Vilniuje pora gyvena apie dešimt metų. Pirmiausia iš Kauno į sostinę persikėlė Kristina, netrukus paskui mylimąją atskubėjo ir Karolis. Bendrą gyvenimą jie iš pradžių kūrė nuomojamuose būstuose – gyveno ir miegamuosiuose rajonuose, ir centre.
Lietuvių filologė ir politologas (Kristinos vyras K. Žibas yra viešosios įstaigos „Diversity Development Group“ steigėjas, dirba Socialinių tyrimų institute, – aut. past.) susipažino universitete. Pora kartu jau dvylika metų, prieš septynerius susituokė. Augina du vaikus – 5-erių Liuciją ir 3-ejų Oskarą. Kristina daug metų dirbo žurnaliste, tačiau augindama vaikus atrado naują hobį – fotografiją. Jai ypač smagu įamžinti vaikus. Šeimos namus irgi puošia Kristinos darytos nuotraukos.
Visi kartu
Kai kūrėsi, Žibai jau planavo šeimos pagausėjimą, bet namo užmiestyje su dideliu uždaru kiemu ir veja neieškojo. „Visada žinojome, kad norime gyventi mieste, nes esame aktyvūs, mums reikia šurmulio, veiksmo, – prisipažįsta Kristina. – Šis loftas puikus tuo, kad arti yra centras, visur galime nueiti pėsčiomis. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pirkome būtent šį būstą.“
Kai pamačiau šias lubas, atsivėrė kažkokie užslėpti kūrybiniai klodai. Supratau, kad norėčiau čia gyventi.
Moteris pasakoja, kad ir ji, ir Karolis užaugo dideliuose namuose. „Įsivaizduojate, ką reiškia tvarkyti didelį trijų aukštų namą? – juokiasi ir priduria, kad, tvarkydama nedidelį, bet kompaktišką loftą, susisuka per pusantros valandos, o likusį laiką skiria vaikams. – Be to, pasiilgdavome vieni kitų, nes visi tūnodavome skirtinguose aukštuose. Tad man namų norėjosi tokių, kad visi būtume kartu, šalia vienas kito. Norėjau ir bendros virtuvės (abu – ir Kristina, ir Karolis – puikiai gamina, – aut. past.), nors tai gal jau nebemadinga.“ Pora net vaikų kampelį ir darbo zoną gyvenamojoje erdvėje įrengė taip, kad vieni kitus matytų. „Man vaikai dirbti netrukdo, – tikina dviejų atžalų mama. – Mėgstu su jais būti, net jų keliamas šurmulys man jaukus.“
Kristina tikina, kad gyventi lofte linksma. „Mūsų kaimynai – smagūs, draugiški, su polėkiu, nemažai tarp jų yra tapytojų, fotografų ir šiaip kūrybiškų, meniškų žmonių, todėl būna, kad savaitgaliais su blynais lekiame vieni pas kitus, prižiūrime vieni kitų vaikus, kartu švenčiame šventes. Esame kaip viena šeima. Manau, ir vaikams į naudą augti tokioje nesuvaržytoje ir draugiškoje aplinkoje“, – teigia Kristina.
Be taisyklių
Loftas buvo sena Kristinos ir Karolio svajonė. Šį – nedidelį, apie 68 m2 ploto, esantį buvusiose Mokslinių tyrimų instituto aktų salės patalpose – įsimylėjo vos pamatę. „Buvo apleistas, tad atrodė gana graudžiai, bet tiksliai žinojome, ką ir kaip darysime, turėjome aiškią savo būsimų namų viziją. O kai pamačiau lubas (pakelia akis į autentiškas vos patinkuotas arkas), atsivėrė kažkokie užslėpti kūrybiniai klodai, – sako šypsodamasi. – Supratau, kad norėčiau čia gyventi.“
Loftą pora suremontavo maždaug per pusmetį. Praplėtė antresolę, dabar ten – šeimininkų miegamasis, vaikų ir vonios kambariai. Įrengė garso izoliaciją, modernią vėdinimo sistemą.
