Paveikslus reikia įsimylėti
Fotomenininkės įsitikinimu, namus reikėtų pradėti kurti nuo... paveikslų. „Man labai patiko bičiulio Martyno Ivinsko mintis, kad juos žmonės turėtų nusipirkti dar prieš darydami remontą, nes paskui, kaip rodo patirtis, pinigų menui nelieka“, – sako V. Abromaitytė.
Jos, vyro Aleksandro Skvorcovo ir ketverių metų sūnaus Aleksandro namų istorija irgi prasidėjo nuo šios detalės. „Mano vyras pamatė Martyno Ivinsko paveikslą „Masks“ ir jį tiesiog įsimylėjo“, – prisimena Vaiva.
Šie namai pirmieji, kuriuose tiesiog gera būti.
Dabar šis meno kūrinys kabo mažojo Aleksandro kambaryje. „Masks“ padiktavo ir vaiko erdvės koloritą, pagal šį paveikslą kūrybinga moteris ketina suprojektuoti sūnaus kambario ir žaidimų aikštelės baldus.
Pastaruoju metu naujuose V. Abromaitytės šeimos namuose sienas „matuojasi“ ir keli bičiulės Aušros Kleizaitės paveikslai. Beje, Vaiva vieną jau išsirinko. Dar vienas – su pavaizduotomis Budos akimis – kabo vadinamajame televizoriaus žiūrėjimo kambaryje (idėją Vaiva nusižiūrėjo iš ispanų). Šį paveikslą moteris aptiko Palangoje, vienoje indų parduotuvėje. „Visiškas kičas, bet pamačiusi negalėjau atitraukti akių. Jis keliauja su manimi iš vienų namų į kitus, – kūrinio atsiradimo istoriją pasakoja V. Abromaitytė. – Paveikslus reikia įsimylėti, todėl nelabai suprantu, kaip galima dovanoti meno kūrinius.“
Savo fotografijomis namų sienų Vaiva nepuošia. „Mano kūrybos vieta – studija“, – paaiškina menininkė. Vieninteliai jos darbai šiuose namuose – fotografijos virtuvėje, ant spintelės, ir jos nuotraukų motyvais sukurtas koliažas ant stumdomųjų prieškambario durų.
Tarp kičo ir dizaino klasikos
V. Abromaitytės namų jausmą kuria ne tik paveikslai, bet ir šviežiai skintos gėlės (Vaiva jas perka iš pažįstamos gėlininkės netoli senųjų savo namų), kelios senos brangios šeimos nuotraukos ant palangės, kvapiosios žvakės, iš kelionių parsivežti suvenyrai. Iš senojo vieno kambario butuko į naująjį 94 m2 būstą per du aukštus atkeliavo ir kai kurie baldai. „Iš pradžių sakiau, kad iš senų namų neimsiu jokių daiktų, bet paskui vienas kitas baldas, detalė vis dėlto atsikraustė“, – šypteli moteris. Parsivežė Vaiva ir britų kompanijos „Tom Dixon“ vario spalvos šviestuvą, iš funkcionierių kabinetų atkeliavusias kėdes (jas pervilkusi ryškiais geltonais apmušalais, pašnekovė sukūrė išskirtinio dizaino foteliukus), knygų lentynas.
V. Abromaitytė vertina kokybę, tikras, natūralias medžiagas (medį, akmenį, marmurą), autorinius baldus (nemažai jų yra sukūrusi pati). „Juokauju, kad mano skonis sugadintas: jei ką nors išsirenku, tai būtinai brangiausia“, – sako šypsodamasi. Taip Vaiva kalba visai ne iš snobizmo ar tuštybės. Jau ilgiau nei dešimtmetį menininkė kuria interjerus (beje, šios srities profesionale savęs tikina nelaikanti – vieną interjerą gali dekoruoti ir metus). Per tą laiką ne tik išlavėjo jos skonis, bet ir atsirado noras apsivalyti nuo daiktų, neapsikrauti nereikalingomis smulkmenomis.
„Gyvenu ir dirbu tarp vaizdų, spalvų, tad namie norisi ilsėtis, – apsisprendimą kurti nedirginančius namus paaiškina fotomenininkė. – Nenoriu apsišiukšlinti. Geriau mažiau, bet gerų arba širdžiai tikrai mielų daiktų. Štai kėdės – iš parduotuvės „Ikea“, nes tos, kurių noriu, labai brangiai kainuoja, tačiau aš palauksiu. O štai pamačiusi originalų art deco stiliaus suolelį negaliu susilaikyti.“ Todėl savo namų stilių Vaiva apibrėžia kaip visiško kičo ir dizaino klasikos mišinį.
Paveikslus žmonės turėtų pirkti prieš remontą, nes po jo menui nebelieka pinigų.Ar čia šviesu?
