„Pati stebiuosi, kaip jus įsileidau“, – juokiasi kojas po savimi ant kilimo parietusi Renata, ant blynų tepdama naminę juodųjų serbentų uogienę. Namai yra jos ir jos šeimos – vyro Gintaro, 16-mečio sūnaus Mato ir 23-ejų dukters Severijos (katinas išlįsti susipažinti nepanoro) – užuovėja, sergima sielos buveinė. Jos durys atveriamos tik labai artimiems žmonėms, su kuriais jauku ir taip, be jokių ceremonijų. „Namai yra lyg gyvenimo užkulisiai, juose nusimeti visas kaukes ir būni toks, koks esi iš tikrųjų, – sako pašnekovė. – Namuose neapsimesi.“
Įsivaizdavau, kad būstas turi būti kuriamas vieną kartą – nebegrįžtant ir nebesvarstant, koks turėtų būti.
Dvi studijos: garso ir drabužių
Jei panorėtų, Maldučiai savo 105 m2 penkių kambarių bute, esančiame buvusiame ministrų name, galėtų rengti nors ir roko koncertus. Docentės vyras Gintaras – melomanas, kolekcionuoja garso techniką ir įrašus (jų pilnos atviros svetainės spintos lentynos). „Kas šiuose namuose tikrai yra gera, tai – akustinės lubos, tik kad nelabai gražios“, – sako žvelgdamas į baltomis plokštėmis išklijuotas svetainės ir virtuvės lubas. Tokiomis akustinėmis plokštėmis būna išmuštos garso įrašų studijos. „Vyras įtikino įrengti ir akustinę sienelę, kad garsas geriau rezonuotų ir susigertų“, – kiliminio audinio atsiradimą ant sienos paaiškina dizainerė. Dabar šį kambarį Maldučiai juokais vadina namų koncertų sale. Akustinių lubų idėja jie yra užkrėtę ir nemažai savo draugų.
To paties namo pirmame aukšte R. Maldutienė turi nedidelę asmeninę studiją. Ši, galima sakyti, – irgi namų dalis, nes į ją įgyvendinti kūrybinių sumanymų ar kurti naujų menininkė gali nusileisti su šlepetėmis ir puodeliu kavos. Studijoje dabar ilsisi dizainerės kolekcija ir Valdovų rūmuose kovo 11-ąją pristatyto meninio projekto „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“ rekvizitai.
„Į namus viskas netilpo“, – tarstelėja porą metų šiuolaikines šių kostiumų interpretacijas kūrusi R. Maldutienė. Mums su kolege pasiseka – gauname leidimą ne tik kyštelėti nosį į studiją, bet ir ją nufotografuoti.
Kas tikrai šiuose namuose yra gera, tai – akustinės lubos, tik kad nelabai gražios.
Vienintelis bandymas
„Kai prieš dešimt metų atsikraustėme į šį butą, jis buvo tuščias, tad reikėjo apgyvendinti, – prisimena Renata. – Namai užsipildė pamažu. Dabar su vyru jau pakalbame, kad gal ir per daug visko susikaupė. Reikėtų apsivalyti.“ Moteris norėtų kuo mažiau prisirišti prie daiktų. Jau ir suvenyrų iš kelionių nebeveža, nes prikaupta užtektinai... Ant sienų virtuvėje ir miegamajame kabo iš Egipto ir Maroko turgų parsivežti austi takeliai.
Moteris niekada nesivaikė tendencijų. „Įsivaizdavau, kad būstas turi būti kuriamas vieną kartą – nebegrįžtant prie jo ir nebesvarstant, koks turėtų būti“, – sako Renata ir priduria daiktų paieškoms nenorėjusi skirti pernelyg daug laiko. Tad jie atsirado tarsi savaime, kai kurie – šeimos palikimas. „Galbūt mums sekasi, kad sugebame rasti pigių, tačiau gerų.“ Pavyzdžiui, virtuvėje stovintis ąžuolinis stalas – iš naudotų daiktų parduotuvės, kėdės – irgi senos. „Galima turėti nedaug pinigų, bet atrodyti prabangiai, ir atvirkščiai“, – įsitikinusi moteris. O mediniai baldai, pasak jos, – visada puiki investicija, nes ši medžiaga, galima sakyti, amžina.
Norėjau taip apgyvendinti daiktus, kad jie nesipjautų, kad čia būtų galima gyventi ilgą laiką.
