Liko pastatyti švyturį ir palikti rimtą pėdsaką Vilniaus restoranų istorijoje.
Tiesą sakant, vienas švyturys Šturmuose jau stovi – autentiškas, medinis, su svirtimi, kūrenamas malkomis. „Jį pastatėme drauge su rusniškiu laivadirbiu, kurėnų meistru Simu Knapkiu pagal 1765 metų Mėmelio (Klaipėda – aut. past.) graviūrą“, – apie unikalų statinį pasakoja Č. Žemaitis. Česlovas ir Asta yra sukaupę nemažai knygų apie švyturius, jose ir rado senovinio statinio prototipą. Vis dėlto Žemaičiai svajoja pastatyti ir akmeninį švyturį. Tokių sudėtingų inžinerinių statinių Lietuvoje niekas nebeprojektuoja, tačiau Česlovas tiki, kad troškimą pavyks įgyvendinti. Juk švyturiai turi labai stiprią energiją, tai – ne tik laivus pasitinkantis, bet ir žmonių gyvybes gelbstintis objektas. Būsimo statinio paveikslas netgi kabo Žemaičiams priklausančio restorano „Šturmų švyturys“ salėje, virš židinio. „Sunkmetis planus truputį pakoregavo, bet akmeninis švyturys būtinai iškils“, – žada Č. Žemaitis.
Aš čia gyvensiu
Č. Žemaitis aprodo Šturmuose esančias šeimos valdas – uostą, žuvininkystės įmonę, XIX amžiaus Mažosios Lietuvos architektūros stiliumi rekonstruotą viešbutį, restoraną, vyno rūsį. Apie kiekvieną kampelį šeimininkas pasakoja su tokiu užsidegimu ir aistra, kad nekyla abejonių – sekdamas paskui savo svajonę, nesuklydo. Daugybė sutapimų (Česlovas tai vadina likimu) lėmė, kad šis vyras prieš dešimtmetį įsigijo gerokai apleistą Šturmų uostą.
Nuo žūklės prasidėjo ir Č. Žemaičio kelias nuosavo švyturio link. Jis mėgo žvejoti Lietuvos upėse ir ežeruose, su draugais atplaukdavo žuvų gaudyti ir į marias, – kompanija laikė nedidelį katerį būtent Šturmų uoste. Šį Česlovas tiesiog įsimylėjo ir pažadėjo būtinai čia grįžti. „Kai pamačiau šias erdves, įkvėpiau oro, nebegalėjau niekur kitur žvejoti, – sako su šypsena. – Prisipažįstu – pirmąkart išėjęs į marias verkiau. Buvo ruduo, labai saulėta, sugavome labai daug ešerių, bet ne laimikis labiausiai jaudino, o Kuršmarėse patirtas jausmas. Man atrodo, jau tada valtyje pasakiau: „Aš čia gyvensiu.“
Apie susižavėjimą mariomis ir nuostabiu nedideliu uostu yra tikrai ne kartą pasakojęs savo jaunystės meilei Astai... Praėjo kiek laiko, ir sutuoktiniai po pušelėmis restorano „Šturmų švyturys“ kieme jau dalijosi ešerių šašlyką. Yra net išlikusi nuotrauka, kurioje įamžinti šie istoriniai šeimos pietūs prieš penkiolika metų. „Manau, mano siela ruošėsi į Šturmus, – visai rimtai kalba Č. Žemaitis. – Turėjau nemažą reklamos agentūrą, dešimt metų jai vadovavau, bet jaučiausi pavargęs, norėjau ko nors nauja. Ir štai – įvyko stebuklas, mes esame čia“, – džiaugiasi.
Jaunystės meilė
Česlovas ir Asta susipažino prieš trisdešimt metų. Pamatęs ją su drauge gatvėje, Č. Žemaitis bičiuliui mestelėjo: „Pažiūrėk, kokia panelė!“ O tas, pasirodo, Astą pažinojo. „Supažindink ir mane“, – paprašė. Vėliau jaunuoliai vis susitikdavo šokiuose studentų miestelyje. „Šokiai man būdavo viskas, eidavau į juos kiekvieną vakarą“, – šypsodamasi pripažįsta jaunatviškai atrodanti A. Žemaitienė. Česlovas pasakoja, kad daili mergina jam iš karto krito į akį. Todėl tik grįžęs iš armijos Astai pasakė: „Noriu su tavimi draugauti. Visą gyvenimą.“ Po dvejų metų jiedu susituokė. Šiemet Žemaičiai mini 25-ąsias vestuvių metines.
Kaip ne pamario dukra susiviliojo mariomis? Juk svajojo kurti animacinius filmus, penkerius metus dirbo Lietuvos kino studijoje, baigė ekonomikos studijas Vilniaus universitete... Asta nusišypso ir sako: „Esu tikra, jei pabūtumėte čia ilgiau, ir jus tas kraštas suviliotų. Čia gera būti. Šturmuose mes ne dirbame, o gyvename.“ Laimingi ir nuolat besišypsantys Žemaičių veidai išduoda – jiems čia tikrai labai gera.
