Užburianti vietovė
Sėkmingai plėtotą statybų verslą pardavęs ekonomistas A. Matulaitis prieš 16 metų tarsi užkerėtas žengė beprotišką žingsnį – sumanė atstatyti brūzgynuose skendinčius griuvėsius.
Atokiai nuo greitkelių, 30 kilometrų už Ukmergės, ant gražaus Siesikų ežero kranto, stūkso didinga XVI a. pilis. Viskas, kas likę iš didžiulio senojo parko: klevai, uosiai, ąžuolas, teikia pavėsį. Viename buvusiame gynybiniame kanale kurkia varlės, kitą, išvalytą ir atkurtą, supa išsikerojusių plačialapių šaukščių „plantacija“. Šie prieš 150 metų iš Pietų Europos atvežti reti įspūdingi augalai, balandį pražystantys alyviniais žiedais, čia gražiai užsiveisė. Baidare iš Siesikų ežero Armonos upe (Šventosios intakas) galima nuplaukti iki Kuršių marių...
Kiek pridengta dviejų sankasų, dunkso atstatyta dvaro spirito varykla. 250 metų senumo pastatas buvo virtęs griuvėsiais. A. Matulaitis jo ėmėsi pirmiausia. Buvusioje paukštidėje laikinai įrengė kalvę. Visa, ko prireikia restauruojant pilį: medinių durų dekoratyvinių vyrių, spynų, vinių, nusikalama čia pat, vietoje.
Svarstau, kiek drąsos ir avantiūrizmo reikia tokiam žingsniui žengti. Kodėl atoki vietovė, buvusio dvaro liekanos patraukė vyro dėmesį? Kokia magiška galia užbūrė ir čia sustabdė pragmatišką, skaičiuoti mokantį ekonomistą? „Negaliu pasakyti. Nežinau. Na, būna toks déjà vu. Ir viskas. Mano bičiulis Algimantas Kavaliauskas sakė: „Nebūk kvailas, nesiimk šito. Yra paprastesnių dvarų.“ Matyt, buvau jaunas ir kvailas. Net iš gimtojo Vilniaus pabėgau. Tiesa, ne iš karto. Aštuonerius metus kasdien važinėjau, sukoriau milijoną kilometrų, nudremžiau tris naujas mašinas. Nuo 2008 metų čia gyvenu nuolatos. Krūmynai, žmogaus ūgio garšvos, – dviejų metrų aukščio džipo tose džiunglėse nesimatė. Mano Labradoro retriveris Rūkas net neidavo prie bravoro griuvėsių. Turėdavau bristi pirmas, praskinti jam taką per žoles. Tie metai taip ir bėga. Sutvarkiau teritoriją, ežero pakrantę, atkūriau XVIII a. viduryje statytą bravorą, baigiu restauruoti 1000 kv. m ploto XVI a. pilį. Visiškai atkurtas pirmas aukštas, liko antras. Darbo rankų dar laukia neoklasicistinio stiliaus pastatas, vadinamoji akademija – 1904-aisiais pastatyta dvaro mokykla. Keliolikai ponų ir jų giminaičių vaikų buvo pasamdytos trys prancūzės mokytojos. Įrengta futbolo aikštė, teniso kortai.“
Didinga praeitis
„Šiai piliai – maždaug pusė tūkstančio metų, – sako A. Matulaitis. – Kokiais dar tokio amžiaus mūriniais statiniais Lietuvoje galime pasigirti? Perkūno namai Kaune, Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, Trakų pilis, kiek jos dar likę. O Siesikų pilies sienos, dauguma angų – autentiškos. Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs renesanso stiliaus fortifikuotas gyvenamasis namas, arba tiesiog pilaitė. Ji turėjo nedaug šeimininkų, todėl restauruota retai. Didžiausias remontas darytas maždaug 1820–1830 metais.“ Pirmieji dvaro rūmai – garbingos XVI–XVII a. lietuvių kilmės LDK didikų giminės Daumantų-Siesickių rezidencija – statyti 1492–1517 metais. Siesickio pavardę Gabrielis Daumantas gavo nuo Siesikų vietovės pavadinimo. Gabrielis Daumantas buvo LDK Ponų tarybos narys, įtakingas karaliaus dvaro žmogus. Turėjo progos susipažinti su to laiko Lenkijos, Čekijos, Vengrijos didikų rezidencijomis, todėl savo dvarą kūrė pagal Renesanso epochos dvasią. Jo statytus rūmus supo gynybiniai pylimai, kanalai. Aukščiausią visuomeninę padėtį turėjo Gabrielio Daumanto-Siesickio palikuonis Mykolas Siesickis – Minsko, vėliau Mstislavlio vaivada. Jis pasižymėjo daugybėje kautynių, ėjo Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo maršalo pareigas. Su šiuo žmogumi baigėsi giminės šlovė. Dvaras labai nukentėjo per 1704 m. švedų antpuolį – švedų kariuomenė rūmus nusiaubė ir padegė.
