Vilniaus dailės akademiją baigę tapytoja E. Gineitytė ir kostiumo dizaino diplomą turintis A. Leonavičius loftą sostinėje įsigijo dėl strategiškai patogios vietos – netoli abiejų darbo. Eglė dėsto Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje ir dirba dailės mokytoja sostinės Tuskulėnų vidurinėje mokykloje, Andrius – Nacionaliniame dramos teatre butaforu. Kartais, kai po darbų taip nesinori sukti į Antakalnį, kur pora turi nuosavą butą, abu traukia į šią studiją. „Norėjome turėti patalpą, kurioje būtų galima ir dirbti, ir likti nakvoti“, – sako E. Gineitytė.
Kaip į komandiruotę
Eglė juokiasi, kad kartais į studiją jie vyksta kaip į komandiruotę. Atvažiuoja ir dirba neskaičiuodami laiko. „Taip gera, kai gali užsiimti širdžiai miela veikla nežvilgčiodamas į laikrodį“, – sako dailininkė.
Šios vietos pavadinti vien kūrybinėmis dirbtuvėmis negali – Eglė ir Andrius čia ne tik kuria, bet ir puoselėja namų jaukumą. Antresolėse yra įrengtas miegamasis, vienoje iš dviejų atskirų patalpų – valgomasis, stovi restauruoti seni baldai, kitos buities smulkmenos. Lentynose gausu knygų, ant Andriaus sukurto medinio kavos stalelio guli Eglės mėgstamų dailininkų Edvardo Muncho, Marko Rothko, Vincento van Gogho, Stasio Krasausko meno albumai.
Valgomajame ant sienų kabo Andriaus tapyti paveikslai – didžiulis dekoratyvus, panašus į audinį ir gamtovaizdį primenantis minimalistinis horizontalių linijų derinys. Gyvenamąją erdvę puošia Eglės draugės tapytojos Patricijos Jurkšaitytės darbas. Ir šios menininkės, ir vyro dovanas moteris labai brangina. Studijoje gausu ir pačios Eglės darbų.
Eglė ir Andrius studijoje ne tik kuria, bet ir puoselėja namų jaukumą.
Jie laukia personalinės parodos (ši vyks 2015 metų pradžioje). Ar dailininkė sąmoningai nepuošia antraisiais namais tapusios studijos sienų savo darbais? „Tikėjausi šio klausimo ir galvojau, kaip į jį atsakyti, – prisipažįsta E. Gineitytė. – Ko gero, per ilgai į tuos darbus žiūriu tapydama, kad gyvenčiau su jais kiekvieną dieną. Dabar jau nesunku, kai išeina gyventi savo gyvenimo kitur.“
Tėčiui patiktų
Ne veltui paminėjome Eglės bičiulę tapytoją P. Jurkšaitytę. Eglei ir Andriui įsigyti šį loftą pasiūlė būtent Patricija – ji pati gyvena tame pastate. „Dar prieš dešimtmetį norėjome pirkti patalpas vadinamajame Ševčenkos penketuke, bet tada negalėjome sau to leisti, – pasakoja E. Gineitytė. – Dirbtuves nuomojausi, o prieš penkerius su puse metų staiga atsirado šios.“
Svarbiausias kriterijus Eglei ir Andriui buvo erdvė. Jos kol kas užtenka. Dirbti ši vieta puiki, nes ir atmosfera gera, ir susikaupti pavyksta. Pro langą matyti „nuosava“ eglė, ją rytais geriant kavą malonu akimis paglostyti, kartais malonu žiūrėti ir „pro šalį einantį filmą“. Taip menininkė vadina dienomis buvusiame gamyklos korpuse vykstantį veiksmą.
Menininkė neabejoja – šios dirbtuvės būtų labai patikusios jos tėveliui, talentingam šviesaus atminimo choreografui Adomui Gineičiui. Jis iškeliavo prieš tai, kai Eglė ir Andrius nusipirko šią studiją. „Gaila, kad nepamatė. Tėtis buvo sentimentalus žemaitis. Mama (šokėja, choreografė Valentina Gineitienė – aut. past.) sako, kad būtų buvęs labai laimingas, ko gero, net apsiverkęs. Svajojo tapti tapytoju, todėl labai didžiavosi, kad pasirinkau dailininkės kelią“, – šypsodamasi pasakoja Eglė.
Mediniai stebuklai
Eglės vyro A. Leonavičiaus tėtis buvo girininkas, o senelis gamino baldus. Meilę medžiui paveldėjo ir Andrius. Auksines rankas turintis vyras sukūrė studijoje stovinčius ryškių spalvų baldus, sumeistravo laiptų turėklus ir netgi pagamino peilių rankenas. Nuo tobulai nupoliruotos, švelnios tarsi aksomas, žalvario taškeliais inkrustuotos, linų sėmenų aliejumi dar kvepiančios medinės rankenos neįmanoma atitraukti nei akių, nei rankų.
