Buvo graži rugsėjo diena. Žvėryne, netoli Neries, esančio namo svetainėje, iš mažų koklių nunertoje krosnyje, spragsėjo ugnis, jos skleidžiama šiluma atgal ginė pro visus atidarytus langus plūstančią vėsą. Langų rėmuose visomis spalvomis šoko ruduo. Svetainėje sustojusios moters žvilgsnis pirmiausia užkliuvo už prie šio kambario prisišliejusios medinės verandos. „Tarsi pas Čechovą. Noriu“, – pagalvojo Virginija Idzelytė-Dautartienė.
Tik čia
Šiame sodybos tipo mažaaukštės medinės architektūros tribučiame name, statytame 1903 metais, Dautartai gyvena jau 43-eji metai. Jame yra gyvenęs ir poetas Liudas Gira. Tiesa, tam V. Idzelytė-Dautartienė sentimentų neturi.
Ne visada gražus drabužis, interjeras ar daiktas yra svarbiausi. Jie tėra tavo gyvenimo priedai.
„Prieš įsikeldami, čai buvome apsilankę tik kartą, apžiūrėję ne viską. Kai persikraustėme, pamatėme tikrą būklę. Ji buvo tragiška, – apie 100 m2 trijų ratu išdėstytų kambarių butą pasakoja scenografė. – Virtuvėje – ne kriauklė, o kažkokia vargo vakarienė, ne čiaupas, o šio imitacija. Kai atsukome vandenį, šovė tiesiai į veidą, negana to, vos užsukome. Vonioje – gal 2 kubiniai metrai anglių, virš klozeto – sovietinis bakelis vandeniui nuleisti su užrašu „Eureka“ ir ranka traukiama virvele. Kai patraukdavai, vandens nesulaukdavai. Vonios su kojomis vidus buvo toks išėstas, kad negalėjai suprasti, iš ko padaryta. Šilto vandens nebuvo.“
Virginija prisimena, kaip tą kraustynių dienos vakarą užsukusi mama be žodžių viską apėjo, pasiūlytos arbatos atsisakė, užsimaukšlino kepurę ir kirto: „Žinojau, kad durni, bet kad tokie…“ Vis dėlto mintis išsiskirti su šia vieta scenografei niekada nebuvo kilusi. „Tas mažas lopinėlis kiemo, žalumos ir ta čechoviška veranda… Nė už ką nenoriu kitur. Kad ir kaip buvo, aš čia visada jaučiausi gerai“, – šiltai šypsodamasi sako moteris. Tiesa, ji pripažįsta, kad nuo tada, kai Labanoro girioje nusipirko sukežusią pirtį, grįždama į miestą jaučiasi tarsi į turgų vedama avis. „Ten dar geriau: iš ryto atsikeli, išeini į mišką, naktį grįžti, – teigia pašnekovė spindinčiomis akimis. – Labai mėgstu gėles. Ten siautėju – gėlynus, daržus turiu.“
Tųdviejų žmonių švytinčiomis akimis ir jų vidinės šviesos šildomų namų nepamiršiu.
Skrebenimai
Daugiau kaip 80 spektaklių scenografiją ir kostiumus sukūrusi menininkė, paklausta apie namų kūrimą, paprašo neuždavinėti tokių sunkių klausimų. „Interjeras ar namai – tik sudėtinė gyvenimo dalis. Jei norit, – tam tikra scenografija su savo nuosmukiais ir pakilimais. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau manau, kad gyvenimas yra savotiškas teatras, neretai įdomesnis ir tikresnis, – teigia menininkė. – Jei kalbėtume apie harmoniją gyvenime, ji susideda iš visko, ką darai, matai, girdi, jauti.
