Prieš viešnagę Rasa Martens atsiunčia išsamią instrukciją, kaip atvykti į nuošaliame Latvijos kaimelyje esančią sodybą. Kai atvykusi pajuokauju, kad informacija tiksli kaip navigacijos sistema, moteris nusijuokia: „Nebesuskaičiuoju, kiek kartų esu aiškinusi, kaip pas mus atvykti!“
Vasaros rezidencija įrengta taip, kad neužgožtų aplinkos, jos spalvų, garsų, interjeras lakoniškas, modernus.
Martensų namuose tikrai būna daug šurmulio: čia lankosi Rasos ir jos vyro Johanno artimieji, draugai, bičiuliai. Moteris teigia sulaukusi pasiūlymų teikti nakvynės paslaugą ir nepažįstamiems žmonėms, tačiau svetimų įsileisti į privačią erdvę sako nenorinti – saugo stebuklingą šios vietos aurą.
O ji tikrai juntama: jūra – vos už 200 metrų, ošimas girdėti iš bet kur, kieme tvyro jodu prisotinto oro ir jaunų pušelių kvapas. Draugai ir bičiuliai dažniausiai prašosi į vadinamąjį svečių namelį – buvusį seną ūkinį pastatą. Šeimininkė sako, kad ypatinga prabanga šie apartamentai netviska, bet svečiams juose labai gera. Pati sodyba darniai įsilieja į pajūrio kraštovaizdį, nes rekonstruota išlaikant etnografinio žvejų kaimelio stilistiką ir architektūrą, – Martensų vasaros rezidencija yra griežtai saugomoje pajūrio vietoje. „Čia visada pilna žmonių!“ – sako šeimininkė į lėkšteles dalydama karamelinį tortą su riešutais.
Norėjome, kad šie namai būtų gyvenami, paprasti, jaukūs ir patogūs mums bei mūsų svečiams.
Gražiausi paveikslai ir muzika
Namuose tvyro šilta ir draugiška atmosfera. Jie įrengti taip, kad neužgožtų aplinkos, jos spalvų, garsų, interjeras lakoniškas, modernus. „Nesinori net paveikslų ant sienų kabinti. Patys gražiausi vaizdai – už lango“, – sako R. Martens. Menas į šiuos namus ateina pats, mat ne vienas pasisvečiuosi atvykęs bičiulis dailininkas, įkvėptas Latvijos pajūrio ramybės, kuria. Moteris rodo svečių kambarį pirmame aukšte puošiantį dailininko Sigito Staniūno čia nutapytą paveikslą.
Šeimos viloje daug laiko praleidžianti verslininkė labai mėgsta pro langus stebėti, kaip ir ką kuria gamta. „Vienintelis mano pageidavimas architektui buvo – kad iš antrojo aukšto, pro miegamojo langus, galėčiau matyti jūrą“, – atskleidžia Rasa. Netgi vonią miegamajame sumanė įrengti taip, kad gulėdama putų debesyje galėtų žiūrėti pro langą. „Regėjimo kampas išėjo ne toks, taigi planas neišdegė“, – linksmai juokiasi pašnekovė. Dailininkės Miglės Kosinskaitės vyšnaitėmis ištapyta išraiškingų linkių vonia dabar yra žavingas miegamojo akcentas. Beje, tai pirmasis daiktas, kurį pora įsigijo naujiems namams.
Rasai labai patinka ne tik žiūrėti į jūrą, bet ir jos klausytis. Ošimas ramina – moteris miega kaip kūdikis. „Šiuose namuose muzikos neklausome. Pati gražiausia muzika – tai jūra už lango“, – tikina R. Martens.
Pilkos sienos, spalvingi žmonės
Martensų pajūrio namų interjero spalvos – ramios, prislopintos: balta, rusva, pilkšva, melsva. „Galbūt kai kuriems atrodo, kad čia per daug pilkos... Užtat žmonės renkasi labai spalvingi“, – pastebi R. Martens.