Eglė pasakoja, kad Andriaus medžio darbai šiose dirbtuvėse prasidėjo nuo jai skirto tapybos stalelio. Atneša, rodo pirmąjį darbą su išskaptuotomis gėlėmis, kurį sukūrė mokydamasis iš liaudies meistrų. „Ąžuolas, ne šposas…“, – sako didžiuodamasi. Vėliau Andriaus sukurtų daiktų tik daugėjo. Stalai, kėdės, spintelės, lentynos, įvairūs įrankiai... O visai neseniai „nuosavai“ eglei, neapsikentęs vairuotojų jai nuolat daromos skriaudos, sukalė tamsoje šviečiantį „sijonėlį“. „Dirbu taip, kad būtų gražu“, – ir juokais, ir rimtai savo meistrystės iš medžio prasmę įvardija A. Leonavičius.
Senų baldų istorijos
60 m2 lofte 4,20 m aukščio lubomis abu menininkai išsitenka. Tiesa, juokiasi, kad „grindų ploto“ galėtų būti ir daugiau – juk gyvendamas nejučia apaugi daiktais, šie tampa brangūs. Labiausiai šeima vertina laiko nugludintus, istoriją turinčius baldus. Pavyzdžiui, namų Eglė nebeįsivaizduoja be senutėlio valgomojo stalo apvalintais kampais. Jį, pirktą sendaikčių turguje, Andrius restauravo ir pritaikė vėl naudoti.
Auksines rankas turintis Andrius sukūrė studijoje stovinčius ryškių spalvų baldus, sumeistravo laiptų turėklus...
„Jei išskleistume, užimtų pusę virtuvės“, – juokiasi E. Gineitytė. O kokia kompanija prie jo susėstų! Moteris sutinka: stalas turi būti vieta, prie kurio šeimos nariai susirenka ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti, pasišnekėti apie prabėgusią dieną, pasidalinti įspūdžiais. Prie šio itin funkcionalaus baldo daug laiko praleidome ir mes. Ne veltui sakoma, kad virtuvė (ypač virtuvinis stalas!) yra namų centras. Senutėlę spintą su ištapytais ornamentais Andrius parsivežė iš sendaikčių turgaus netoli Šiaulių ir įkurdino virtuvėje. Ji stovi tokia pati, kokia stovėjo kažkieno kamaroje.
O štai „Singer“ siuvimo mašiną vyras rekonstravo, naujam gyvenimui prikėlė ir Eglės senelio siuvamąją. Medines ištekintas kėdės kojas Eglė rado vaikštinėdama pamariu. Matyt, koks nors žvejys paliko...
Per ilgai į paveikslus žiūriu tapydama, kad gyvenčiau su jais kiekvieną dieną.
„Taip daiktai ir atkeliauja: kažkas kažką atiduoda, kažką randi. Andrius mėgsta važinėti į sendaikčių turgų, kartais nusiperka ten įrankių ir juos atnaujina – kad būtų malonu laikyti rankose ir dirbti“, – pasakoja E. Gineitytė. Pagrindiniame kambaryje stovinti kampinė spintelė atvežta iš Švedijos. Eglė pasakoja, kad Andrius porą mėnesių plušo, kol prikėlė ją naujam gyvenimui. Dabar joje patogiai įsitaisę širdžiai mieli daiktai. „Specialiai interjero nekuriame – jis susikuria gyvenant“, – tikina menininkė.
Eglės geriausieji
Pelenai. „Šiuos pelenus atnešė viena mokytoja. Mane žavi jų spalva, tiksliau – tobulas bespalviškumas. Pelenai – kaip atskaitos taškas. Mėgstu į juos žiūrėti.“
Kaštonai. „Gera juos pakelti nuo žemės ir įsimesti į kišenę, o pavasarį netikėtai atrasti. Jie labai malonūs liesti.“
Kibiras. „Kibiras man yra tobulos formos. Viskas jame gali būti – ir auksas, ir žemė, ir vanduo.“
„Kvapai pastaruoju metu pradėjo darytis svarbūs. Skaniausiai man kvepia terpentinas – sakais, medžio gyvybe. Patinka kūrenamos krosnies, mėšlo, ant palangės džiūstančių obuolių kvapas.“
Filmas – Sergio Leone’s „Kartą Amerikoje“.
„Velnio nuotaka“. „Tėvelis su režisieriumi Arūnu Žebriūnu ilgai dirbo prie šio filmo, juo labai didžiavosi. Jis brangus visai mūsų šeimai. Namie dažnai matydavau tėvus žiūrinėjant nuotraukas iš „Velnio nuotakos“ filmavimo aikštelės. Ši daryta 1972-aisiais Šiaurės Osetijoje.“
Meno albumai – V. van Gogho, S. Krasausko, E. Muncho, M. Rothko. „Kartais pusę dienos praleidžiu juos vartydama. Niekada neatsibosta.“
Knygos. „Didžiausią įtaką pastaruoju metu padarė Friedricho Nietzsche’s kūrinys „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, tai atspindi ir naujausi mano darbai. Skaičiau jį garsiai, gėrėdamasi magiška minčių ir pojūčių raiška. O kokie žiemos aprašymai!“
Žiema. „Šaltį ir žiemą mėgstu. Man labai gražus baltos mėlynumas. Patinka, kai anksti pradeda temti, – tada yra ką veikti šiltuose namuose.“
