„Gamta mums duoda viską, reikia tik mokėti pasiimti“, – teigia Jurgita plikydama pačios surinktų jaunų pušų ūglių, šlamučių, mėtų, levandų ir kvapiųjų pelargonijų arbatą. Ją ruošdama virtuvėje menininkė sako, kad šią patalpą gal jau reikėtų atnaujinti, mat to nedaryta tiek, kiek gyvena šiuose namuose – ketvirtį amžiaus. Dabar čia jos įsikūrusios dviese su dukra interjero dizainą studijuojančia Dorotėja.
Namai su istorija
Jurgitos namai, kuriuose ji apsigyveno baigusi Vilniaus dailės akademiją, yra netoli šios aukštosios mokyklos – neilgoje senamiesčio gatvėje. Atvėręs joje esančius medinius vartus, pirmiausia patenki į netikėtai erdvų kiemą.
Jurgitos butas įdomus tuo, kad įrengtas dviejuose sujungtuose pastatuose. Vienas jų yra klasicistinio, kitas – eklektiško stiliaus. Statinių sandūrą liudija vidinė siena su frizu – kadaise buvusiu lauko sienos apvadu.
Kurti drabužį yra tam tikra holistinio gydymo forma.
Dizainerės būstas yra per du aukštus, į pirmąjį veda nuo laukujų durų dar per vieną aukštą kylantys laiptai. Jais užlipęs patenki į erdvę, kurioje yra trys atskiri kambariai: virtuvė, svetainė ir darbo kambarys, arba studija. Iš čia būsto gyventojos mediniais laiptais kyla į miegamuosius. Dar vienas sudurtinio buto išskirtinumas tas, kad kiekviena pirmojo aukšto patalpa įrengta skirtingu lygiu, tad iš koridoriaus į kambarius veda laipteliai.
Restauravo lubų freską
Namus su istorija vertinanti šeimininkė džiaugiasi, kad svetainėje pavyko išsaugoti pušinį parketą. Per remontą buvo atlikti polichrominiai tyrimai ir įvertinti visi dažymo sluoksniai, specialistai restauravo svetainės lubas puošiančią apvalią freską. O štai senųjų krosnių, kurios namus šildė anksčiau, naujieji šeimininkai neberado – jos jau buvo sugriautos. Jurgita saugo tik per remontą palėpėje aptiktą dekoro elementą – krosnį puošusios karūnos dalį. Krosnies vietoje dabar yra atviras židinys. Šeimininkė pasakoja, kad žvarbesniu oru jį iš sodybos atsivežtomis medinėmis malkomis kūrena nuolat.
Studija yra mano respublika. Užsidarau, paveriu karoliukus, ir visas stresas praeina.
Baldus Jurgita rinkosi tvirtus dailius medinius. Vienus pirko gatavus ir patobulino, tarkim, kėdes perdažė, kitus – ąžuolinį išskleidžiamą stalą, koridoriuje stovinčią spintą – pagal šeimininkės sumanymą pagamino meistrai.
Svetainės puošmena – senas pianinas dramblio kaulo klavišais. Dizainerė pasakoja, kad laikraštyje tarp skelbimų rastą antikvarinį instrumentą apsisprendė pirkti per penkias minutes. Pianino reikėjo Dorotėjai, tačiau dabar juo skambina ir mama. Jurgitą groti mokė tuometė kaimynė – pianistė, muzikos pedagogė Agnė Jurkūnienė.
Gyventi sveikai
Jurgitos darbo kambaryje, arba studijoje (menininkė turi kūrybines dirbtuves ir ne namuose), į lentynas sudėlioti audinių rietimai, siuvimo priemonės, rankdarbiams skirti daiktai. „Studija yra mano respublika. Užsidarau, paveriu karoliukus, ir visas stresas praeina“, – sako pašnekovė šypsodamasi. Jei prireikia, studijoje dizainerės klientės gali pasimatuoti joms siuvamus drabužius. Jurgita teigia pati apdarų turinti nedaug, taip elgtis skatinanti ir klientes.