Vienintelis dalykas, kurio negalėjo suvaldyti niekas kitas, tik Renata, – būsto spalvos. Visa kita kurta paisant funkcionalumo, šeimos poreikių. „Norėjau taip apgyvendinti daiktus, kad jie nesipjautų, kad čia būtų galima gyventi ilgą laiką“, – būsto kūrimo principus dėsto R. Maldutienė. Namai pirmiausia turi netrukdyti, neerzinti. „Kai kuriems dalykams verčiau netaupyti, nes tie nepatogumai vėliau visą laiką kliūva“, – žvilgčiodama į virtuvę sako šeimininkė.
Kas šildo širdį
Dizainerė neabejoja, kad namuose svarbu estetika, o interjeras dažniausiai atitinka žmogaus gyvenimo būdą. Todėl Vilniaus dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros dėstytojos namuose gausu mados istorijos knygų, meno albumų, kitos profesinės literatūros. Grožinės literatūros – mažai, tarp jų – Kristinos Sabaliauskaitės trilogija „Silva rerum“. Knygų lentyną puošia ir rusų romantiko Aleksandro Puškino poezijos tomelis. „Esu gimusi tą pačią dieną, kaip ir jis, – birželio 6-ąją“, – sutapimu džiaugiasi R. Maldutienė.
Namai yra lyg gyvenimo užkulisiai, juose nusimeti visas kaukes ir būni toks, koks esi iš tikrųjų.
Moterį žavi istoriją turintys ir emociškai brangūs daiktai. Virtuvės stalas užklotas močiutės nerta staltiese. Čia pat – R. Maldutienės tėčio Stasio Pilkos restauruoti antikvariniai laikrodžiai. Koridoriaus kampe stūkso įspūdingas šimtametis, tik neprisuktas. „Jei tokio švytuoklę paleistume, kaimynai greit sureaguotų, – šmaikštauja pašnekovė. – Tokiems laikrodžiams reikia šilumos ir daug priežiūros. Jie tik mano tėvo bijo – veikia kaip prisukti.“
Svetainėje ant sienos kabo nebaigtas paveikslas. Ant jo menininkė kabina brangius, tačiau nebenešiojamus papuošalus (auskarus, karolius, medalius iš pačios pirmosios kolekcijos) ir šeimos relikvijas (močiutės nertos servetėlės kraštelį, senovinę šakutę) – brangenybes, kurias gaila išmesti. „Paveikslą gal kada nors baigsiu“, – sako šypsodamasi.
Paveikslais būtų galima visas sienas nukabinti. Bėda ta, kad trūksta sienų.
Ant kitos sienos – iš vaikystės namų ir antikvariatų atkeliavę paveikslai, Renatos šešuro tapytas peizažas, šeimos draugo menininko Juros Beliavcivo iš Lvovo dovanota nutapyta ikona. „Paveikslais būtų galima visas sienas nukabinti. Bėda ta, kad trūksta sienų“, – pajuokauja meniškos sielos namų šeimininkė ir netrukus, gurkšnodama medumi pagardintą arbatą, mąsliai priduria: „Kartais pasvarstau, kaip sektųsi gyventi asketiškoje ir lengvoje aplinkoje kaip vienuoliams – turint tik lovą, stalą ir krūvelę knygų.“
Tik detalės
* Raižiniais puošta medinė širma prieškambaryje – iš indiškų prekių parduotuvės.
* Mediniai suoleliai svetainėje – nuo dizainerės Julijos Janulaitytės nusižiūrėta ir jos „palaiminta“ idėja.
* Masyvus šviestuvas virtuvėje – iš prekybos centro „Ikea“.
* Virtuvės ir svetainės baldai pagaminti lietuvių meistrų.
* Visi namie esantys laikrodžiai – R. Maldutienės tėčio laikrodžių restauratoriaus ir kolekcininko Stasio Pilkos dovanos.
* Senovinis be galo talpus bufetas miegamajame – taip pat Renatos tėčio prikeltas antram gyvenimui.
* Veikiantis senovinis gramofonas – tėčio dovana.
* Pailgame koridoriuje kabo dovanų gautas fotografo Remigijaus Zolubo darytas Renatos fotoportretas. „Nežinau, kur kabinami tokie darbai. Pakabinau čia, nes nesu pratusi į save žiūrėti.“
