą dienų. Prireikė apie 600 suspaustų šiaudų ryšulių, kiekvienas jų kainavo vos po 3 litus. Daugiau laiko atėmė apdaila. Iš pradžių sienas reikėjo nupurkšti skystu moliu, paskui dar nuglaistyti kelis kartus iš abiejų pusių. Interjerą pora kūrė marokietišku stiliumi, puošė iš šios šalies parsivežtais žibintais, pufais, kilimais, užuolaidomis. Teiraujuosi, kokių staigmenų pateikė pirmoji naujame būste sutikta žiema. „Bijojau, kad sušalsime, tad dėl visa ko įrengiau elektra šildomas grindis, bet jų šildyti neprireikė. Vien šis židinys taip prikaitindavo, kad patalpoje vidury žiemos vaikščiodavome trumpomis rankovėmis. Nusipirkome malkų už 700 litų, trečdalis dar liko kitai žiemai“, – džiaugiasi Olegas.
Mintis pasistatyti tokį namą jam kilo, kai grįžo iš Peru vykusių šamanų kursų. „Iki tol apie namą negalvojau, nes nebuvau tikras, ar norėsiu ilgai gyventi toje pačioje vietoje, – pasakoja Olegas. – Būdamas Peru supratau, kad manyje pernelyg daug ugnies ir labai trūksta žemės elemento. Pajutau: jei dabar neįsišaknysiu, tai visą gyvenimą ir klajosiu po pasaulį. Dar pagalvojau, kad jei namą statysiu savo rankomis, įdėsiu į jį tiek laiko ir energijos, kad negalėsiu nemylėti.“
Abejoju misijų kilnumu, – tos šalys Vakarams reikalingos kaip išteklių šaltinis, papildoma rinka.
O. Kovrikovas išties atrodo čia įsišaknijęs visomis prasmėmis. Tai liudija ne tik interjere dominuojantis medis, bet ir neatsitiktinai pasirinkta vieta. Šį sodo sklypą Pavilnyje gavo dar jo seneliai. O ąžuolas kieme stiebiasi iš penkiamečio Olego pasodintos gilės. Tik pats jis ilgai nelaikė šitos vietos sava. „Dar prieš kelerius metus neįsivaizdavau savęs gyvenančio kaime, turėjau daug įvairios veiklos, ieškojau ekstremalių įspūdžių, o dabar tempą noriu sulėtinti, – sako vyras. – Labai svarbu rasti būtent tau energiškai tinkamą vietą. Anksčiau maniau, kad greitas miesto ritmas yra blogis, o gamta, ramybė – gėris, bet iš tiesų ir viena, ir kita yra reikalinga. Įkurdinkim jauną, veržlų, save realizuoti siekiantį žmogų tokiame užmiesčio name, ir jis aptings, taps apatiškas. Viskam yra savo laikas.“
Iššūkių laikas
Vis dėlto tai, kad Olegas ryžosi statyti būtent tokį namą, labai dėsninga. Tradiciniai keliai – ne jam.
„Jau mokykloje buvau nepritapėlis, – prisipažįsta jis. – Man buvo labai sunku mokytis to, ko reikia, paklusti tėvams, laikytis taisyklių. Mamą labai mylėjau, bet tėvas daug gėrė, nebuvo man autoritetas. Per anksti pasijutau savarankiškas. Būdamas 14 metų jau važinėjau į Rusiją, Baltarusiją, ten nusipirkdavau knygų, atveždavau į Lietuvą ir pardavinėdavau. Būdamas 17-os, nusipirkau kambarį bendrabutyje, mašiną. Būdamas 24-erių, jau turėjau medienos apdirbimo gamyklą, užsiėmiau nekilnojamojo turto verslu Latvijoje, plėtojau ne vieną veiklą Kazachstane.“ Finansų netrūko, bet ne tai buvo svarbiausias tikslas.
„Užsidirbti man buvo įdomiau, nei pinigus leisti, – sako Olegas. – Viską investuodavau į naujas verslo kryptis. Buvo labai įdomu kelti sau naujas užduotis, bet pamažu tai pradėjo pabosti. Stebėjau gerokai vyresnius verslo partnerius, mačiau, kad jie sukasi lyg žiurkės rate, ir savęs klausiau, ar toks ir bus visas likęs mano gyvenimas? Pradėjau kurti verslo inkubatorius, vesti seminarus, dalinausi savo patirtimi su jaunais žmonėmis, mokiau juos kurti verslo planus, planuoti laiką. Tai – visai kita žaidimų aikštelė.“ Deja, netrukus ir šia kryptimi Olegas nusivylė. „Supratau, kad žinios nebūtinai yra gėris. Neretai nutinka taip, kad kuo daugiau žinai, tuo labiau bijai ką nors pradėti“, – sako jis. Studijos profesoriaus Rimanto Kočiūno Birštone įkurtame Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute paskatino O. Kovrikovą imtis platesnės, ne vien verslą apimančios konsultavimo praktikos. Jis tapo ugdomojo vadovavimo treneriu (koučeriu). Kiti verslai pasitraukė į antrą planą.
