- Kremliaus mada – nuo Stalino iki Gorbačiovo. Kas itin mėgo importinius apatinius?
- Savaitės ikona. D. Bosas: būkime atviri – Lietuvoje nėra daug renginių, į kuriuos galėtum eiti pasipuošusi suknele už 100 000
- Geros naujienos iš M. Douglaso ir C. Zeta-Jones
- Savadarbiame name iš šiaudų ir molio net žiemą - trumpomis rankovėmis
- 52 m. Pamela atrodo lyg 21-erių - kokia jos jaunystės paslaptis
- Eksperimentas: kaip aš laikiausi populiariosios sulčių dietos ir kodėl to nebekartosiu
Tarptautinę šlovę pelnęs atogrąžų augmenijos specialistas atrodo visai nerimtai – jis žalias nuo galvos iki kojų.
Žalias iki plaukų
Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų centre (Le Centre national de la recherche scientifique) jau daugiau kaip 30 metų dirbantis Patrickas Blancas pripažįsta, kad natūralus, egzotinis kraštovaizdis jį traukė nuo vaikystės. „Augdamas urbanizuotame Paryžiaus priemiestyje svajojau apie laukinę gamtą mieste, tad žalią spalvą kaip jos simbolį pasirinkau labai anksti, gerokai anksčiau, nei tai tapo ekologinio judėjimo rinkodaros elementu. Visada dėviu įvairių miško tonų drabužius, o 1995-aisiais įvairių atspalvių žaliomis sruogomis nusidažiau plaukus. Ir darau tai iki šiol“, – valiūkiškai šypsodamasis kalba trumpam į Paryžių užsukęs originalusis kūrėjas.
Pastaruoju metu 80 procentų savo visų užsakymų užsienio šalyse įgyvendinantis botanikas pabrėžia esantis labai dėkingas Prancūzijai už tai, kad ši šalis pirmoji patikėjo jo idėjomis. Iki 2000-ųjų, kai išgarsėjo pasaulyje, įspūdingais Patricko Blanco darbais galėjo didžiuotis tik prancūzai. Savo pirmąjį didesnio masto vertikalų sodą jis sukūrė Paryžiaus mokslo ir technikos miestelyje (Le Cité des Sciences et de L'industrie), į Šomono prie Luaros sodų festivalio (Chaumont-sur-Loire garden festival; jis kasmet vyksta nuo balandžio iki lapkričio mėnesio) istoriją yra įrašyta botaniko apželdinta drugelio sparną primenanti konstrukcija, Tulūzos botanikos sode taip pat yra Patricko žalioji siena, šiuolaikinio meno muziejuje „Fondation Cartier“ Paryžiuje dera modernistiniai objektai ir žaliosios biologo salos.
„1991-aisiais apsigyvenau bute, pro kurio langus mačiau bjaurų betoninį pastatą, tai paskatino į viešumą perkelti dvidešimties metų naminius eksperimentus, – pasakoja pašnekovas. – Pačią sienų apželdinimo augalais technologiją užpatentavau dar 1988-aisiais. Ši geniali mintis sukėlė tikrą sprogimą. Staiga iš keisto mokslininko, svajingo gamtos mylėtojo tapau avangardinės miesto apželdinimo idėjos išradėju, įgyvendintoju ir visų gerbiamu kraštovaizdžio dizaineriu.“
Iš meilės žuvytėms
Patrickas Blancas teigia, kad jo pasirinkto kelio užuomazga yra meilė žuvytėms. Panoręs natūraliu būdu išvalyti 300 l akvariumą, bandė rasti informacijos apie tai, bet buvo nepaprastai sunku. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ekologija rūpėjo nedaugeliui. Specializuotame vokiškame žurnale perskaitęs, kad kai kurios filodendrų rūšys veikia kaip biologinis filtras, grynina vandenį, valo nitratus, žuvų išmatas, šių augalų šaknis įleido į akvariumą, o kitą augalo dalį pakabino. Taip tėvų namuose atsirado pirmoji labai primityvi gyva žalia siena. Smalsus paauglys greitai suprato, kad yra augalų, kuriems nereikia dirvožemio, ir apsisprendė į tai gilintis – studijuoti botaniką. Studijų metais, trokšdamas sukaupti kuo daugiau žinių, keliavo po atogrąžų miškus, parašė apie tai disertaciją ir tapo rimtu šios teritorijos pomiškio augalų rūšių specialistu. Per visą šį laiką vis stiprėjo svajonė sukurti vertikalų sodą.
Visas savo svajones galėjau realizuoti tik todėl, kad jaučiau nepaprastą mamos toleranciją ir palaikymą.