Mano misija – būti Mažosios Lietuvos ambasadoriumi Vilniuje ir palikti pėdsaką sostinės restoranų istorijoje.
Poros sūnūs – 24-erių Kristijonas ir 21-erių Augustinas – studijuoja ir kol kas neskuba sekti tėvų pėdomis. Juos labiau vilioja akademinė karjera. Retkarčiais vaikinai išsirengia į žvejybą su tėvu. Šias akimirkas Č. Žemaitis labai brangina ir vertina.
Svajonės pildosi
Uostą ir jame įkurtą žuvininkystės ūkį Žemaičiai prikėlė naujam gyvenimui. Asta besąlygiškai palaikė vyro sumanymus, netgi atsikraustė į Šturmus (tiesa, juose šeimininkauja šiltuoju metų laiku, rudenį grįžta į Vilnių), kiekvieną rytą pati kepa svečiams blynus. Vynu besidominti moteris (beje, ji krimto ir someljė mokslus) Šturmuose puoselėja šio gėrimo kultūrą. Pora yra įrengusi rūsį, jame daugiausia – austriško ir vokiško vyno, kolekcionuoja retesnius aukščiausios kategorijos gėrimus, turi vieną įspūdingiausių rislingo kolekcijų Lietuvoje, bando „atrasti“ šampaną. Beje, sutuoktiniai prasitaria, kad bent po vieną savo kolekcijos išskirtinio vyno butelį norėtų išlaikyti vaikų penkiasdešimtmečiams.
Žemaičiai nuoširdžiai troško, kad žmonės į jų sukurtą vietą plūstų iš visos Lietuvos, kad pajustų unikalaus Pamario krašto dvasią. Galbūt pasėdėtų ant marių kranto, – iš tikrųjų toje prieplaukoje gimsta netikėtai gerų minčių. Galbūt paragautų šviežutėlių žuvų (būtinai – žuvienės, pagardintos Marytės burtais!), į plaučius įtrauktų su niekuo nesupainiojamo kvapo, paklausytų ošiančių marių ir vėjo. Jis kitoks nei sostinėje. Veikiausiai – ir kitur, nes Žemaičiai svečių sulaukia ir iš užsienio. Šturmus ypač pamėgę vokiškų šaknų turintys svetur gyvenantys lietuviai.
O neseniai išsipildė dar viena Česlovo ir Astos svajonė – dalelę Šturmus gaubiančios dvasios Žemaičiai perkėlė į abiem gimtąjį Vilnių. Sostinėje, mėgstamame poros Užupio rajone, jau metai veikia restoranas „Šturmų švyturys“. Jis ir panašus, ir visiškai kitoks nei esantis Ventės rage.
Šturmų istorijos tęsinys
„Būtinai susitiksime restorane Vilniuje! – išlydėdamas iš Šturmų vėjuotą liepos popietę tvirtai pasakė Česlovas. – Turite išgirsti istorijos tęsinį.“ Prisipažinsiu: eidama į antrą susitikimą tikėjausi pamatyti kažką panašaus į tai, kas yra pamaryje. Pirmąkart „Šturmų šeimininkas“ pasitiko su pintine turgelyje ką tik prigrybautų voveraičių, šįkart jo rankose – pirkinių krepšiai. Produktų Č. Žemaitis perka tik tiek, kiek reiks tai dienai. Po kelių akimirkų vyriškis išnyra prisijuosęs šefo prijuostę. „Čia esu restorano šefas, virėjas, maisto kūrėjas“, – prisistato šypsodamasis. Idėjų, kaip paruošti žuvis, Č. ir A. Žemaičiai turi tiek daug, kad Šturmuose vasaros sezonu visų įgyvendinti nespėja. Todėl ir įkūrė restoraną Vilniuje. „Čia yra mūsų didžioji scena, čia žmonės renkasi žiūrėti spektaklio, – sako Č. Žemaitis. – Tikiuosi, lankytojams smagu stebėti, kaip ir man – jį vaidinti.“
Patiekalai Užupyje esančiame restorane, kaip ir Šturmuose, gaminami tik iš šviežiausių tuo metų laiku vietos žvejų sugautų, beje, laikantis sąžiningos žūklės principų, žuvų ir sezoninių maisto produktų. Tiesa, Šturmuose esančio restorano vizitine kortele laikomų vietinių kopūstų Užupyje nėra, čia lėkštėje – madingos salotos. Visa kita atrodo pažįstama: ta pačia maniera lietuvių medžio meistrų pagaminti sakuotų pušų baldai, tiksliai atkurti pamario krašto žvejų atributai, įrankiai, – visas pirmas aukštas skirtas žvejams ir jų darbui įprasminti.
