Vos įžengusi į profesoriaus namus sostinės Žirmūnų rajone supratau: detalių dievas čia nenuobodžiauja. O ir paties profesoriaus santykis su Dievu labai įdomus. Pirmiausia akį patraukia krūvelė vienas ant kito tvarkingai sukrautų aplankų ir diplomų. Sugavęs mano žvilgsnyje blykstelėjusį smalsumą, prof. V. Brėdikis paaiškina: „Tai – apdovanojimai. Kartą su visais jais pasisvėriau – svarstyklės rodė 14 kilogramų daugiau.“ Žinomas architektas suprojektavo sostinės Antakalnio, Lazdynų gyvenamuosius rajonus, Vilniaus autobusų stotį, Dailės akademijos tiltą per Vilnelę ir kt. objektus, už kūrybą įvertintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, auksiniu Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordinu ir kt. regalijomis bei architektūros premijomis. Net nemėginau visų jų pakelti... Profesorius yra išugdęs ne vieną Lietuvos architektų kartą.
Šioje meno šventovėje buitis tarsi nepastebima – daugiausia dėmesio čia skiriama būčiai.
Vėliau akis užkliūva už surūdijusio lietvamzdžio, pakabinto prie svetainės durų. „Tai dėl jo mano butas buvo apsemtas. Nutariau pasiimti. Jis skirtas svečiams „priregistruoti“, tik tada galima užeiti“, – sako šeimininkas. Netrukus mediniu plaktukėliu jau beldžiau pirmą į galvą šovusią melodiją. O mes dar net neišėjome iš prieškambario!
Meno šventovė
Šiuose namuose visur, kur pasisuksi, užkliūsi už meno. Sienos nukabinėtos paveikslais, dovanotais pačių dailininkų profesoriui ir jo a. a. žmonai dailėtyrininkei Laimutei Cieškaitei-Brėdikienei, įrėmintomis fotografijomis (profesorius žavisi menine fotografija ir pats mėgsta fotoaparatu fiksuoti gyvenimo akimirkas, gamtą, – jo mama Viktorija Bortkevičiūtė-Brėdikienė buvo profesionali fotografė), lentynose ir ant spintelių – knygos. Svetainėje, ant kavos stalelio, preciziškai išdėliotos paties V. Brėdikio kurtos popieriaus skulptūros, talentingas projektuotojas yra sukūręs ir pavienių mažosios plastikos objektų, – rodo švyturį anapilin iškeliavusiam bičiuliui kurso draugui režisieriui Arūnui Žebriūnui. Ant gretimo staliuko lyg muziejuje išdėlioti smulkiosios plastikos kūriniai, iš vientisos vielos išlankstytos monogramos (Eimunto Nekrošiaus, Jolantos Talaikytės, Arūno Žebriūno, savo ir daug kitų), juvelyrinio kruopštumo reikalaujantys dalykėliai. „Aš tokio dar nesu matęs“, – dažnai sako profesoriaus kūrinius pamatę žmonės. „Atsakau: „Žinoma, ir negalėjote matyti, nes jis toks vienintelis pasaulyje“, – replikuoja aštraus proto ir sąmojo V. Brėdikis.
Žvejyba – puikus sekso pakaitalas, arba visą dieną trunkantis seksas su pietų pertrauka.
Kad nuo šių šedevrų nuvalytum dulkes, tenka, profesoriaus žodžiais, gerokai pasiautėti, tačiau buitis šioje meno šventovėje tarsi nepastebima – daugiausia dėmesio čia skiriama būčiai.
Tarp dangaus ir žemės
Maestro virš galvos kabo unikalus kūrinys, iš pirmo žvilgsnio primenantis didžiulę sapnų gaudyklę. Jį prof. V. Brėdikis vadina antena arba tiesioginiu ryšiu su Dievu ir dangaus karalyste. Iš vielos menininkas pasidirbino stogą („tai lyg dangaus skliautas“, – sako jis), nuo šio ore tilindžiuoja dangaus sodo atributai, – iš laukinės kieme augančios kriaušės lapelių suverti savotiški vėjo varpeliai sukdamiesi šnara, sodo prižiūrėtojas pakabino, kaip dera, ir raudonų rojaus obuoliukų. Iš vielų architektas išraizgė Didįjį sprogimą, iš šio atsiradusį jį patį, – ant nedidelio stalelio išdėlioti 1956 metų įrankiai išduoda pašnekovo profesiją ir specialybę. Padėta klijų tūtelė – kad viskas gyvenime klijuotųsi, monetos – kad būtų šiek tiek pinigų. Kai pasidaro nuobodu ar nori Dievo dėmesio, profesorius skimbteli varpeliu. „Esu pavėlavęs keleivis. Visa mano chebra – jau ten, tik aš kažkodėl dar ne. Turbūt dėl kokių nors priežasčių“, – susimąsto.