„Jau beveik 40 metų nieko nauja neišradau, tik tobulėju, nes ta į dangų kylančių augalų vizija, kuri aplankė paauglystėje, manęs neapleidžia iki šiol. Vijokliniai filodendrai buvo pirmieji, ilgainiui kilo mintis sukurti tikrą vertikalią žalią sieną iš skirtingų rūšių augalų ir kad jie srovelėmis nuolat būtų laistomi iš viršaus. Ilgainiui vertikalūs plotai tapo vis didesni, kompozicijos įvairesnės, sudėtingesnės. Iki šiol visame pasaulyje stebiu prie sunkių klimato sąlygų prisitaikančią augmeniją. Pavyzdžiui, Malaizijoje iš 8000 žinomų augalų rūšių 35 proc. auga be dirvožemio, kai kuriems užtenka tik 1 proc. šviesos“, – pasakoja Patrickas. Ir Europoje nemažai augalų auga ant uolų, akmenų, medžių kamienų, prie įėjimų į urvus. Taigi jie puikiai tinka tarpti vertikaliai, jei gauna pakankamai vandens, mineralų, fotosintezei būtinų saulės šviesos ir anglies dioksido. Dirvožemis yra tik būtinas stabilus paviršius. Todėl botanikas sako, kad jo išradimas nėra ypatingas, jis atliepia gamtoje vykstančius procesus.
„Gimiau didmiestyje, esu visiškas jo produktas, niekada nemėgau gražiai prižiūrimų parkų, į kuriuos per daug kišasi žmonės. Sienomis nelaipiojame, todėl vertikaliame sode pamažu susiformuoja į natūralią aplinką panaši sistema. Ten glaudžiasi vabzdžiai, bitės, skruzdėlės, paukščiukai, šie išnešioja sėklas, leidžia augalams natūraliai vystytis, atsiranda biologinė įvairovė. Be to, tokie sodai puikiai valo užterštą orą, izoliuoja, pagyvina, pagražina aplinką, suteikia jaukumo“, – aiškina botanikas.
Pusė Žemės gyventojų jau gyvena miestuose, o čia dominuoja betonas, mažos erdvės, dėl to žalių vertikalių statinių idėja tokia aktuali, universali. „Stebina keistas paradoksas – kuo daugiau žmonių apsistoja miestuose, tuo labiau jie svajoja apie laukinį gamtos grožį. Bandau grąžinti to prarasto, beje, ne be pačių žmonių kaltės, rojaus dalelę. Daugiau nei dešimt tūkstančių metų žemė kultivuojama horizontaliai, aš tą darau vertikaliai – vos kelis dešimtmečius, tad turime daug laiko kurti ir pritaikyti šios srities išradimus“, – tvirtina pašnekovas.
Patrickas Blancas džiaugiasi davęs pradžią naujai rimtai, perspektyviai kraštovaizdžio dizaino krypčiai. Kartu paradoksu įvardija tai, kad spaudoje jis vadinamas avangardiniu menininku, – akstiną tam davė biologo projektai, ypač pirmieji, modernaus meno muziejams. „Į šį titulą niekada nepretendavau. Iki šiol nelabai suprantu, ką tai reiškia, nes esu mokslininkas, biologas, užsiimantis miesto apželdinimu. Kinijoje, kur kokio nors reiškinio, produkto kopijuotojai skaičiuojami tūkstančiais, mane garbina kaip tikrą augmenijos dievą. Tai skamba ypač paradoksaliai!“ – pripažįsta pašnekovas.
Gražu ir techniškai nesudėtinga
Jau kurį laiką šis sodų veisimo būdas kopijuojamas ne tik Kinijoje, bet ir visame pasaulyje. Jis įkvepia vis daugiau žymių botanikų, kraštovaizdžio ar interjero dizainerių, architektų. Vis dėlto Patrickas Blancas yra nepralenkiama žvaigžde ir į plagijuotojus nekreipia dėmesio. Visa tai yra sėkmės kaina.
Su negęstančia aistra jis imasi vis sudėtingesnių eksperimentų. Bahreine, kur labai trūksta vandens ir yra karšta, iš išbandytų 130-ies įvairių rūšių augalų atrinko tik 45-is. Jie gerai prigijo, o išgyvena maitindamiesi kondicionieriuose besikaupiančiu vandeniu. Majamio modernaus meno muziejuje Patrickas Blancas sukūrė sodą iš augmenijos, nebijančios nei stiprių uraganų, nei jūros druskos, o Niujorke – iš atsparios dideliam šalčiui. Saudo Arabijoje šiuo metu jis įgyvendina itin sudėtingą projektą – apželdina daugybę nedidelių nelygių sienų. Sidnėjuje ant garsaus prancūzų architekto Jeano Nouvelio suprojektuoto dangoraižio „One Central Park“ sukūrė aukščiausią pasaulyje vertikalų sodą, abu kūrėjai už šį ekologinį sprendimą yra gavę daugiau kaip penkiasdešimt įvairių ekoorganizacijų prizų. Nepamiršta botanikas ir gimtojo Paryžiaus: prieš 10 metų Branli krantinės muziejaus (Musée du Quai Branly) fasadą jis papuošė 200 rūšių augalais (šių iš viso – 12 000), 2010 m. žaliuoju kilimu nuklojo Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus (Muséum National d'Histoire Naturelle) šiltnamio lubas, 2007 m. apželdino populiarios parduotuvės „BHV Homme“, pernai – dizainerio Azzedine'o Alaios butiko ir Aboukir gatvės pastatų fasadus.