Namai turbūt yra ta vieta, kur gali bandyti kurti harmoniją, jei, žinoma, jos nori. Tai – užuovėja. Čia nurimsti, kai kitur blogai, nesiseka, kai jautiesi išduotas, vienišas... Kas tu būtum be namų?“
Gyvenimas Virginijai neatsiejamas ir nuo skonio. „Mano bičiulis šviesaus atminimo grafikas profesorius Rimtis Gibavičius sykį sakė: „Tas menas kartais padaromas, ir atrodo, kad žmogus turi gerą skonį, o kartais, – kad visai jo neturi. Nesuprasi...“ Manau, skonis – nepaprasta kategorija. Ji apima viską – meną, bendravimą, interjerą, apsirengimą, patiekalus. Skonis atspindi žmogaus intelektą, išsilavinimą, gyvenimo sampratą. Kartais taip „skoninga“, kad neįdomu. Sukurti tai, kas netikėta, neįprasta, – savotiškas iššūkis, bet įdomiai gyventi – ne menkesnis talentas.“
Namus scenografė mėgsta ramius ir paprastus. „Mano tikslas – juose pailsėti. Meniniu požiūriu man patinka drąsus ir raiškus interjeras – smagu tokiuose namuose pabūti valandėlę, kitą, tačiau pati noriu gyventi kitaip. Niekada nieko specialiai nedarau ir nedariau. Gyvenimas teka... Jei atsiranda laiko namams, turi nuotaikos ir dar pinigų, darai. Viena mano draugė menininkė sako: „Tu kaip riešute gyveni. Iš viršaus apirę, o viduje skrebeni, skrebeni, skrebeni...“
Pirmąkart „paskrebenti“ Dautartams teko visai netrukus po to, kai įsikėlė. „Buvau nėščia. Grįžtu namo valstybinį egzaminą išlaikiusi, tokia patenkinta, įsuku į mūsų gatvelę. Eidama galvoju, kaip miegosiu, miegosiu, miegosiu... Iš tolo matau – stovi trys ar keturios ugniagesių mašinos. Svarstau: „Oi, kokie žmonės neatsargūs, juk mediniai namai, paliko vaikus, degtukus, tikriausiai padegė.“ Artėju ir suprantu, kad liepsna veržiasi… iš mano virtuvės“, – prisimena Virginija. Gaisras kilo dėl namuose dirbusio suvirintojo aplaidumo. Visas ugnies paliktas žymes Dautartai panaikino patys. Ir vėliau daug ką „skrebeno“ savo rankomis.
Tik didįjį remontą prieš aštuonerius metus patikėjo meistrams. Namo renovacija buvo įdomi istoriniu požiūriu. „Pakėlus grindis, atsivėrė lenkymečio stiliaus reliktai“, – pasakoja pašnekovė. Lentos buvo sudėtos tos pačios, tik pagrindas paklotas. Įvestas grindinis šildymas, sudėti radiatoriai, iš visų krosnių palikta koklinė svetainėje.
Namai – tai poezija ir muzika. Tereikia klausyti, ir visa tveriasi savaime.
„Ilgai negalėjau patikėti, kad čia mūsų namai, – prisimena Virginija. – Sėdžiu, ir nepučia, sijono padalkos neplevėsuoja tarsi pučiamos ventiliatoriaus, prie šlepečių nebereikia prisiūti papildomų storų padų, prieš einant iš vonios – įlįsti į vilnones kelnes..“ Sūnus netgi pašmaikštavo, kad tėvai namus suremontavo, kai jie su sese išsikėlė. Virginijos ir Algio dukra knygų iliustratorė grafikė Agnė ir sūnus matematikas programuotojas Karolis seniai sukūrę savo šeimas, gyvena atskirai nuo tėvų, bet bent kartą per savaitę ir per šventes apsilanko Žvėryne.
Gyvenimo priedai
Vis dėlto buitis nublanksta prieš šiuose namuose skambančią spalvų muziką ir poeziją, juntamą tikrumą, atvirumą, meilę tam, kas gyva ir kas negyva.
Tas mažas lopinėlis kiemo, žalumos ir ta čechoviška verada… Nė už ką nenoriu kitur.
„Ne tas poetas, kuris poeziją rašo. Jos kiekvienas į gyvenimą įsileidžia pagal savo išsilavinimą. Namai – tai poezija ir muzika. Tereikia klausyti, ir visa tveriasi savaime, – sako scenografė. – Būna periodų, kai nesitveria, nes esi tuščias. Vis dėlto gražus drabužis, interjeras ar daiktas yra tik tavo gyvenimo priedai. Aksomas gali tik pridengti tai, kas svarbiausia, kartais praskaidrinti, kartais pradžiuginti. Aš – iš tų, kurie gali gyventi ir po palme, jei vieta atitinka dvasinę būseną. Esu tai išbandžiusi, – buvo gerai.“
Virginija tiki, kad gyvenime svarbu neišduoti savo įsitikinimų; kad už žengtą netinkamą žingsnį sumoki kur kas daugiau („su amžiumi supranti, kad tokių žingsnių apskritai nereikia žengti“); kad blogis prišaukia blogį; kad jei gali kuo nors pasitarnauti žmogui, gamtai, neturi to atidėlioti. Kaip pagal A. Čechovą: „Didžiausias gyvenimo džiaugsmas – jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms.“