Kristina tuo metu jau laukėsi, tad kurį laiką gyveno pas tėvus Kaune, tačiau iš gimdymo namų visa šeima su pirmagime Liucija ant rankų parvyko į savo naująjį būstą. „Buvo taip gera, – prisimena moteris. – Karolis išvirė arbatos, atsisėdome prie lango, ir iškart užgimė namų jausmas. Atrodė, kad čia gyvename jau labai ilgai.“
Namų norėjosi tokių, kad visi būtume kartu, šalia vienas kito. Norėjau ir bendros virtuvės, nors tai gal jau nebemadinga.
Kurdami interjerą, Žibai nesivadovavo jokiomis taisyklėmis. „Į nieką nesilygiavome, norėjome, kad būtų gera, savaip“, – tikina pašnekovė. Žibai mėgsta keisti interjerą, jo detales, daiktai čia „vaikšto“. Po mėnesio interjeras jau gali atrodyti kitaip, nes dažnai keičiame daiktų vietas“.
Pavyzdžiui, iš pradžių į plastikinius dekoratyvius šviestuvus buvo įsuktos spalvotos lemputės („juokaudavome, kad pas mus visada Kalėdos“), o žiemą jas pakeitė baltos.
Kristina ir Karolis stengiasi neapsikrauti daiktais. „Juos išdalijame, padovanojame, – sako jaukaus lofto šeimininkė. – Kam kaupti tai, kas nereikalinga? O ir erdvė tam per maža, daug atvirų vietų.“
Sutuoktiniai neima į galvą, jei tinkas pabyra, kas nors sulūžta. „Mėgstame pajuokauti: „Juk gyvename lofte! Čia viskas galima.“ Ši frazė ir mūsų apsilankymo dieną skambėjo ne kartą. Ja galima paaiškinti ir daugelį stilistinių sprendimų. „Interjerą kūrėme laisvai, taip, kaip norėjome. Loftų stilius mus labai žavi, todėl neslėpėme vamzdžių, pastolių, sijų, sienų nelygumų“, – tikina Kristina. Čia vietą rado ir nemažai senų, iki tol poros ir jų giminaičių rūsiuose dulkėjusių daiktų, pavyzdžiui, didžiulis masyvus Karolio pusbrolio šviestuvas.
Daiktus išdalijame, padovanojame. Kam kaupti tai, kas nereikalinga? O ir erdvė tam per maža, daug atvirų vietų.
Žibai norėjo ir ryškaus vonios kambario, tačiau vien įvairiaspalvių plytelių nepakako. Neradę ryškiai raudonos vonios, ją, kriauklę ir net šimto metų senumo tualeto bakelio mechanizmą nudažė šia spalva patys.
Menas ant sienų
Šios šeimos namai – pavyzdys, kad lofte galima gyventi ir su vaikais. Pirmiausia pora pasirūpino jų saugumu: metalinius pastolius pridengė paminkštintu audiniu, atžalų kambaryje įrengtos fiksuojamos slankiosios nuo triukšmo saugančios itin patvarios pertvaros. Kol vaikai buvo maži, laiptų apačioje ir viršuje buvo ir apsauginės tvorelės. „Tačiau jie greit išmoko saugiai laipioti“, – tikina K. Aleksynaitė. Vaikų kambaryje stovi dviejų aukštų lova (ji Liucijai ir Oskarui labai patinka), o pakopose dar įrengti stalčiai, į šiuos patogu sudėti įvairias smulkmenas.
Į nieką nesilygiavome, norėjome, kad būtų gera, savaip.
Žibų vaikams leidžiama piešti ant stalo, kėdžių. Kartais net siena virsta meno kūriniu. „Paskui juk galime ją uždažyti“, – sako Kristina.
Gyvenamosios erdvės sieną puošia didžiulis dizainerių Elenos Streckytės ir Uršulės Kavaliauskaitės („Apuka“) pramoninio stiliaus piešinys. Šių merginų darbų yra ir vaikų kambaryje. Kristina svajoja svetainės sienas papuošti dar keliais meno kūriniais.
Ką šeima darys, jei dar pagausės? Apie tai sutuoktiniai ir svajoja. „Ieškosime didesnio lofto!“ – juokiasi Kristina.