Gimiau didmiestyje, esu visiškas jo produktas, bet niekada nemėgau gražiai prižiūrimų parkų, į kuriuos per daug kišasi žmonės.
Kad ir kur kurtų Patrickas Blancas, jo darbų esmė yra ta pati – harmoningai sujungti laukinės gamtos grožį ir meną, mokslo žinias pritaikyti estetinį pasitenkinimą keliantiems darbams kurti. Kruopščiai parinkti daugybės įvairių rūšių augalai susipina į įspūdingas, nepakartojamas gyvas mozaikas, abstraktūs meno kūriniai ilgai keri nuolat besikeičiančiais žalsvais atspalviais, kontrastais, tekstūromis, atspindžiais. „Įrengti vertikalius sodus techniškai yra paprasta, sprendimai – patikrinti ir patikimi, – apie darbų procesą pasakoja mokslininkas. – Ant metalinio rėmo tvirtinamas 1 cm storio kietas, vandeniui atsparus polivinilchlorido sluoksnis. Paskui – poliamido veltinio sluoksnis. Jame tarpsta augalo šaknys, nes ši medžiaga leidžia tolygiai pasklisti vandeniui. Vertikalaus sodo svoris kartu su augalais ir metalo rėmu neviršija 30 kg vienam kvadratiniam metrui, todėl jį galima daryti ant kiekvienos sienos, nesvarbu, koks jos dydis ir aukštis. Augalai automatiškai ir nuolat laistomi iš viršaus, todėl šaknys nepažeidžia sienos.“
Patrickas Blancas pripažįsta, kad iš pradžių jį skaudino faktas, jog vertikaliam sodui kurti naudoja sintetines medžiagas. Biologas, norėdamas atrasti ekologinį apželdinimo metodą, išbandė daugybę būdų, bet nepavyko. Organinės medžiagos labai greitai suyra, o augalams reikia stiprios ir ilgalaikės struktūros. „Gal tai ir šokiruoja, bet sintetika padeda sukurti natūralius augalų plotus, juose pagal savo ritmą, lėtai, įvairiai, įdomiai, spontaniškai ir ilgam įsikuria gyvybė“, – sako sodų ekologiškumu neabejojantis pašnekovas.
Padėka mamai
Projekto sėkmė priklauso nuo tinkamų augalų parinkimo. Žalias erdves galima įrengti visur – ant lenktų, netaisyklingų sienų, stogų, tiltų, ant bet kokio aukščio statinio. Sodai gali atlaikyti siaučiančius vėjus, karštį, šaltį, juos galima įrengti net po žeme, tamsoje. Biologas sako, kad 100–200 m plotui apželdinti naudoja 100–500 augalų.
„Pirmajai mano augalų sienai sukako 33-eji metai. Ji laikosi labai gerai, yra visai nepasikeitusi. Ateitis parodys, kiek dar gyvuos“, – sako biologas. Nors kiekviena Patricko Blanco žalioji oazė unikali, beveik visose yra jo mėgstamiausių gėlių – elegantiškųjų kardalapių vilkdalgių. Paties botaniko didžiulio namo Paryžiuje sienos nuklotos nuostabiomis augalų freskomis. Po šį laukinį rojų ropinėja driežai, šokinėja varlytės, skraido tropiniai paukščiukai. Suaugti nenorintis netipiškas mokslininkas iki šiol dega aistra vandens faunai ir florai, – 7 m ilgio, 6 m pločio 20 000 l akvariumas atstoja jo biuro „Christianum“ grindis!
Prieš atsisveikindamas Patrickas Blancas papasakoja gražią, sunkiai paaiškinamą istoriją. „ 2011-ųjų birželio 10-ąją tyrinėdamas Palavano salos (ji yra Filipinuose – aut. past.) džiungles netikėtai atradau man nežinomą begoniją. Ji buvo pavadinta Begonia blancii – Blanko begonija. Būtent tuo momentu, likus 10 dienų iki šimtojo savo gimtadienio, Prancūzijoje mirė mano mama. Šis keistas sutapimas yra simbolinis. Per mane mama tapo tam tikra prasme amžina, nes visas savo svajones galėjau realizuoti tik todėl, kad jaučiau nepaprastą jos toleranciją ir palaikymą.“