Mano siela ruošėsi į Šturmus. Turėjau nemažą reklamos agentūrą, dešimt metų jai vadovavau, bet jaučiausi pavargęs, norėjau ko nors nauja.
Popieriniai padėklai dekoruoti originalių žuvų graviūrų iš XIX amžiuje Karaliaučiuje išleistos knygos apie žvejybą Kuršių mariose kopijomis. Tos pačios Šturmų spalvos, kvapai, dailiai ant prekystalio priešais svečių akis išrikiuotos žuvys, čia ir dabar gimstantys patiekalai... Gal man tik vaidenasi, bet žuvienės skonis truputį kitoks. Tik po gero pusvalandžio suprantu – šioje vietoje man trūksta vėjo ir marių! Dar – Marytės nuodėgulio, kuriuo ji pamaišo sriubą. Šeimininkas įspėja, kad šių dviejų restoranų lyginti nereikia. Šturmai turi savo vėją ir marių kvapą, o Vilnius – Česlovą ir... Ernstą Wilhelmą Beerbohmą, bet dėl jo reikia nusileisti į rūsį.
Klaipėdos krašto ambasadorius
Šį olandiškų šaknų turintį pamario krašto šviesuolį minime ne be reikalo. Restorano rūsyje įrengtoje salėje mus pasitinka kabantis E. W. Beerbohmo portretas. Iškart suprantu, kad ši vieta skirta XIX a. gyvenusiai įvairiapusei ir, beje, labai pasiturinčiai asmenybei (jo senelis buvo medienos pirklys) pašlovinti. E. W. Beerbohmas buvo jauniausias meras Klaipėdos istorijoje (tiesa, neilgai – apie porą metų), o sulaukęs 45-erių tapo Kuršių marių vyriausiuoju inspektoriumi. Būtent jis žvejų laivams atpažinti sugalvojo vėtrungių žymėjimo sistemą, vienintelę tokią pasaulyje. Restorano sienos nukabinėtos unikaliomis tų laikų vėtrungėmis (jas surinko ir išsaugojo istorikas, kraštotyrininkas Eduardas Jonušas) su mediniais raižiniais ir piešiniais. Kiekviena pasakoja vis kitą istoriją...
Lenkų ir ukrainiečių kraujo turintis Č. Žemaitis pripažįsta visa širdimi esantis kuršis, nors yra gimęs sostinėje. Jį labai domina Mažosios Lietuvos istorija, o iškiliausia šio krašto XIX a. asmenybė (Č. Žemaitis neleistų man meluoti) buvo būtent E. W. Beerbohmas. Šis žmogus galėjo gyventi bet kuriame Europos didmiestyje, bet, nusipirkęs iš uošvio seną dvarą Muižėje, 7 km nuo Kintų, pajuto ypatingą šio krašto dvasią, kaip nutiko ir Česlovui, tad žmonai pasakė: „Niekur iš čia nevažiuosiu.“ Nudažė dvarą baltai, tad šis vietos žvejams švietė tarsi švyturys. „Kai statysiu namą, statysiu baltą – kaip Beerbohmas“, – netikėtai prasitaria Č. Žemaitis.
Visą likusį gyvenimą E. W. Beerbohmas praleido pamario krašte. Su visais šnekėjosi tik lietuviškai. Ir jo kilminga, turtinga žmona, ir dvi dukterys taip pat išmoko kalbėti lietuviškai. E. W. Beerbohmas kūrė eiles, tapė (ypač mėgo piešti laivų statymo etapus), domėjosi archeologija, tyrinėjo kuršių istoriją, rinko žvejų posakius ir siuntė juos garsiam kuršininkui Liudvikui Rėzai į Karaliaučių. Turėjo vieną didžiausių visame krašte teleskopų, tad kviesdavo žvejus ir jų šeimos narius žiūrėti į žvaigždes, pasakodavo apie dangaus kūnus. Vietiniai E. W. Beerbohmą labai mylėjo ir gerbė, kviesdavo į svečius. Buvo tikras Klaipėdos krašto ambasadorius. „Norėčiau į jį lygiuotis, – netikėtu prisipažinimu nustebina Č. Žemaitis. – Mano misija – būti Mažosios Lietuvos ambasadoriumi Vilniuje ir palikti pėdsaką sostinės restoranų istorijoje. Noriu, kad žmonės mus prisimintų. Galbūt po dešimties metų su Asta viską paliksime ir keliausime po pasaulį, bet dabar mūsų vieta yra čia.“ Česlovo žmona pritariamai šypsosi.
***
Kai tekstas buvo beveik baigtas, man paskambino ponas Česlovas: „Jaučiu skolą Beerbohmui. Regis, tiek mažai apie jį papasakojau.“ Man atrodo, pakankamai, kad į(si)tikinčiau, kaip trūksta tokių atsidavusių ir savo kraštą mylinčių žmonių. Siekiančių įgyvendinti savo svajones. Tai atperka bet kokias „skolas“.
