Norėdamas pamatyti tikrą japonišką sodą, nebūtinai turi skristi į Japoniją. Vienas tokių yra Londone. Tai – Holando parke esantis Kioto sodas. Įžengęs į šią oazę greitai pamiršti, kurioje šalyje esi. 1991 m. užveistas sodas – Kioto miesto ir Kioto sodų asociacijos bei prekybos rūmų dovana Londonui. Šią unikalią vietą kūrė iš Tekančios Saulės šalies atvykę kraštovaizdžio specialistai ir architektai.
Kioto sodas – su kalvomis, upėmis, tiltais, šventyklomis ir medžiais, susodintais pavieniui bei grupėmis, primena sumažintą Japonijos kraštovaizdį. Sodo funkcija – leisti žmogui apmąstyti gamtos grožį, atsiriboti nuo išorinio pasaulio, tiesiog pamedituoti. Tokioje vietoje visada jauti pusiausvyrą tarp dvasinio ir materialaus gyvenimų.
Japonai mano, kad gamtą galima suvokti tik intuityviai, o ne pasitelkiant logiką.
Istoriškai tokie sodai kurti prie šventyklų ir rūmų, vėliau – lyg natūralus namų tęsinys. Šventyklų – kur kas intymesni, tai – apmąstymų ir meditacijos, o ne malonaus pasivaikščiojimo vieta. Japoniški sodai yra kalvoti, iš akmenų kuriamas kalno įspūdis. Per amžius formuoti siejant religiją, meną ir pagarbų požiūrį į gamtą.
Japoniškų sodų kūrėjas Kęstutis Ptakauskas sako, kad tradicinį sudaro penki elementai. Vienas jų – dvasia, kiti keturi – materialūs: vanduo, akmenys, augalai ir architektūra. Kiekviename sode tas pats elementas gali būti interpretuojamas vis kitaip. Kompozicija atrodo tobula, tačiau čia visada užkoduota kokia nors paslaptis. Tokį požiūrį lėmė senosios japonų religijos – šintoizmas ir dzenbudizmas. Japonai mano, kad gamtą galima suvokti tik intuityviai, o ne pasitelkiant logiką. Žmogus į sodą ateina stebėti, mąstyti, kartu suprasti save.
Sodas – trimatis meno kūrinys. Didelės erdvės įspūdį suteikia taisyklingos proporcijos.
Visi elementai čia turi tarpusavyje derėti, vienas negali užgožti kito. Stengiamasi atkurti natūralią gamtą, todėl naudojamos tik natūralios medžiagos. Vertingiausia tai, kas sena, laiko tėkmę rodančios netašytos formos. Asimetrija ir saikas – principai, apie kuriuos nuolat galvojama, todėl beveik nėra ornamentikos. Įėjimo vartai skiria dvi funkcines teritorijas.
Dar viena labai svarbi kiekvieno sodo dalis yra vanduo. Jis – tekantis ar ramus – tarsi sodo kraujas, be jo nėra gyvybės. Karštą dieną vanduo dovanoja atgaivą, maitina augalus, gyvūnus ir žmones. O tiltas per jį, kaip ir takai sode, simbolizuoja kelionę.
Tipiško japoniško sodo augalai yra nelepūs, visžaliai, įvairių rūšių: spygliuočiai, žydintys medžiai, krūmai... Kai kurie japonų kultūroje turi ypatingą reikšmę. Pušis – ilgaamžiškumo ir pastovumo, bambukas – vyriškumo, ištvermės, kilnumo simboliai. Tamsiausi augalai sodinami tolimiausioje sodo vietoje, šviesesni – arčiau, taip erdvė įgauna gylį, atrodo lyg tapytas paveikslas. Iš žydinčių medžių didžiausią pagarbą pelno slyvos ir sakuros, iš žydinčių krūmų – kamelijos, rododendrai ir azalijos. Soduose visada rasite ir nuostabiai įkomponuotų gėlių – irisų, narcizų, aguonų, chrizantemų, lotosų, bijūnų, viksvų ir samanų.
Asimetrija – vienas svarbiausių japoniško sodo principų.
Takai įrengti taip, kad suvienytų visus sodo elementus, o lankytojas pajustų visą šio nuostabaus gamtos ir žmogaus kūrinio grožį. Juk ne veltui sakoma: „Jei nori pamatyti sodą, įženk į jį. O įžengęs, atsikratyk rūpesčių ir džiaukis.“