„Svarbiausia, kad drabužis žmogui tiktų kaip antra oda, kad jį norėtųsi vilkėti ilgai, nudėvėti iki skylių, – sako menininkė. – Kurti drabužį yra tam tikra holistinio gydymo forma.“ Savo profesiją pašnekovė vadina pusiau psichoterapija, nes užsakovės pas ją ateina ne tik naujo apdaro, norėdamos pasipuošti, bet ir tada, kai nori keisti savo gyvenimą, būti išklausytos.
Žmogaus organizmas yra tobulas, jis sugeba pats atsigauti.
„Jei drabužis vykęs, klientė išeina kaip ant sparnų. Todėl ir sakau, kad šis procesas gydo panašiai kaip, tarkim, akupunktūra“, – lygina moteris.
Apie akupunktūrą menininkė kalba neatsitiktinai – ji domisi sveika gyvensena, yra baigusi kinų tradicinės medicinos studijas mokymo centre „Neijing“. Dabar mokosi klasikinio masažo, šios studijos truks dvejus metus, todėl senas iliustruotas didžiulio formato žmogaus anatomijos ir gydymo atlasas dabar yra bene dažniausiai moters vartoma knyga. Dar Jurgita dažnai varto eterinių aliejų žinyną. Jį gydomųjų cheminių priemonių vengianti dizainerė vadina savo vaistų biblija.
„Žmogaus organizmas yra tobulas, jis sugeba pats atsigauti, tereikia mokėti paimti tai, ką mums duoda gamta“, – įsitikinusi pašnekovė. Pažinti ir rinkti vaistinius augalus ją nuo mažens mokė Druskininkuose gyvenantis tėtis Jonas, vaikystėje žolelėmis gydė mama Ona, o dabar į fitoterapiją dizainerė gilinasi pati.
Kelionės yra džiaugsmas
Jurgita kuria ne tik drabužius – antrus metus dirba maisto stiliste, bendradarbiauja su reklamų, fotosesijų kūrėjais. „Esu iš tų stilistų, kurie, kurdami vaizdą, stengiasi naudoti kuo mažiau dirbtinių priedų, nes reikiamą efektą padeda išgauti ir natūralūs dalykai“, – atsako dizainerė į klausimą, ar reklamose gražiai atrodantys produktai tikrai yra nevalgomi.
Pašnekovė taip pat dėsto eksperimentinį mados dizainą vienoje kolegijoje. „Mokau ir mokausi kartu su savo studentais. Aš juos mokau vienų, o jie mane – kitų dalykų“, – apie mėgstamą darbą kalba dizainerė.
Keliaudama patiriu gerų emocijų, įspūdžių, o nuotraukos padeda tą gerą būseną susigrąžinti.
Dar vienas pašnekovės pomėgis yra fotografija. Ji neapleidžia nuo studijų laikų, kai pati nufotografavo savo pirmąją drabužių kolekciją, – ši rodyta mados festivalyje „In Vogue“. Dabar Jurgita daug fotografuoja keliaudama. Moteris stengiasi darbus susiplanuoti taip, kad kasmet galėtų aplankyti bent vieną ar dvi tolimesnes šalis. „Jei namuose kiltų gaisras, pirmiausia turbūt čiupčiau nuotraukas. Fotografijas žiūriu dažnai: keliaudama patiriu gerų emocijų, įspūdžių, o nuotraukos padeda tą gerą būseną susigrąžinti“, – sako Jurgita.
Keliones menininkei primena ir suvenyrai. Juos moteris renkasi ne masinės gamybos, o autentiškus arba tiesiog mielus širdžiai. Taip į Jurgitos namus pateko tikmedinė nubių berniuko skulptūra iš Egipto, medinė atspaudo formelė audiniams marginti iš Irano, rankų darbo arbatinis iš Japonijos, keraminis dubuo iš Tuniso, antikvarinė tušinė ir povo plunksnos iš Kinijos, sudžiovinta puokštelė čiobrelių iš Rodo salos.
