Pasakojimą ne veltui pradedame nuo mangų. „Saikingai saldūs, jie primena mano namus“ , – tikina D. Stachura. Išvydusi lėkštėje pūpsančius kelis šiuos gražuolius, pamanau, kad šie egzotiški vaisiai labai tinka šiems ištaigingiems namams. Liekna kaip smilga moteris labai mėgsta mangus, o mudvi su kolege, pavaišintos tikrai sunokusiais, net nuščiūvame: „Ar gali būti taip skanu?“
Verslininkės namuose tvyro malonus ne tik salsvų mangų aromatas. Šiltas namų kvapas sumišęs su pačios šeimininkės kvepalais „Portrait of a Lady“.
Esu estetė ir pedantė. Man aplinka turi būti graži ir švari.
Danguolė pasitinka mus kaip tikra ledi: tiesi lyg styga, maloniai šypsodamasi, vilki kreminės spalvos kelnes ir sniego baltumo marškinius. Po nuosavus apartamentus kaukši kristalais dekoruotomis aukštakulnėmis basutėmis. Vis dėl mano komentaras, kad šie namai atrodo labai moteriški, Danguolę šiek kiek nustebina. „Man kaip tik atrodo, kad turiu daugiau vyriškų savybių, tik švelnus balsas klaidina“, – pašmaikštauja D. Stachura. Dar vėliau sužinau, kad didžiausias šios pažiūrėti trapios ir manikiūrą saugančios moters hobis – butų remontas.
Karaliauja estetika
Sutikite, ne kiekvienos moters virtuvėje ant spintelės stūkso papuošalų dėžutė, kvepalų buteliukai. „Taip man paprasčiau, nes dažniausiai labai skubu, tad patogu, kai viskas po ranka“, – elegantiškai „teisinasi“ D. Stachura. Ant virtuvės spintelės stovinčios marmurinės Bertelo Thorvaldseno maniera išlietos skulptūros dilbio siūruoja Danguolės kaklo vėrinys. Ant spintelių rymo ir daugiau skulptūrėlių, akį glosto mielos moteriškos smulkmenos, kabantys nedideli paveikslai, daugybė vešinčių augalų. Moteris pripažįsta, kad jai labai patinka puoselėti augalus. Lėkštėse – vaisiai, ant stalo – šampanas. „Esu estetė ir pedantė, – atvirai prisipažįsta D. Stachura. – Nesvarbu, kur gyvenčiau, man aplinka turi būti graži ir švari.“
Danguolės butas, esantis pačiame Vilniaus centre, Gedimino prospekte, tarpukariu statytame name, – labai erdvus. „Kai jį pirkau, buvo net aštuoni kambariai“, – dešimties metų senumo įvykius prisimena D. Stachura. Prieš septynerius moteris didžiulį butą iš pagrindų suremontavo. „Remontas užtruko. Teko keisti sutrūnijusias perdangas, kitaip perplanavau erdves, – vardija darbus. – Tačiau niekur neskubėjau, namų atgimimas man vienas maloniausių procesų.“
Kartais turiu save stabdyti, nes nenoriu apsikrauti daiktais. Įsigyju tik tuos, be kurių tikrai negaliu gyventi.
Apmetusi žvilgsniu erdves, Danguolė tarsteli: „Dabar šiuos namus jau įrengčiau, ko gero, visai kitaip.“ Tamsioms, solidumo suteikiančioms spalvoms ji priešinosi, o dabar gal jau ir įsileistų. „Namai atspindi žmogų. Jeigu keičiamės mes, keičiasi ir mūsų namai, teisingai?“ – retoriškai klausia.
Vienintelis dalykas tikrai nesikeis: estetika ir neperkrauta erdvė. „Kartais mane ištinka neplanuota meilė, – Danguolės žvilgsnis nukrypsta į Thorvaldseno repliką ant virtuvės spintelės. – Tuomet prisimenu posakį: „Turi gyventi su tuo, be ko negali gyventi.“ Tiesa, kartais turiu save stabdyti, nes nenoriu apsikrauti daiktais. Įsigyju tik tuos, be kurių tikrai negaliu gyventi“, – šypsosi grožį mokanti vertinti D. Stachura. Netgi užuolaidos jai atrodo nereikalingos: „Man atrodo, kad jomis tarsi atsitverčiau nuo aplinkinio pasaulio.“
Tuščios sienos
Danguolė sako iškart žinojusi, kaip turėtų atrodyti jos namai. Kai kuriuos sumanymus padėjo įgyvendinti interjero dizainerė Nerija Sabaliauskienė. „Tikrai žinojau, kad noriu šviesių ir meniškų namų, – pasakoja pašnekovė. – Kadangi dirbu šioje srityje (D. Stachura yra „Pilies galerijos“ savininkė – aut. past.), būtų keista, jei mano namuose nebūtų meno kūrinių.“ Šių erdviuose jaukiuose namuose daug. Tik paveikslų kaba vienas kitas, – nors moters darbo aplinkoje jų nestinga. „Išsirinkti paveikslus namams man yra viena sunkiausių užduočių“, – prisipažįsta Danguolė. Neslepia: įdomiausius, gražiausius jai gaila kabinti. „Tokie paveikslai turi gyventi parodose, galerijose ir džiuginti aplinkinius“, – įsitikinusi galerininkė.
