Jei ne kolegės akylumas ir atlikti namų darbai, nedideles pušeles šalikelėje, žyminčias posūkį į dvarą, būtume pravažiavusios. Šimtamečių liepų alėja, nepriekaištingai sutvarkytas parkas, išpuoselėta aplinka ir XIX a. pastatytas tamsaus medžio dvaras su baltomis kolonomis neleidžia suabejoti – kelionės tikslą pasiekėme. Ore tvyro nenusakoma ramybė – lyg būtume atvykusios į sanatoriją.
Įžengusios pro praviras pagrindinio fasado duris iškart patenkame į „priimamąjį“. Ant apvalaus nerta staltiese uždengto stalo pamerkta bijūnų, žiedai didumo sulig galva.
Tokie naujojo klasicizmo stiliaus mediniai rūmai – retenybė, Baltijos šalyse jie yra ir vieninteliai atkurti autentiški mediniai dvaro rūmai, priklausantys vienai šeimai.
Išgirdusi žingsnius, į prieškambarį atskuba daili šviesiaplaukė dvaro savininko barono Piotro Rozeno žmona Eva. Šypsodamasi tiesia ranką. „Mano vyras netrukus ateis, turbūt nuėjo prie ežero. Tai – kasdienis jo maršrutas“, – šypsodamasi paaiškina. Netrukus pasirodo ir šeimininkas. Sutariame, kokia kalba bendrausime (ponas Piotras nekalba lietuviškai), susėdame gonkose kavos, ir... mus įtraukia vienintelio Rokiškio rajone išlikusio restauruoto medinio dvaro bei Rozenų giminės istorija.
Atkūrė iš nuotraukų
Iš Kuršo (Livonija, dab. Latvija) kilę baronai Rozenai Gačionių dvarą valdo apie tris šimtus metų. Pirmosios Rozenų sodybos, deja, nebėra. Ponas Piotras savo rankomis restauravo jo seneliui Piotrui ir tėvui Antanui priklausiusio dvaro rūmus, pastatytus 1870 m. pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą. Rūmų išorės ir vidaus detalės atkurtos iš išlikusių fotografijų. Dvaro prieš Pirmąjį pasaulinį karą vaizdas išlikęs ir 1913 m. išleistoje Józefo Weyssenhoffo medžiotojų apsakymų knygoje „Sabalas ir panelė“ (lenk. „Soból i pana“). „Joje vaizduojami mano tėvas ir šių apsakymų autorius. Abu – neprilygstami medžiotojai“, – paaiškina baronas Rozenas rodydamas originalią iliustraciją.
Šeimos istorija ir palikimas ponui Rozenui labai svarbūs. Ant sienų kabo išlikusios dvaro ir šeimos istoriją menančios nuotraukos, nemažai jų – ant židinio atbrailos, lentynų. Prie pagrindinio įėjimo baronas ketina pastatyti skulptūrą senelio, gimusio ir visą gyvenimą praleidusio šiame dvare, atminimui įamžinti.
Savo rankomis
Į Gačionis P. Rozenas pirmą kartą atvyko su savo tėvu 1995-aisiais. Rado gerokai apleistus rūmus skylėtu stogu ir... vienintelę likusią jų gyventoją Liuciną, gimusią čia 1920 m. Rozenams priklausęs Gačionių dvaras 1944-aisiais nacionalizuotas, jame įkurta biblioteka, kultūros namai, vėliau įrengti gyvenamieji socialiniai butai. „Kadaise gretimo dvaro tarnaitė Liucina gyveno Gačionyse, tik todėl dvaras ir išliko. Esame jai už tai dėkingi“, – sako P. Rozenas. Buvusiame tarnaitės kambaryje antrame aukšte dabar yra šeimininkų miegamasis.
Labai mėgstu gaminti, man malonu rūpintis svečiais. Visi valgome prie vieno didelio stalo.
Prieš 16-a metų (2000-aisiais P. Rozenas atsikraustė į Gačionis) prasidėjo, paties barono žodžiais, didysis jo gyvenimo nuotykis. Pardavęs dalį miško, ponas Rozenas pirmiausia restauravo stogą (laimė, tėvas prieš kelis dešimtmečius spėjo jį pakeisti, antraip dvaras greičiausiai būtų sunykęs).
„Vėliau pardaviau savo verslą ir visas lėšas investavau į šį dvarą. Nebeskaičiuoju, kiek milijonų jam atstatyti išleidau“, – neslepia garsios bajorų giminės atstovas. Pats savo rankomis atkūrė beveik visą apie 1000 kv. m ploto dvarą. Prikelti Gačionis P. Rozenui prireikė 7-erių metų. Šeimininkas pats išvalė 7 ha parko („Čia buvo neįžengiami šabakštynai, tikros džiunglės. Tik atvykęs iškirtau apie penkis šimtus medžių“, – sako jis), sutvarkė teritoriją aplink sodybą, prisodino gėlių (šias dievina). Tiesa, iš 13 ha parko 6 ha paliko tvarkyti motulei gamtai.
Savo rankomis P. Rozenas restauravo pagrindinį gyvenamąjį dvaro pastatą. Jo išorė dabar beveik tokia pati, kokia buvo XIX a. Kiek galėjo, baronas išsaugojo autentiškas pastato lubas, dalį grindų, originalų interjerą (iš senųjų auksinius dvaro laikus menančių baldų, deja, likęs vienintelis medinis krėslas su odine apdaila).