Vaivai labai patiko senasis, nors ir nedidelis, bet labai scenografiškas, ryškus butas pačiame Vilniaus centre, netoli Muzikos ir teatro akademijos. O šių, jau trečiųjų nuosavų, namų ji ieškojo ilgai. „Man buvo gera ir senuosiuose, tačiau, pagausėjus šeimai, pasidarė ankšta. Po pusantrų metų trukusių paieškų mano vyras neištvėrė ir pasakė, kad tyčia atmetu visus jos siūlymus, nes nenoriu kraustytis, – pasakoja V. Abromaitytė. – Supratau, kad jis teisus. O paskui atsirado šis... Įsikėlėme po maždaug metus trukusio remonto.“
Vaiva juokauja, kad, įsigydama šį būstą, sulaužė visus iki tol susikurtus tabu: gyventi Užupyje, bute per du aukštus, tačiau – su balkonu. Išėjo atvirkščiai: šiame bute (per du aukštus) Užupyje balkono kaip tyčia nėra... „Tiesą sakant, šį butą pirkome dėl šviesos, – prisipažįsta fotomenininkė. – Ji man labai svarbi, juk esu fotografė, todėl mano pirmas klausimas įėjus buvo: „Ar čia šviesu?“
O šviesa čia ypatinga – juda, tarsi šoka, skverbiasi pro svečių kambario duris mažais langeliais. Apie tokias Vaiva svajojo dar vaikystėje, jos siejosi su jaukumu.
Gera tiesiog būti
Naujojo V. Abromaitytės būsto interjeras – minimalistinis. Čia, regis, nėra nieko nereikalinga. „Namai turi būti erdvūs, kad juose galėtum pasivaikščioti, laisvai kvėpuoti“, – įsitikinusi herojė. Dar daugiau „oro“ ir nuostabią vietą paveikslams kabinti ji iškovojo išgriovusi vieną sieną.
Su nedidele virtuve sujungtame erdviame gyvenamajame kambaryje atsirado vietos valgomajam stalui. Prie šio dažnai vakarojama su draugais, rengiamos vakarienės. „Draugai sako, kad skaniai gaminu, tačiau Aleksandras mane pranoko, – šypsodamasi sako V. Abromaitytė. – Skrisdamas iš Maskvos į Vilnių, jis jau žino, ką kurią dieną gamins, kiek ir kokių svečių kviesimės.“
Fotomenininkės vyras į Vilnių skraido kas antrą savaitgalį, su šeima praleidžia savaitę per mėnesį. „Dabar dauguma žmonių taip gyvena, tačiau nelengva, pasiilgstame vienas kito... – prisipažįsta moteris. – Šie namai pirmieji, kuriuose tiesiog gera būti, nesinori kur nors lėkti. Mano vyras Aleksandras sako, kad juose jaučiasi kaip mamos virtuvėje. Čia taip jauku ir gera.“
Man svarbu šviesa, todėl mano pirmas klausimas įėjus buvo: „Ar čia šviesu?“
Vaivos Abromaitytės geriausieji
* Širdžiai mielos smulkmenos. Dovanų gauta stiklinė Budos statulėlė ir seneliams priklausiusi Smetonos laikų medinė drožinėta dėžutė su veidrodėliu.
* Brangi nuotrauka. Joje – pirmąją žvakutę ant torto pučianti Vaiva su mama. Su mama susijusi ir šio būsto įsigijimo istorija. Nors jį Vaiva su vyru Aleksandru nusižiūrėjo vieni pirmųjų, butas per plauką neatiteko kitiems. „Vieną naktį susapnavau mamą. Papasakojau jai apie šį butą, pasakiau: „Mama, noriu tų namų.“ O ji: „Reikia kažką daryti...“ Ryte papasakojau sapną savo vyrui, jis pasakė tą patį ir ėmėsi veiksmų, kad atkovotų šį butą mūsų šeimai.“
* Aromatas. Išraiškingas gėlinis „Jour d’Hermès“.
* Dizaino ikonos. „Žaviuosi tokiomis dizaino ikonomis kaip ši „Bang & Olufsen“ garso kolonėlė.“ Legendinės danų garso ir vaizdo technikos kompanijos modernaus dizaino įrenginys atrodo kaip rankinė. Ir jį tikrai galima nešiotis. „Šį daiktą esu tiesiog įsimylėjusi.“
* Muzika. Londone gyvenantys draugai muzikantai specialiai Vaivai sukūrė įrašų rinkinį.
* Tėčio vaza. Rožes šeimininkė merkia į 1980-ųjų olimpiadą menančią krištolo vazą. Ją parvežė tėvelis.
* 1971-ieji. Tai – V. Abromaitytės gimimo metai. Jie puikuojasi ant šio „Barolo“ vyno iš Pjemonto etiketės. „Vienas bičiulis italas padovanojo. Tik gavusi šį vyną supratau, kodėl jis taip ilgai kvotė, kelintais metais esu gimusi.“
* Sūnaus daiktai. Pirmosios vilnonės sūnaus Aleksandro kojinytės ir kepuraitė.
* Stalo knyga. Omaras Chajamas „Rubajatai“. „Atsiverčiu bet kurį puslapį ir skaitau.“
* Ypatingi kvepalai. Muskusu dvelkianti Maurice'o Roucelio kompozicija „Musc Ravageur“ („Frédéric Malle“).
* Šeimos moterų relikvijos. Mamos apyrankės ir prosenelės pakabutis.