Siesikų piliai – maždaug pusė tūkstančio metų. Lietuvoje vos keli mūriniai statiniai yra tokio amžiaus.
Vėliau dvaras atiteko Marcijanai Elžbietai Siesickaitei, ji ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Antano Radvilos. Radvilos apgriauto dvaro netvarkė, gyveno Nesvyžiuje, o Siesikus įkeitė už skolas. 1745 m. Leonas Radvila Siesikus pardavė Ukmergės pavieto pilininko sūnui Konstantinui Martynui Daugėlai ir jo žmonai Marcijonai. Dominyko Daugėlos laikais Siesikų pilis garsėjo senomis paveikslų, lietuviškų dievybių skulptūrų, ginklų, sidabro ir porceliano kolekcijomis, rankraščių rinkiniais. Iki 1914 metų Daugėlų bibliotekoje buvo per 5 tūkstančius knygų. Dvare Daugėlos gyveno iki pat sovietmečio.
„Per Pirmąjį pasaulinį karą Daugėlos pasitraukė į Rusiją, – pasakoja A. Matulaitis. – Dvare Mogiliovo gubernijoje, kur jie buvo apsistoję pas gimines, karas perėjo į revoliuciją, kovingi valstiečiai dvarą sudegino. Žuvo Siesikų archyvas, dalis turto. O kai grįžo į Lietuvą, susidūrė su Krupavičiaus žemės reforma. Buvo atimtas pagrindinis turtas – žemė. 1940 metais Daugėlos nuo komunistų pabėgo į Lenkiją. Paskutinis dvaro valdytojas Oskaras Daugėla mirė 1988 m. Jo palikuonys vienu metu čia lankydavosi, bet dabar nebeatvažiuoja.“
Gyva baltų tradicija
Žengiame į vėsias ūkines patalpas. A. Matulaitis sako, kad rudenį, kai lauke atvėsta, čia būna šilta, o vasarą nereikia oro šaldiklių – 125 cm storio sienos puikiai saugo nuo kaitros. Pirmas aukštas, kaip įprasta tais laikais, buvo skirtas tarnų kambariams, virtuvei, podėliui. Iš jų – laiptai į didelį šaltą rūsį, dar giliau įrengta ledainė.
Renesanso stiliaus pastatuose daug dėmesio buvo skiriama grindims, luboms, proporcijoms, architektūros elementų harmonijai kurti. Siesikų dvare būta net aštuonių formų keraminių plytelių. Dalis rastų archeologinių kasinėjimų metu nukeliavo į Nacionalinį muziejų, bet šeimininkas pasidarė kopijų. „Ši forma labai sena, reta. Arabeskos formos plytelių pakraščiukai dekoruoti dviem štampukais (įspaudžiant juos drėgname molyje). Raštai baltiški – aštuonkampė žvaigždutė (prof. L. Klimka mano, kad tai – soliarinis ženklas). Tuose štampukuose esančių taškučių kiekis galėtų reikšti, kad skaičiai naudoti kalendoriniam laikui apskaičiuoti. Dvylika mėnesių, 27 – Mėnulio mėnesio parų skaičius, 15 – indiktas (15 metų laiko skaičiavimo ciklas), šioje salėje devyni langai – devynios lietuviškos savaitės dienos. Tuo laiku lietuviška savaitė turėjo devynias dienas. Trys savaitės po devynias – Mėnulio mėnuo. Baltų tradicijoje buvo Saulės ir Mėnulio kalendorius. XV–XVI a. sandūra, krikščionybė įvesta, bet jėzuitai dar neatvažiavę. Diduomenė pasikrikštijo, bet gyvena pagal senus papročius. Vykstant statyboms, čia dar buvo gyvesnė baltų tradicija. Niekur nerasite stačių kampų ir lygių plokštumų. Sienas dailiname taip, kaip darydavo prieš 500 metų: dideliu teptuku dažome kalkių, smėlio ir vandens mišiniu, kol susidaro reikiamas tinko sluoksnis. Sienos lieka grubios – kaip kadaise.“
