Aistringas menininkas, profesionalus fotografas K. Mizgiris svajojo apie vietą, kur galėtų nevaržomas kurti fotografijos meną. Kol rado šią stebuklingą vietą, su mokiniais dirbdavo nedidelėje studijoje. Ponia Virginija atvirai sako – nesiveržė į šį namą, juolab kad Skruzdynėje turėjo gražų butą. „Tačiau per vienas Velykas su visais margučiais ir velykaičiais atpuškavome, taip ir likome“, – prisimena ponia Virginija. Kūrybinės dirbtuvės pamažu tapo jaukiais šeimos namais ir tikra ramybės oaze.
Interjeras per 20 metų nepakito
Vis dėlto tai, ką išvydo atvykę į Purvynę, nė iš tolo nepriminė jaukių namų. Teko bristi per purvynę tiesiogine šio žodžio prasme (kelias čia nutiestas vėliau), sklypas atrodė lyg sąšlavynas, tad įsigyventi prireikė laiko.
Viduje stebina itin šiuolaikiškas interjeras – turint galvoje aplinkybę, kad namas projektuotas prieš 25-erius metus architekto Ričardo Krištapavičiaus (tada šis menininkas laikytas modernios architektūros pavyzdžiu), interjeras kurtas apie 1994-uosius ir nuo tada nekeistas, nedarytas ir remontas. Šiek tiek pakito tik detalės.
„Namų vaizdas susidėliojo natūraliai. Neturėjome jokių planų, siekiamybės. Kaip jautėme, taip ir darėme“, – pasakoja šeimininkė. Mizgiriai nepaisė jokių tada vyravusių interjero madų, kliovėsi vidine nuojauta. Gal tik grindų plyteles šiandien pakeistų – išklotų natūraliu medžiu ar akmeniu.
Pajūrio šventovė
Juokaudami metalinį židinį vadiname altoriumi. Kurį laiką šiuose namuose tikrai jausdavomės kaip šventovėje.
Ponai Mizgiriai – aistringi gintaro kolekcininkai, Nidoje turi galeriją ir muziejų, išlaiko menininkų namus, tad nenuostabu, kad ir jų namuose yra nemažai kūrinių iš šio gamtos turto. „Norėjome meniškų namų“, – sako V. Mizgirienė. Beje, juose darniai sugyvena visos poros aistros – gintarui, fotografijai, gamtai.
Ponios Virginijos pomėgis – gėlininkystė. Moteris pati apsodino ir puoselėja sklypą. „Man labai gražu smėlynai, tik, bėda, nelabai kas juose auga“, – sako V. Mizgirienė šypsodamasi ir priduria, kad net telefono ryšys šioje vietovėje kartais stringa. Jos akis dažnai glosto ir baltuojančias samanas, šį ritualą moteris vadina pačia tikriausia meditacija. Čia ponia Virginija pailsi, įgauna energijos.
Kiekviena smulkmena Mizgirių namuose primena, kad svečiuojamės pajūrio krašte. Štai vilnijančios, lyg judančios apvalintos baldų puošybos detalės atkartoja kopų formas, interjere vyrauja natūralios medžiagos – medis, akmuo. Dideli langai kuria įspūdį, kad vaizdas pro langą persikelia į namus.
Ponia Virginija sako, kad šių namų interjeras išėjo „sunkesnis“, labiau primena pajūrio krantą, čia nemažai masyvesnių detalių, baldų, metalo. Namo projekto autorius R. Krištapavičius žinomas kaip bažnyčių statytojas, tad nenuostabu, kad erdvūs Mizgirių namai kažkuo panašūs į sakralinę vietą.
„Šį metalinį židinį juokaudami vadiname altoriumi, kurį laiką čia tikrai jausdavomės kaip šventovėje“, – sako šeimininkė su šypsena. Poros ramybę saugo virš metalinio židinio pakibęs menininko Žilvino Stankevičiaus kurtas medinis paukštis. „Jis ypač gerai matyti iš lauko. Anksčiau vaikščiodavau aplink namą ir jausdavau nuo jo sklindančią energiją“, – džiaugiasi ponia Virginija.
Smagiausia „vasaroti“ – rugsėjį
„Rugsėjis čia – pats gražiausias laikas, – teigia V. Mizgirienė. – Po vasaros visi poilsiautojai jau būna išvažiavę, tylu, ramu, dar palepina saulė, viskas žvilga.“ Tikras meditacijų kampelis. „Tokiu metų laiku šiuos namus vadinu vorų ir musių palapine, – juokiasi ponia Virginija. – Nė neįsivaizduojate, kiek jų čia daug!“ Kai siaučia vėjai, šeimininkė sako, namas net braška, – tai savotiškai romantiška.
Tiesa, kai pajūryje 1999-aisiais šėlo garsusis uraganas Anatolijus, jautėsi nesmagiai. Ponia Virginija net buvo užrėmusi duris. „Pažiūrėjusi, kokiu kampu siūruoja pušys, galiu pasakyti, koks vėjo greitis – aštuoniolika ar dvidešimt metrų per sekundę. Jei daugiau, jau bėgu uždarinėti langų“, – šypsodamasi pasakoja gamtos ritmu išmokusi gyventi moteris. Pašnekovė tikina: „Kai išgyveni tokias audras, labai prisiriši prie gamtos ir tos vietos, tampi jos dalimi. Gamta grūdina žmogų.“
Žiemą čia irgi gražu, tik veiklos ne per daugiausia. Idealios sąlygos kurti meną! Ponas Kazimieras pateisina savo buveinės paskirtį – namus puošia jo darbai, o valgomąjį – įspūdinga įšalusių kopų fotografija.
Namų interjeras primena pajūrio krantą. Čia daugiau masyvesnių detalių, baldų, metalo.
„Buvau kartu, kai pagavo šį kadrą. Nuotrauka daryta lapkričio ar gruodžio mėnesį, kai pradeda siausti didieji vėjai ir šalti. Sušalęs smėlis su vandeniu išpustomas, taip susiformuoja įvairios figūros“, – pasakoja fotografo žmona. Kai svečiavomės Mizgirių namuose (pačioje rugsėjo pabaigoje), ponas Kazimieras buvo išvykęs į Islandiją, į ekspediciją. Grįš neabejotinai prikaupęs unikalių gamtos kadrų.