Kokius paveikslus ji vis dėlto įsileistų į savo namus? „Menas turi ne tik puošti aplinką, būti gražus, pozityvus, bet ir šviesti žmones, perteikti kokią nors žinią“, – įsitikinusi galerijos savininkė. D. Stachuros svetainėje ant molbertų džiūsta ryškūs ir spalvingi pačios Danguolės tapyti paveikslai, išduodantys jos aistrą tapybai, miegamajame į sieną atremtas fotomenininko Raimundo Švilpos kurtas Danguolės portretas. Keli nedideli paveikslai puošia virtuvę.
Namų širdis
D. Stachuros bute, be virtuvės, yra keturi kambariai. Svarbiausia šeimininkei buvo didelė erdvi svetainė ir virtuvė. Norėjo, kad ši nebūtų panaši į virtuvę, kad tai būtų jauki pasisėdėjimo ir bendravimo erdvė. „Virtuvėje verda gyvenimas, ne tik maistas. Mėgstu joje paprasčiausiai būti, nors gaminti irgi patinka“, – sako D. Stachura. Būtų joje ilgiau ir dažniau, bet yra tokia užsiėmusi, kad namų duris neretai praveria jau vėlai vakare. Kai pirko šį erdvų būstą, Danguolė įsivaizdavo, kad čia kvies svečių, rengs vakarienes. „Bet jau net nepamenu, kada gaminau draugams, palepinu tik artimuosius, – sako pašnekovė. – Namie ilsiuosi arba tapau, savaitgalius dažnai skiriu kelionėms.“
Namai turi būti patogūs gyventi.
Balta virtuvė – klasikinio ir prancūziško stilių mišinys. Čia nėra pakabinamųjų spintelių, atvirų lentynų. Daiktams vietos pakanka ant stovinčių spintelių stalviršių. Taip, čia gyvena tikra ledi. Ir jai tinka grakščiai klestelėti ant vienos iš baltų spintelių. Juk namus ji kūrė sau. Danguolė per visą interviu ne sykį pakartojo: „Namai turi būti patogūs gyventi.“ Įdomu, ar daug moterų namų virtuvėje rasi papuošalų ir kvepalų buteliukų?
Moteris juokauja, kad jai namus įrengti padėjusią N. Sabaliauskienę išsirinko būtent pagal dizainerės sukurtas virtuves. Baldų eskizus braižė kartu, spintelės buvo pagamintos Lietuvoje. Didelis apvalus antikvarinis stalas atkeliavo iš Rumunijos, nerestauruotos kėdės – iš čionykščių antikvariatų.
Man atrodo, kad užuolaidomis tarsi atsitverčiau nuo aplinkinio pasaulio.
Baldų ir daiktų su praeitimi šiuose namuose yra ir daugiau: didžiulis išskleidžiamas valgomasis stalas svetainėje, kai kurie minkštieji baldai, lentynos, kėdės... „Daiktai į šiuos namus įsilieja kažkaip natūraliai, organiškai, niekuomet specialiai jų neieškau, – tikina D. Stachura. – Kas tavo, būtinai ateis, svarbu tiksliai žinoti, ko nori.“
Tik sename name
Danguolė ne tik jaučia aistrą menui, tapybai. „Turiu tokį nemoterišką hobį – man labai patinka remontuoti“, – juokdamasi prisipažįsta D. Stachura. Ji buvo įsigijusi ne vieną būstą, šį perdarė pagal savo skonį, o vėliau pardavė. „Vilniuje esu pakeitusi nemažai butų“, – mintyse greit sumeta. Tačiau kai rado šiuos, nurimo.
„Nežinau, ar aš juos, ar jie mane „suremontavo“, – juokiasi Danguolė. – Dabar svajoju apie namą su didele studija, sodu... Atėjo metas.“
Sulaukusi trisdešimties moteris tikina pajutusi norą persikelti į erdvesnius namus. „Nauji, dažnai neskoningi butai žemomis lubomis – ne man, – prisipažįsta D. Stachura. – Šiuolaikinė architektūra gimsta iš išskaičiavimo, ne iš jausmo. Todėl iškart ieškojau būsto sename name ir netrukus radau šį.“
Moteris tikina butą pirkusi dėl jo auros. „Jaučiu būstų aurą, – prisipažįsta pašnekovė. – Tikiu, kad kiekvieni namai turi savo dvasią. Šio būsto man labai patiko. Pats jis atrodė pavargęs, keturiasdešimt metų nematęs remonto, bet iškart pajutau, kad tai yra mano vieta. Svarbiausia buvo tos auros nesugadinti.“
