„Tik neišsigąskite pamačiusios namą“, – apsidrausdama įspėja Aura, kai deriname paskutines kelionės į Kauną detales.
Nepamatyti medinio geltono dviaukščio, apkalto kai kur apsilaupiusiomis pušinėmis lentelėmis, neįmanoma, – Žaliakalnyje tokių autentiškų medinės statybos pastatų likęs vos vienas kitas. „Prieš tris mėnesius sulaukėme Kultūros paveldo departamento leidimo namą rekonstruoti“, – džiaugiasi šeimininkė.
Su mylimuoju Audriu tarpukariu statytą medinuką jie atrado ir įsigijo prieš šešerius metus. Interjero kūrėjų tandemas ketina naujomis, pagal identišką pavyzdį pagamintomis dailylentėmis atgaivinti fasadą, atstatyti buvusį bokštelį (ten įrengs darbo kambarį, didžiulę biblioteką, mat knygos yra poros aistra, daug jų – prancūzų, ispanų, lotynų kalbomis – rado ir atsikraustę!), pakeisti verandos langus ir kt.
„Kai atvykome apžiūrėti namo pirmą kartą, jis buvo labai apleistas, kieme esantį sodą supo šabakštynai, tačiau pajutome nenusakomą aurą, tad nusprendėme čia kurti savo namus, kiek įmanoma išlaikyti autentišką šio pastato dvasią ir, žinoma, architektūrą“, – pasakoja bemaž keturiolika metų būstus kitiems įrenginėjanti interjero specialistė. Svajonių namą ji rado internete.
Namas ir jo gyventojai
Šiame name dar niekada negyveno tiek mažai žmonių. 1931-aisiais pradėtą ir dėl lėšų stokos nebaigtą statyti daugiabutį įsigijo pulkininkas Pranas Mikštas. Smetonos laikais čia, be gyvenamųjų patalpų, veikė jųdviejų su žmona įkurta parduotuvė, ši turėjo atskirą įėjimą. Gerai išsilaikiusių krautuvėlės baldų, lentynų, originalių sulankstomų durų Aura žada neleisti sugadinti.
Spintelėse šeimininkai rado net to laiko produktų, o medinės grindys išdavė, kur stovėjo pardavėjai. Dabar parduotuvės vietoje – Auros darbo erdvė, ateityje moteris svajoja čia įrengti studiją.
Kituose pirmo aukšto kambariuose kol kas laikomi daiktai. Šeimininkai vieną dieną ketina čia įrengti galbūt net muziejų – juk namą įsigijo istorinį, o paveldu, sako, būtina dalytis.
Nuoširdžiai manau, kad išgelbėjome šį namuką nuo sunaikinimo, kad, metams bėgant, jis atgaus savo veidą.
Name gyveno dvi karininko dukterys Danutė ir Birutė Mikštaitės, jas Aura švelniai vadina močiutėmis. „Buvo pasiturinčios ir labai inteligentiškos. Tai matyti iš paliktų daiktų, pavyzdžiui, senųjų Peterburgo meistrų kurtų baldų“, – pasakoja A. Pranckevičiūtė. Trečioji Mikštaitė – Alicija – gyveno Šveicarijoje, iš ten seserims atsiųsdavo įdomesnių interjero detalių, drabužių.
Iki Auros ir Audrio šį būstą nuomojosi pora. Antrame namo aukšte buvo įrengtos aštuonios nedidelės patalpos. Kad namas imtų kvėpuoti, atsirastų daugiau erdvės, naujieji šeimininkai išmontavo kai kurias vidines pertvaras, o 7 cm storio pušines sijas panaudojo virtuvės baldams kurti. Autentiškus skambučius, duris, laiptinę, kai kur – grindis, užraktus, durų kabliukus paliko. Ką buvo įmanoma išsaugoti, išsaugojo.
Namai yra ten, kur širdis ir kur kvepia uogiene. Būtent tokie yra šie namai, juose jaučiu visišką pilnatvę.
Prisijaukinti praeitį
Šis namas priklauso prie medinių vilų grupės, statytas kaip vasarnamis šiltuoju metų laiku nuomoti poilsiautojams. Aura juokiasi, kad kurorto dvasia juntama ir dabar – šiuose namuose norisi gyventi, ilsėtis, skaityti knygas, o ne dirbti.
Vis dėlto naujųjų šeimininkų laukė nelengva užduotis rąstinį ir karkasinį vasarnamį plonomis sienomis paversti gyvenamuoju namu. Pirmas aukštas dar laukia savo eilės. Beje, Aura prisipažįsta, kad ši namo vieta mažiausiai prijaukinta. „Net būdavo baugu čia eiti, stengdavausi kuo greičiau užlipti į antrą aukštą“, – sako interjero dizainerė.