Pakylame į antrą pilies aukštą. Viena rūmų dalis čia buvo skirta svečiams, reprezentacijai, kita – privati, šioje yra trys gyvenamieji kambariai, vienas jų – miegamasis su tualetu, įrengtu sienoje su žemyn besileidžiančiu kanalu. „Norėjote meilės istorijos? – klastingai šypsosi dvaro valdytojas. – Ji prasideda čia. Ką galėtų padaryti mylintis vyras dėl jūsų, kai statytų namą? Ogi įrengti maldyklą, koplytėlę. Štai ir turime bizantinio stiliaus mažos šventovės modeliuką. Stačiakampis pagrindas, aštuonkampis pendentyvas (skliautas, pereinantis į aštuonkampį), toliau – cilindras iki kupolo. Žemė, bažnyčia, dangus. Pusantro kvadratinio metro ploto koplytėlė, įrengta sienoje su dviem nišomis ir dviem langais. Gabrielis Daumantas buvo vedęs Kotryną Palubinskaitę. Palubinskiai, Gediminaičių giminė, iki XVII a. vidurio buvo stačiatikiai. Šalia miegamojo savo žmonos dvasiniams poreikiams patenkinti Gabrielis įrengė maldyklą. Kraštuose – dvi skylės kiaurai sieną. Čia buvo karnizas užuolaidai pakabinti. Užuolaida būtina, kad atskirtum sacrum nuo profanum – šventą dalyką nuo buities. Užuolaida atsirado ikikrikščioniškais laikais, iš judėjų ir izraelitų tabernakulių – kilnojamų šventyklų. Kai Kotryna mirė, palikuonys kalvinistai šia šventykla nebesinaudojo, ji užmūryta. Gynybiniame bokštelyje įrengta katalikiška koplyčia. Dominykas Daugėla XIX a. įsirengė ir pagonišką. Septyniose nišose stovėjo pagonių dievų skulptūrėlės, viduryje buvo aukuras. Už stiklo nišoje šeimininkas laikė žaltį. Dubens formos akmenyje įkurdavo ugnį ir savo svečiams pasakodavo, kokia kilminga ir sena jo giminė.“
Žiauri meilės legenda
Kokia pilis be legendos? Antrame knygos „Lietuvos dvarai“ tome (sudarytoja Ingrida Semaškaitė) perskaičiau kraupią ir kartu graudžią Siesikų pilies istoriją. Kadaise vieno iš kunigaikščių Daumantų žmona Halška Daumantienė pamilusi svetimšalį riterį Astiką. Nakties mėnesienoje kunigaikštienė skubėdavusi į pasimatymą su mylimuoju, tačiau apie žmonos neištikimybę sužinojęs kunigaikštis Daumantas. Įskaudintas ir įžeistas, jis liepęs neištikimą žmoną užmūryti pilies bokšte, o meilužį sukapoti į gabalus. Sako, mėnulio prieblandoje ir dabar beveik kasnakt kunigaikštienė nusileidžia iš vaiduokliško bokšto ir eina prie ežero, kur jos laukia mylimasis. Kartais žmonės neva mato juodu besiirstančius valtele. Prieš kelerius metus antrame pilies aukšte esančioje pagrindinėje beveik kvadrato formos menėje radęs po žalių dažų sluoksniu paslėptus paslaptingus sienų piešinius, A. Matulaitis pamanė, kad jais papasakota ne itin garbinga giminės istorija. Viename pavaizduotas nuogas vyras didele nosimi ir auksiniais plaukais. Šalia – nukirsta ranka ir kirvis. Kitame – antrankiais surakinta klūpinti iki pusės nuoga gražuolė. „Renesanso laikais ilga mėsinga nosis buvo paniekos simbolis, taigi ir šis vyras – niekšas, suvedžiotojas. O moteris yra auka, dėl to ir graži“, – taip keistų piešinių prasmę prieš kelerius metus aiškino A. Matulaitis.
Ištapytos kadaise turbūt buvo visos keturios menės sienos. Piešiniai išliko tik ant pietinės, šiek tiek rytinės ir nedideli fragmentai ant šiaurinės sienų. Būklė apverktina, tad kalbėti apie sienų tapybą galima tik spėliojant, hipotetiškai interpretuojant. Įspūdis stiprus, – XVI a. pasaulietinės sienų tapybos pavyzdžių beveik neturime. Stebina tapytojo jėga ir drąsa, renesansinė laisvė. „Keista turėtų būti giminė, jei ne tokį jau ir garbingą savo istorijos įvykį vaizduotų garbingiausioje namų vietoje“, – 2012 m. „Šiaurės Atėnuose“ publikuotame straipsnyje „Paslaptinga Siesikų dvaro tapyba“ svarstė Vidas Poškus. Beje, reikia atsižvelgti ir į tai, kad tais laikais atvirų meilės scenų būta ir literatūroje, ir tapyboje, taigi Siesickiai galėjo užsimanyti panašiai įamžinti savo šeimos paslaptis.