Mokiausi iš gamtos. Namas iš šiaudų visai netiks stereotipiškai mąstančiam, tradicijų besilaikančiam žmogui.
Olegas nepaliaudamas ieškojo įvairių išbandymų. Vienas jų – kelionė su draugais motociklais per Ameriką. „Tada man buvo 30 metų, turėjau padėti dar vieną pliusiuką savo tikslų sąraše. Matyt, nesijaučiau labai vertingas, tad reikėjo kai ko, kas tą mano vertę patvirtintų. Troškau dėmesio, – prisipažįsta Olegas. – Kelionė truko 5 savaites, nuvažiavome 11 tūkstančių kilometrų. Apie tai net parašėme knygą. Ką davė? Galbūt padėjo suprasti, ko gyvenime nenoriu. Mano motociklas „Harley Davidson“ ir dabar stovi garaže. Draugas kviečia nulėkti į Juodkalniją, o aš net užvesti jo nenoriu, juk tiek triukšmo sukels. Tiesą sakant, JAV gerokai nusivyliau. Tai šalis, kur autentikos yra gal 10 proc., visa kita yra standartizuota, tipiška: tokios pat degalinės, tokie pat viešbučiai, o juose – toks pat muilas, maistas, gėrimai... Siera Leonėje per 2 savaites patyriau 10 kartų daugiau.“
Šioje šalyje Olegas lankėsi prieš trejus metus, kai jam buvo pasiūlyta prisijungti prie labdaringos iniciatyvos – bėgti maratoną ir taip surinkti lėšų mokyklai statyti. „Tikslas – kilnus, bet lankydamasis ten vis labiau abejojau, ar mums tikrai reikia kištis į jų gyvenimą, – atvirauja pašnekovas. – Vaikų toje šalyje daugiau nei suaugusiųjų, kas ketvirtas neišgyvena iki 5-erių metų. Viena vertus, labai norisi padėti, duoti pinigų, bet, bendraudamas su vietiniais, matai, kad jie yra visiškai susitaikę ir su skurdu, ir su vaikų mirtimi. Tiems žmonėms natūralu dvasingumo esmė, tai, ko mes, vakariečiai, mokomės, gebėjimas priimti gyvenimą tokį, koks yra. Savo misijomis parodome jiems, kad gali būti ir kitaip, suteikiame vilčių, o, šioms nepasiteisinus, žmonės pasijunta nelaimingi. Nešame žinojimą kaip vertybę, bet galbūt tai nėra jokia vertybė? Tiesą sakant, abejoju ir tų misijų kilnumu. Šios šalys Vakarams reikalingos kaip išteklių šaltinis, papildoma rinka. Ko gero, paliksime juos ramybėje tik tada, kai visiškai išsunksime.“
Teatras kaip gyvenimas
Savaip O. Kovrikovo gyvenimą pakoregavo ir pažintis su Lietuvos rusų dramos teatro aktoriumi Eduardu Murašovu. Jiems kilo idėja sukurti spektaklį pagal garsaus rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Iliuzijos“. Tiesa, režisierius O. Kovrikovas buvo taip pat netradicinis. „Žinau, kad Lietuvoje įprasta, jog režisierius yra savotiškas diktatorius, kad jam visi paklūsta, bet aš dariau kitaip – leidau aktoriams kurti, kalbėjausi su jais kaip su lygiaverčiais partneriais. Tai labiau priminė psichoterapiją nei režisūrą. Man spektaklis – tai aktoriaus dialogas su žiūrovais. Jei tai, ką kalbi, tau svarbu, tavimi patikės ir kiti. Vengiau bet kokių dėmesį nuo šito dialogo nukreipiančių detalių. Pjesė man atrodė tokia stipri, tad nebuvo reikalo stiprinti jos papildoma butaforija. Spektaklis rodytas ne vienus metus, žiūrovų nestigo, vadinasi, pavyko.“ Paklaustas, kaip jis, jokios režisūros patirties, specialaus išsilavinimo neturintis žmogus, pateko į šią meno šventovę, Olegas atsako: „Man pasisekė, kad Rusų dramos teatrui vadovaujantis Jonas Vaitkus žmones vertina ne pagal statusą. Paklausė, kodėl noriu statyti šią pjesę, juk joje tiek daug žodžių, ji tokia nuobodi... Aš paaiškinau, ir Vaitkus manimi patikėjo. Dabar kuriu spektaklį „Ufo“ apie žmones, susidūrusius su nežemiškomis civilizacijomis.“