Moteris prasitaria, kad iš pradžių buvo nejauku ir likti vienai namie, bet padėtis pasikeitė, kai nuoširdžiai pasikalbėjo su anksčiau čia gyvenusių močiučių dvaselėmis, – naujiesiems šeimininkams pavyko susikurti namus, į kuriuos gera grįžti. „Močiutės buvo labai inteligentiškos, turėjo savo manierų. Sodelyje, po obelimis, dar išlikęs medinis stalelis, prie kurio sėdėdavo ir gurkšnodavo arbatą“, – pasakoja A. Pranckevičiūtė.
Seni daiktai Aurelijos nebaugina, priešingai – jiems moteris jaučia ypatingą aistrą, yra išnaršiusi daugybę krautuvėlių.
Senosios damos vaikščiodavo su specialiai joms siūtomis skrybėlaitėmis ir skėčiais, net maudymosi kostiumėlius siūdindavosi pas siuvėją. Viską – nuo degtukų dėžučių iki lempučių, ką jau kalbėti apie drabužius, moterys kruopščiai kaupė. Pranas Mikštas buvo puikus inžinierius ir mėgo tapyti. Pora rado daugybę jo brėžinių, yra išlikęs ir šeimininko tapytas vilos paveikslas.
Aura ir Audrys ilgokai nežinojo, ką daryti su namo palėpėje rastu tokiu gausiu ankstesnių gyventojų palikimu. Kai ką atidavė antikvarams, vintažinių daiktų parduotuvių savininkams, kai ką prikėlė antram gyvenimui. Pavyzdžiui, iš seno stalelio sulankstomomis metalinėmis kojomis, panaudojus seną veidrodį, išėjo puiki konsolė.
Verandoje vietą rado sena geležinė lovelė, – vasarą ši vieta tampa skaitymo kampeliu. Seni daiktai Auros nebaugina, priešingai – jiems moteris jaučia ypatingą aistrą, yra išnaršiusi daugybę krautuvėlių. Sunkiausia atsispirti tekstilei ir keraminėms vazoms, – šias vadina savo silpnybe.
Dera sena ir nauja
Senoje viloje architektas ir interjero dizainerė kūrybiškai kuria savo pasaulį. Laiko paženklinti daiktai čia dera su naujais, sendaikčių turguose rasti baldai – su pačių šeimininkų projektuotais ar specialiai pagamintais.
Svetainėje kabantis Auros tėčio dovanotas A. Smetonos laikų kino teatro šviestuvas – su aukcione įsigytu jau nebegaminamu italų dizainerio Vico Magistretti 1967 metais sukurtu šviestuvu „Artemide“ (toks eksponuojamas ir Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje), muziejine vertybe, ir to paties gamintojo toršerais. Net mados namų „Ralph Lauren“ sienų apmušalai atrodo lyg iš anų laikų, nors yra šiuolaikiniai.
Dabartiniai 1934-aisiais pastatyto medinio namo Žaliakalnyje šeimininkai išsaugojo viską, ką įmanoma išsaugoti.
Namus puošia interjero dizainerės geros draugės Lauros Keblytės-Giržadės kurti tekstiliniai šviestuvai, žinomų lietuvių autorių ir tapybos darbai, fotografijos ir pačios Auros tapyti kūriniai. Mažojo Audrio kambaryje ant palangės išrikiuoti širdį šildantys tėčio ir senelio rankų darbo mediniai žaislai bei mašinėlės. Ar kūrybiškos sielos menininkams lengva kurti bendrus namus? Kaip du savo srities specialistai pasidalija idėjomis, kaip sprendžia ginčus? „Abu pagal Zodiaką esame Šauliai, tad kuris pirmas išsitraukia lanką, to ir būna viršus“, – šmaikštauja A. Pranckevičiūtė.
Namai, kur širdis
Audrys – vilnietis, Aura kilusi iš Kėdainių, Kaunas yra jų meilės miestas. „Audrys gavo paskyrimą dirbti čia iškart po studijų. Aš į Kauną atvykau studijuoti. Abu esame migrantai. Šiame mieste ir jį patį įsimylėjome“, – pasakoja A. Pranckevičiūtė. Tiesa, Auros mama kartu su teta gyveno Kaune, smetoniškame name, iki gavo paskyrimą į Radvilų miestą.
Pora brangina senojo Kauno istoriją, tarpukario kultūrą ir stengiasi išsaugoti kuo daugiau praeities reliktų, tarp jų – ir šį Kauno medinio paveldo objektą. „Nuoširdžiai manau, kad išgelbėjome jį nuo sunaikinimo, kad, metams bėgant, šis statinys atgaus savo veidą, – sako menininkė. – Namai yra ten, kur širdis ir kur kvepia uogiene. Būtent tokie yra šie namai, juose jaučiu visišką pilnatvę.“