Čia mums labai gera, nes ramu, čia aš tampu lėtesnė ir tarsi turiu daugiau laiko.
Būstas neužgriozdintas interjero detalėmis. Palanges puošia tik pačios šeimininkės ir svečių surinkti akmenys, taip pat Johanno itin branginamos fosilijos. Rasa juokauja, kad jos yra labiausiai šiuose namuose saugomi daiktai. Antrajame aukšte įrengtame darbo kambaryje, ant išraiškingų formų medinio stalo, stūkso pailgas stiklinis indas su įvairaus dydžio gintarais.
„Mūsų draugai geresni gintarautojai nei mes, – juokiasi moteris, patogiai įsitaisiusi fotelyje priešais darbo stalą. – Nuo mūsų gintarai kažkodėl slepiasi, šie – surinkti svečių.“ Su atvykėliais šeimininkai prisigalvoja įvairių pramogų. Dažnai, kadangi netoli nėra nei parduotuvės, nei restorano, norėdami vieni kitus nustebinti ir palepinti, paeiliui gamina šventinius pusryčius ir vakarienes, o pokalbiai prie taurės vyno neretai tęsiasi iki aušros. Vasarą gyvenimas paprastai verda terasoje. Joje malonu skaityti ar tiesiog gulėti ant šezlongų. Veiksmą akylai stebi ir svečius prižiūri Martensų augintinis Spyglys. Būtent jis pirmasis pranešė apie mūsų vizitą šeimininkei, – jūros ošimas nustelbė net automobilio variklio gausmą.
Ramybės, tiktai ramybės...
„Labai norėjome, kad šie namai būtų gyvenami, paprasti, jaukūs ir patogūs mums bei mūsų svečiams“, – sako Rasa. Tad kūrėsi neskubėdami, ieškojo tinkamų interjero detalių. Pavyzdžiui, užuolaidos ant langų atsirado tik pernai – ir labiau iš idėjos nei didelės būtinybės, juk nuošalioje vietoje nėra nuo ko dangstytis. Nemažai interjero detalių moteris parsigabeno iš Amerikos.
Rasa ir Johannas Martensai šią vietą namais vadina jau aštuonerius metus. „Pamenu, iš karto pajutau gerą aurą. Tik įsukusi į kiemą, sutikau močiutę violetiniais plaukais ir ryškiai nulakuotais nagais, nutūpiau ant žemės ir supratau, kad ši vieta kažką turi. Tą patį pajuto ir mano vyras, nes ryžosi pirkti šį sklypą ir įrengti čia namus.“ Juose pora dabar praleidžia daugiau laiko nei namuose Vilniuje ar Vokietijoje.
„Visuose savo namuose jaučiamės gerai. Turbūt todėl, kad daug ką darėme patys, įdėjome daug širdies“, – svarsto Rasa. Kai tenka važinėti iš vienų į kitus, išmoksti būti mobilus, neapsikrauti daiktais. „Supranti, kad žmogui labai daug ko nereikia“, – sako moteris. O jei prireikia, pavyzdžiui, Vilniuje kabančios suknelės? „Čia nėra daug progų demonstruoti naujų suknelių ar bikinių, – juokiasi Rasa. – Aišku, būna, kad užsimanau kokio nors šalikėlio ar papuošalo, o jis – kitur, bet tai – smulkmenos.“
Kuo moterį traukia ir žavi šie namai? „Čia mums labai gera, nes ramu, čia aš tampu lėtesnė ir tarsi turiu daugiau laiko. Kartais vakare susizgrimbu, kad tebesu su pižama“, – šypsodamasi atsako R. Martens. O svarbiausia – rytais moteris prabunda be žadintuvo gerokai anksčiau nei mieste puikiai pailsėjusi ir geros nuotaikos. „Labai myliu Vilnių, man jis – vienas gražiausių Europos miestų, tačiau čia labai gera būti – matyti gamtą ir jaustis jos dalimi. Tikra sanatorija. Ilgiau pabuvęs, gali net sulaukėti“, – smagiai kvatoja.