Ši patirtis pakeitė ir Olego požiūrį į gyvenimą. „Mums atrodo, kad vadovas visada turi būti pirmas, o jo žodis – paskutinis, bet iš tikrųjų geras vadovas turi suteikti savo komandai maksimalią laisvę reikštis, kurti. Tai gavęs darbuotojas padarys 10 kartų daugiau nei tas, kuris yra nuolat kontroliuojamas, – sako pašnekovas. – Vesdamas kursus, pradėjau vengti visažinio tono. Žmonės nemėgsta jaustis kvailesni, kiekvienas turi patirties, ir ši yra ne mažiau vertinga. Stengiuosi pasaulį matyti to žmogaus akimis, padedu rasti jo prigimčiai artimus sprendimus. Juk tie metodai, kurie padeda vieniems, gali visai netikti kitiems.“
Garsai turi galią, jie veikia mūsų kūno vibracijas, gali keisti ląstelėse glūdinčią informaciją ir taip gydyti.
Svečiuose pas šamanus
Įdomios patirties O. Kovrikovui suteikė ir 3 mėnesiai, praleisti Peru džiunglėse pas šamanus. „Žmonės ten važiuoja vedami įvairių tikslų, – sako jis. – Vieni – tikėdamiesi išsigydyti vėžį, kiti siekdami atsikratyti vaikystės traumų, treti – išmokti šio amato. Aš tiesiog norėjau naujos patirties. Sau pasakiau: „Kol tai bus su šviesa ir apie meilę, tol dalyvausiu. Jei tik atsiras kokių nors tamsių vudu ar kitokių žaidimų, išeisiu.“ Ne visiems šamanų praktika išeina į gera. Protui tai suteikia aukščiausią palaimą, bet širdis gali išsigąsti, nes tai, ką sužinai, iš esmės keičia tavo požiūrį į pasaulį ir save. Ne kiekvienas žmogus yra pasiruošęs tokius dalykus priimti. Ir nesu tikras, ar kiekvienam to reikia.“
Pietų Amerikos šamanai, siekdami praplėsti sąmonės ribas, naudoja tam tikrus augalus. Kiekvienam mokiniui paskiriamas vis kitas augalas mokytojas. „Jie leidžia maksimaliai sutelkti dėmesį ir panirti į pažinimą giliau, nei įmanoma vien protu. Dabar šamano būseną aš moku pasiekti ir be augalų, – pasakoja Olegas. – Ši patirtis mane išmokė pasaulį priimti be jokių išankstinių nuostatų ir vertinimo, be skirstymo į gera ir bloga, tiesiog pasistengti suvokti, kokią įtaką tai daro tavo kūnui ir sielai. Imkim, kad ir vegetarizmą. Aš pats valgau labai mažai mėsos, bet yra žmonių, kuriems jos reikia. Jei gyveni aktyviai, jei privalai kovoti už save, apginti savo poziciją ar tenka daug fiziškai dirbti, nevalgydamas mėsos tai darysi sunkiai. Jei ieškai ramybės, harmonijos, mėsos atsisakysi natūraliai. Geriausias būdas suvaldyti savo gyvenimą – leistis jo valdomam. Tada kūnas neserga, nes ne kovoja su aplinka, o tampa jos dalimi. Neserga ir dvasia, nes ji nejaučia streso, nebijo. Tai aš vadinu šamaniška būsena.“
Šamanų pasaulį daugelis mūsų sunkiai įsivaizduoja be specialių, magiškų ritualų. Įdomu, ar Olegas tai praktikuoja? „Aš ritualais nelabai tikiu. Nemėgstu dogmatizmo, – sako atvirai. – Ne vietos ir daiktai turi gydomąją galią, o energija. Daiktai, ritualai padeda parduoti. Į Lietuvą dažnai atsivežu Sibiro šamaną Nikolajų Oorzhaką. Neseniai lietuviai šamanai per Saulės užtemimą norėjo nusivežti jį į jėgos vietą. Oorzhakas iš pradžių muistėsi, o paskui atvirai pasakė, kad jėgos vietas sukuriame patys. Ten, kur, vedami stiprios energijos ir tikėjimo, susirenka daugybė žmonių, atsiranda tam tikra galia, bet jiems išsiskirsčius vieta lieka tuščia. Tai pasakytina ir apie bažnyčias, – gydomąją energiją kuria bendra malda, o ne pastatas.“ O štai garsų terapija Olegas tiki.