Dvaro valdytojui primenu, kad vienas iš ankstesniųjų Daumantų Nalšios kunigaikštis Daumantas 1263 m. žiauriai nužudė karalių Mindaugą bei jo sūnus – Ruklį ir Rupeikį. „Ne, jis buvo džentelmeniškas, gynė savo žmonos garbę, – užstoja kunigaikštį A. Matulaitis. – Mindaugas – senas lovelasas, mirus žmonai Mortai, atėmė iš savo sąjungininko Daumanto žmoną, Mortos seserį. Vyrai suvedė sąskaitas ne dėl politinių, turtinių, o dėl asmeninių motyvų. Už viską reikia mokėti.
Halškos legendą nuo šių faktų skiria daugiau kaip du šimtai metų, bet turbūt nebuvo jokios Halškos. Kodėl norite tikėti žiauriais dalykais? Nematau reikalo pasakoti tokių legendų. Tie, kurie jas mėgsta, tegul važiuoja pas baltarusius, prancūzus ir ten klausosi visokių nesąmonių.“
Sienų tapyboje – antikiniai mitai?
„Kunigaikštis Gabrielis Daumantas XV a. pabaigoje tarnavo Vladislovo Jogailaičio dvare Budoje, – pasakoja A. Matulaitis. – Tuo metu Jogailaičiai valdė visą Centrinę ir Pietų Europą. Kroatų didikų pilys, pastatytos XV–XVI a. sandūroje, labai panašios į šią. Matyt, Gabrielis šiek tiek sekė tų kraštų mada, nes grindyse sudėtos arabeskos formos plytelės, ištapytos reprezentacinės salės sienos. Feraroje (Italija) yra garsūs Schifanoios rūmai, ten gerai išlikusios tokio tipo freskos, dekoras, kai patalpų sienos suskirstytos į dvylika dalių, skirtų mėnesiams pavaizduoti. Kiekvienoje juostoje piešiniais perteikiami ūkio darbai arba tradicinės kaimo šventės, o žemesnėse – antikiniai motyvai, dievybės, Zodiako ženklai. Mūsų pilyje, matyt, vaizduojami antikiniai mitai. Ir piešti jie nusižiūrint nuo XVI a. išleistų Ovidijaus „Metamorfozių“ miniatiūrų – graviūrų.
XIX a. pr. Dominykas Daugėla čia iškirto duris ir užmūrijo nišą. Gali būti, kad tai transformavosi į legendą apie Halšką.
Toks Medardas Končia (1863 m. sukilimo dalyvis) – 1818 metais jis gyveno pas savo dėdę Siesikų dvare – savo išleistuose atsiminimuose aprašė dvarą tokį, koks buvo iki didžiojo 1820–1830 m. remonto. Končia pasakoja ir apie sienoje – toje, nuo kurios vėliau buvo nukirstas tinkas, pavaizduotą medžiojamą lokę. Daumantų giminės šūkis „Pasitikėk, bet žiūrėk, kuo...“ sudėtas iš trijų mitų. Negali pasikliauti vien išoriniu grožiu: Marsijus pasitikėjo Apolono grožiu, dieviškumu, o pasirodė – pasalūnas. Šauna į lokę, bet nenušauna, – pasitikėk savo vidiniu balsu. Ir lokei reikia pasitikėti savo artimaisiais: sūnus tavęs nenužudys. Trečia, pasitikėk apvaizda. Atidavė dukrą pabaisai suėsti, bet vis tiek atsitiko taip, kad ir dukra sveika, ir pabaisos nebėra. Apvaizda išgelbėjo. Pasitikėk apvaizda, artimaisiais ir savo nuojauta. Viskas logiškai išsivynioja.“
Kas netelpa į antikos rėmus
„Kai kurie piešiniai netelpa į antikos rėmus. Vietos vaizduotei ir interpretacijai daug, – sako dvaro valdytojas rodydamas į kitą piešinį. – Matote jauną nuogą vyrą, plaukai geltoni, nosis stambi. Didelė vyro nosis simbolizavo vaisingumą. Atskirai pavaizduota plaštaka – ne jo. Trečia figūra – varpas.“