Dviejų aukštų mediniame dvare yra apie 20 kambarių (visų kamaraičių ir slaptų užkaborių net nepavyko suskaičiuoti), 6 iš jų vasarą nuomojami svečiams.
Žinovai tikina, kad Gačionys – dvarų restauracijos pavyzdys. Ši sodyba laikoma viena stilingiausių ir geriausiai prižiūrimų ne tik Rokiškio krašte. Tokie naujojo klasicizmo stiliaus mediniai rūmai – tikra retenybė, Baltijos šalyse jie yra ir vieninteliai atkurti autentiški mediniai dvaro rūmai, priklausantys vienai šeimai.
Argi kasdien girdėti paukščius ir džiaugtis visiška ramybe nėra terapija?
Prie vieno stalo
Abu sutuoktiniai – be galo svetingi ir vaišingi. Ponas Rozenas pats kiekvieną dieną ruošia svečiams pusryčius, pietus ir vakarienę. „Labai mėgstu gaminti, man malonu rūpintis svečiais, – tikina ponas Piotras. – Visi valgome prie vieno didelio stalo.“ Kad galėtų nevaržomai bendrauti, Rozenai specialiai valgomajame įrengė maisto gaminimo salą ir atvirą virtuvę.
Baronas mielai ruošia mėsos patiekalus, kepsnius (lauke baigia įrengti didžiulę kepsninę ir laužavietę). Ar gamindamas laikosi kokių nors instrukcijų, firminių šeimos receptų, o gal patiekalus kuria čia ir dabar? Vyriškis mosteli į storą prancūziškų valgių knygą – vienintelę, kurią retsykiais atsiverčia. „Ruošdamas valgį improvizuoju. Mano žmona vis skatina tuos receptus užrašyti“, – sako virtuvėje kaip žuvis vandenyje besijaučiantis P. Rozenas.
Lyg sanatorija
Parke šeimininkas yra įrengęs daugybę baltų suoliukų, stalų, krėslų, kad kiekvienas rastų sau mieliausią kampelį pailsėti. Pats prieš vakarienę mėgsta ištiesti kojas ir netgi snustelėti gulte priešais centrinį dvaro pastatą.
„Mūsų bičiulis psichiatras mėgsta čia atvažiuoti. Sako, kad kiekvienam savo pacientui išrašytų pabūti šioje sodyboje, – juokiasi ponia Eva, kai užsimenu, jog šis dvaras kažkuo primena sanatoriją. – Argi kasdien girdėti paukščius ir džiaugtis visiška ramybe nėra terapija?“ Abu šeimininkai šį lopinėlį vadina rojaus žemėje kampeliu.
Barono žmona šiemet pirmą kartą sodyboje praleis visą vasarą. Į Gačionis vis grįžta buvęs Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, nuolatinis dvaro svečias buvo ir Lenkijos rašytojas, jau minėtas garsiojo kūrinio „Sabalas ir panelė“ autorius Józefas Weyssenhoffas, o kai skambinome tartis dėl viešnagės, sodybos patikėtinė dvaro istorijos žinovė Laima Skardžienė mandagiai atsiprašė dėl to, kad dabar negali kalbėti, nes „atvažiuoja Seimo pirmininkė“. Kartais paviešėti į Gačionis atvyksta sūnūs iš pirmosios santuokos – 32-ejų architektas Bogdanas (gyvena Paryžiuje) ir Normandijoje šaknis įleidęs 38-erių Igoris, taip pat Evos dukterys (38-erių ir 44-erių, nors pačiai Evai vargiai duotum penkiasdešimt!) ir seserys.
„Man maloniausia atsikelti penktą ryto, apeiti sodybą, pasivaikščioti po apylinkes ir paskui ilgai ramiai skaityti gryname ore“, – savo mėgstamą vietą prie stalelio atvirame prieangyje rodo P. Rozenas. Iš jos atsiveria puiki parko panorama. Gaila tik, kad laiko vienam didžiausių malonumų vasarą atrasti gana sudėtinga – milžiniškoje sodyboje darbas darbą veja...
„Jokiu būdu nesiskundžiu. Dirbti man patinka, juk taip sukuriu ką nors gražaus. Be to, darbas ir aktyvi fizinė veikla padeda palaikyti formą. Dabar jaučiuosi daug geriau, nei būdamas penkiolika metų jaunesnis“, – šypsodamasis sako 68-erių metų šios „sanatorijos“ šeimininkas.
Tik skaičiai
* Kol atkūrė dvarą, P. Rozenas kiekvieną savaitgalį važinėdavo iš Varšuvos po 800 km. „Iš viso per tuos 7-erius metus nuvažiavau pusę milijono kilometrų.“
* Triskart per savaitę tenka nupjauti 5 ha žolės plotą. Tai – mėgstamiausias dvarininko darbas sodyboje.
* Parko medžiuose yra 35 inkilai. „Čia – paukščių rojus, ypač gegužę ir birželį.“
* Sodyba yra ant privataus 34 ha ploto Gačionių ežero kranto. Po šį ežerą galima plaukioti baidarėmis, valtimis.