Geriausias būdas suvaldyti gyvenimą – leistis jo valdomam. Tada kūnas neserga, nes nekovoja su aplinka. Neserga ir dvasia, nes nebijo.
„Garsai turi galią, jie veikia mūsų kūno vibracijas, gali keisti ląstelėse glūdinčią informaciją ir taip gydyti. Kai gimė mano dukra Amelija, jai buvo diagnozuota širdies yda. Mergaitė po operacijos išgyveno, bet visą laiką balansavo ant pavojingos ribos. Nuvežiau dukrą pas vieną šamanę. Ta užkalbėjo vandenį ir liepė Amelijai jo kasdien gerti. „Kiek laiko reikės tai daryti?“ – paklausiau, bet šamanė mano klausimo nesuprato. Pasirodo, šipibo gentyje, iš kurios ji yra kilusi, nėra nei ateities, nei praeities, yra tik dabartis. „Tiek“, – atsakė moteris pirštais rodydama, kokį kiekį vandens vienu kartu reikėtų išgerti. Dukra tą vandenį gėrė, jai vis gerėjo, o po metų jau buvo visai sveika. Tik tada gydytojai prisipažino nelabai tikėję, kad Amelija išgyvens.“
Būti ir turėti
Olegas Kovrikovas įsitikinęs, kad dauguma ligų ir bėdų žmones užklumpa, kai jie pažeidžia balansą tarp būti ir turėti. „Sąžiningai privalai sau atsakyti, kokie yra tavo esminiai biologiniai poreikiai ir kiek turi dirbti, kad juos patenkintum. Kitą laiką skirkite sau. Nekontroliuojami poreikiai nuolat auga, – sako jis. – Vakariečiai savo kūną suvokia kaip priemonę tikslui pasiekti ir naudojasi juo iki paskutinio prakaito lašo. Atsitokėja tik tada, kai smogia liga, sugriūva santykiai ar ištinka kokia kita nelaimė. Ką padarysi, yra žmonių, kurie pradeda kilti tik atsispyrę į dugną. O yra ir tokių, kurie iškart eina teisingu keliu.“
Tai galbūt priklauso ir nuo auklėjimo? Tik ar įmanoma vaikus paruošti gyvenimui nenubrėžus aiškių ribų, kas yra gerai ir blogai? „Viskas priklauso nuo to, kokiam pasauliui ruoši vaiką, – atsako Olegas. – Jei aplink vyksta karas, privalai žinoti, kas yra tavo priešas, kas – draugas. Suklydęs gali netekti galvos. Jei patenki į šviesią, geranorišką aplinką, taip dėlioti į lentynėles nebūtina. Tai tik trukdys. Kita vertus, tas pats pasaulis vieniems gali atrodyti kaip karo laukas, o kitiems – kaip taikos zona. Vieni į jį žengia pasirengę kovoti, kiti – bendradarbiauti. Konkurencija nėra neišvengiamybė. Imkim, pavyzdžiui, verslą: vieni siekia pirmauti, konkuruoti, kiti mano, kad idėjų ir veiklos krypčių yra labai daug, tad kiekvienas atras savo nišą. Jei vaikams perduosime patirtį, liudijančią, jog pasaulis yra saugi vieta gyventi ir kurti, galbūt vieną dieną jis toks ir taps?“ Artimiausia O. Kovrikovo vizija susijusi su mokymo centru. „Mano draugas dramaturgas Ivanas Vyrypajevas nori pabėgti iš Maskvos, jo žmona – iš Varšuvos, tad aptarėme, kad tarp Varšuvos ir Maskvos yra labai graži vieta – Lietuva, – pasakoja Olegas. – Galvojame nupirkti žemės, pastatyti štai tokių molinių namukų ir įrengti mokymo centrą. Jame veiktų ir teatro mokykla, ir būtų mokoma ajurvedos, meditacijos, vyktų psichologiniai seminarai. Būtų labai gera turėti tokią savo erdvę.“