Kai kartą kažkas paklausė, ar yra šokęs su parašiutu, profesorius atsakė: „Aš ruošiuosi skristi į viršų, o ne kristi žemyn.“ Kiekviena pašnekovo mintis paženklinta sąmoju, sakinys – lyg sentencija. Jas menininkas rašo ant lapelių, šie vėliau sugula į eseistikos ar eilių knygas, pastaruoju metu V. Brėdikis kaip tik ruošia „Trečią tomą“.
Grįžtame į Žemę. Joje talentingas architektas projektavo namus (ištisus jų rajonus!), tačiau labiausiai jam patinka žvejoti. Juokauja, kad žvejyba – puikus sekso pakaitalas, arba visą dieną trunkantis seksas su pietų pertrauka. „Visi mano menai prasidėjo nuo žvejybos, – tikina V. Brėdikis. – Nuo rankų darbo muselių perėjau prie monogramų lankstymo, ritės žiedai netikėtai tapo žiedais ant anūkių pirštų, paskui pradėjau kurti skulptūras iš popieriaus.“ Prie upės su meškere profesorius ilsėdavosi nuo darbų.
Norėtų gyventi kitaip
„Siekis ir pastangos keisti ir tobulinti mus supančią aplinką, o tuo pačiu ir patį save, manau, ir yra gyvenimo prasmė“ – tokią mintį V. Brėdikis parašė savo esė rinkinyje „Žavingos užrašytos mintys“. Kaip gyvena vienas žymiausių šalies architektų?
Nieko nėra nykiau už monotoniją. O juk gamtoje nėra vienodo dydžio medžių.
„Šiuose namuose gyvenu apie 40 metų. Norėčiau, kad jie būtų kitokie“, – neslepia menininkas. Jei galėtų, būstą kurtų be pertvarų. O tipinis pastatas, anot jo, yra pats nykiausias, nes projektuotas ne žmogui. „Tie namai – lyg dėžės, sukrautos viena ant kitos. O kas gali gyventi dėžėse? Nieko nėra nykiau už monotoniją. O juk gamtoje nėra vienodo dydžio medžių. Tikroji tvarka yra netvarka“, – pasako ir atneša paties darytų miško nuotraukų. Anot architekto, šios profesijos atstovų užduotis statinį kuo organiškiau įlieti į aplinką, kad žmogus būtų kuo labiau nepastebimas. Kita vertus, namai yra žmogaus tvirtovė, kevalas, saugantis nuo triuškinančios aplinkos. Kad juose būtų miela, sava, norėtum čia grįžti, kad daiktai imtų sugyventi ir atsirastų tai, kas vadinama aura, kartais užtrunka ne vienus metus.
Interjeras, profesoriaus nuomone, yra tarsi vidinė žmogaus erdvė. Šią daugiausia kūrė ponia Laimutė. „Paveikslais, menu rūpinosi ji. Dailė buvo Laimutės gyvenimas, – apie prieš ketverius metus anapilin iškeliavusią žmoną pasakoja profesorius. – Mes ir susitikome ties Onos bažnyčia, eidami iš Dailės akademijos skersai gatvę. Aš buvau diplomantas, ji – pirmo arba parengiamojo kurso studentė. Pamačiau merginą su didžiuliu aplanku, bet neužkalbinau. Draugauti pradėjome tik po kokių trejų metų, iki to laiko vienas kitą jaukinomės“, – prisimena pašnekovas. Profesorius pasakoja neturėjęs jokio pavyzdžio, kaip reikia elgtis su moterimi, nes augo be tėvo (Justinas Brėdikis paliko šeimą, kai sūnui nebuvo nė metų), o mama turėjo mažai laiko, nes daug dirbo. „Gyvenimo pamokų mokiausi gatvėje, augau su dviem tetomis.“ V. Brėdikis įsitikinęs: dviem priešybėms – jam ir jo žmonai – išlikti kartu padėjo tik begalinė Laimutės tolerancija. „Dabar man jos labai trūksta...“ – tyliai prisipažįsta.
V. Brėdikio laimingo gyvenimo teorija
Yra trys gyvenimo sritys – seksas, darbas ir pomėgiai. Visas jas galima pavaizduoti grafiškai. Moterų gyvenime seksas užima 70 proc., darbas ir pomėgiai – po 15 proc.; vyro – 70 proc. darbo ir po 15 proc. sekso bei pomėgių. Kad santykiai būtų harmoningi ir žmonės tikrai suprastų vienas kitą, geriausia, kad sutaptų pomėgiai, nes tai vienintelė tikrai susikertanti sritis.