Šeimininkas kantriai pasakoja apie žiemos saulėgrįžą, pavasario ir rudens lygiadienius, menės apšvietimą įvairiais metų laikais, kai saulė leidžiasi už langų, kai jos žaižarai užkabina varpo – atgimimo, prisikėlimo simbolio – kampą ir vyro kojas, kaip tai galima interpretuoti pagal baltų kalendorių. „Ši plaštaka… nuo XII a. yra žinomas algoritmas, kaip apskaičiuoti, kada bus Velykos. Reikia žinoti Metono ciklą. Kas devyniolika metų Mėnulio fazė pasikartoja tą pačią dieną. Pirštų nareliai pasitarnauja ciklui apskaičiuoti. Na, o tas vaikinas galėtų būti baltas Joris. M. Gimbutienė yra rašiusi, kad XX a. pradžioje apie Vilnių dar buvo išlikęs paprotys Jurgį, jauną vaikiną, gimusį Jurginių dieną, šviesiaplaukį, nuogą, vedžioti po sodus, daržus, laukus. Žmonės Jurgį apdovanodavo, o jo užduotis buvo apvaisinti viską. Mūsų – Joris, slavų – Jarila, romėnų – Dievas Marsas (trečias mėnuo marcius). Jo paskirtis – ne vien kariauti, bet ir apvaisinti žemę. Joris yra ir pavasario Perkūnas.“
Šios freskos – didelė, unikali vertybė. Turime personifikuotą, antropomorfinį dievaičio atvaizdą, tokio niekur kitur Lietuvoje neaptikta. XVI a. freskos, matyt, pieštos iki jėzuitų. Šie atkeliavo į Lietuvą 1565 metais, tada prasidėjo stiprus krikščionizacijos procesas. Iki tol buvo tik aktas, LDK pastatytos tik kelios dešimtys bažnyčių. Didelė tautos dalis liko pagoniška. Kaip ir didikai, jie formaliai pasikrikštijo, tačiau gyveno pagal senus papročius.“
Asmeninis gyvenimas – tabu
Apie save Audrys nelinkęs pasakoti. „Kiekvienas turi privatumo ribas. Pati taip pat nenorėtumėte, kad po kaulelį narstytų.“ Siesikų dvare jis gyvena vienas. Sako, kad jaustis vienišam nėra kada – darbas veja darbą, ilgais rudens ir žiemos vakarais naršo internete, rašo pranešimus, dalyvauja konferencijose. „Noriu giliau patyrinėti istoriją. Mano tėvelis yra sakęs: „Esi laimingas, nes turi darbo visam gyvenimui.“ Tik tėvelio ir šuniuko Rūko nebėra.“
Kas A. Matulaičiui yra šis dvaras – aukštesnė idėja, vienuolystė, apsėdimas, meditacija? Juk visas santaupas čia palieka, – iš valstybės ar ES struktūrinių fondų nėra paėmęs nė cento. O gal tiesiog gera matyti savo darbų rezultatą? „Nekalbėkime su patosu. Yra nemažai žmonių, kurie išparduoda butus, namus ir dėl dvasinių reikalų važiuoja gyventi į Indiją, medituoja vienuolyne. Jie laimingi. Ir niekam netrukdo. Neturi agresijos, nemuša kaimyno, nerauna žmonai plaukų, nelupa savo vaiko.
Šventa dvasia niekas negyvena, bet materialumo, mano galva, aplink stipriai per daug. Kai gyvenimas grindžiamas vien materialine gerove, viskas išsibalansuoja. Pirmykštis žmogus medžiojo mamutus, bet tarp tų medžiotojų buvo ir tokių, kurie piešė mamutus ant sienų, atlikinėjo ritualus. Civilizacija vystėsi ne tik materialia kryptimi. O dabar, regis, grįžtame atgal – prie primityviausių dalykų. Dabar mamutas yra mersedesas arba namas prie jūros. Jei tėvai stengiasi turtinę gerovę pagausinti tam, kad paliktų ją vaikams, vadinasi, atžalų nemyli. Ką reiškia atiduoti turtus vaikams? Tai reiškia juos sužlugdyti. Jie nieko neišmoks. Minimaliai pradžiai tėvai turi padėti. Aštuoniolika metų suėjo, palydėk per slenkstį ir palinkėk sėkmingai verstis pačiam.“
