Į daugiabutį ramioje sostinės Rudens gatvėje Agnė atsikraustė seniai, prieš maždaug dvidešimt metų. „Tuomet čia buvo visiškas kaimas, kelias neasfaltuotas, iš priešais ūkiškai gyvenusių žmonių pirkdavome ožkų pieną“, – pasakoja ji.
Gatvę išasfaltavo, ožkų niekas nelaiko, tačiau stebėti, kaip priešais gyvenantys nukasinėja daržus ar visą dieną pjauna seną obelį, pro buto langus ar iš balkono galima ir dabar. Su balkonu, pasak šeimininkės, susijusi ir komiška istorija. Kartą Agnė jame rado graikinių riešutų: pasistebėjo, išsigliaudė ir suvalgė. Paaiškėjo, kad riešutų į balkoną, pririnkusios po netoli augančiais riešutmedžiais, primėtė varnos. Jos nuo stogo mesdavo riešutus ant šaligatvio, kad šie suskiltų, o tie, kurių nepataikė, atsidūrė balkone.
Agnė sako, kad gyventi šioje vietoje labai patogu. Per pusvalandį galima dviračiu numinti iki Belmonto, išsimaudyti Vilnelėje ir grįžti. Iki Vilniaus dailės akademijos senamiestyje, kur pašnekovė dėsto knygų meną, – arti pėsčiomis.
Namie turi būti gera, patogu, ramu. Tai universali vieta, skirta ir išsimiegoti, ir pasvajoti, jei reikia – pasikalbėti apie nemalonius dalykus.
„O labiausiai džiaugiuosi gerais kaimynais. Kaip sakoma patarlėje: „Neiškok gerų namų, ieškok gerų kaimynų.“ Tai man pavyko. Aš, tarkim, mėgstu garsiai klausytis muzikos. Vieną savaitgalio popietę gaunu trumpąją žinutę iš kaimyno – prašo pagarsinti muziką, kad jam su katinėliu smagiau būtų klausytis“, –pasakoja šeimininkė.
Buvo dailininkų dirbtuvės
Agnės namas buvo statytas kaip dailininkų dirbtuvės, todėl butai čia išplanuoti specifiškai, patalpos – aukštomis lubomis, kad tilptų didelės drobės ar skulptūros. Rekonstruotas dizainerės būstas yra per tris aukštus. Penkių metrų aukštis leido įrengti lubų pertvarą, kitaip sakant, – papildomą aukštą. Bendroje pirmojo aukšto erdvėje yra virtuvė ir darbo kambarys. Agnė dažnai dirba namie, – be knygų iliustravimo, ji dar kasmet organizuoja tarptautinę knygos dizaino konferenciją „6 pt“.
Antrajame aukšte yra moters ir jos penkiolikmetės dukters miegamieji. Dar vienas visai nedidukas aukštas yra cokolinis, jis atsirado prakirtus įėjimą į apačioje buvusį rūsį. Dabar ten įrengti tualetas, vonia ir „vieta, kur nusėda visi daiktai“. Čia sumontuotoje spintoje ir lentynose laikomi drabužiai, batai, kiti mamos ir dukros daiktai. Iš aukšto į aukštą veda siauri gana statūs sraigtiniai laiptai, kitokiems tiesiog neužteko vietos. „Po kokį kartą gal ir esame nusiritusios, bet neskaudžiai, mes įpratusios jais bėgioti, juk dukra čia gimė ir užaugo. Nuolat laipioti laiptais nėra labai patogu, bet gyvenimas taip surikiavo“, – sako liekna moteris.
Mėgstamiausias – balkonas
Kai buvo remontuojamas antras aukštas, Agnė įsitaisė stiklinius langus per visą sieną, buvo įrengtas balkonas – tokios erdvės šiame būste iki tol nebuvo. Šiltuoju metų laiku balkonas – mėgstamiausia vieta. Čia laikomos gėlės, specialiai – samanos, geriama arbata, bendraujama su užsukusiais kaimynais, kitais svečiais.
Su popieriumi dirbančią dizainerę vis dar labai domina ši medžiaga. Todėl šviestuvų gaubtus ji rinkosi iš popieriaus, iš medžio dulkių yra ir spinta rūsyje.
Žiemą vazonai keliauja į bendrą koridorių. Beje, kaimynai, jei prireikia, ne tik palaisto gėles, bet ir pašeria virtuvėje, akvariume, gyvenančią afrikinių varlių porelę – Sartrą ir Biuvė pagal Jeaną Paulį Sartre'ą ir Simone de Beauvoir.
Trijų aukštų bute yra tik laukujos durys. Kai dukta nori privatumo, savo miegamąjį gali atskirti užtraukdama velvetinę durų užuolaidą. Ši kažkada buvo judviejų statyto spektaklio uždanga. Tai – vienintelė užuolaida visame bute: jų nėra ir dėl to, kad neužstotų vaizdo, ir dėl Agnės dukros alergijos dulkėms.
Namie esi tikras
„Namie turi būti gera, patogu, ramu. Tai universali vieta, skirta ir išsimiegoti, ir pasvajoti, jei reikia – pasikalbėti apie nemalonius dalykus. Namie esi tikras, su savo liūdesiu ir džiaugsmu“, – sako Agnė.
Savo butą dizainerė dažniausiai remontuoja pati, jai padeda tėvas. „Mano tėtis – ekologas, bet yra kaime pastatęs du namus. Mačiau tai nuo vaikystės. Man visai nesvetimas grąžtas. Kai prireikia, išsigręžiu skylę, įsisuku medvaržtį“, – sako moteris.
Butui remontuoti ji samdė ir statybininkus, bet tarkim, sienas dažė pati – buvo paprasčiau, nei darbininkams paaiškinti, kaip reikėtų nutepti sieną, kad taptų panaši į debesį, arba kodėl virtuvės darbo zonoje nereikės klijuoti keraminių plytelių. Juk plaunamus dažus paprasta valyti. Viena miegamojo siena išklijuota Agnės išrinktais dizainerio Williamo Moriso tapetais.
„Jis buvo labai ekstravagantiška asmenybė. Pats suprojektavo savo namą Londono apylinkėse, sukūrė jo interjerą, tapetus, nes tiesiog nerado tinkamų. Labai jį suprantu, nes ir man dažnai nutinka nerasti. O kai pamačiau šiuos tapetus, net širdis suspurdėjo. Jie spausdinti senoviniu būdu – ksilografija, raižinio klišė padaryta iš 10 metrų medžio plokštės ir dar nudažyta dviem spalvomis. Grafikai žino, kaip tai nepaprasta. W. Morisas buvo ir knygų dizaineris, rašė knygas, tai man irgi glosto dūšią“, – pasakoja šeimininkė.
Vis dar tyrinėja popierių
Pasak su popieriumi dirbančios dizainerės, ją vis dar labai domina ši medžiaga, ji vis dar tyrinėja jos galimybes, patvarumą. Todėl ne tik šviestuvų gaubtus ji rinkosi iš popieriaus. Faktiškai popierinė, tiksliau – iš medžio dulkių, yra ir daug daiktų talpinanti spinta rūsyje. O štai knygos dizainerės namuose jau nebelabai telpa. Didelės lentynos beveik per visą darbo kambario sieną užsipildė labai greitai. Tiesa, anksčiau namų bibliotekoje buvo daugiau grožinės literatūros, dabar – profesinės, įdomiausių knygų dizaino leidinių. Vienas keistesnių – neįprastai išcenzūruotų kartotinio leidimo marksizmo kūrėjų raštų tomas: vietomis tekstą užkloja augalų iš senos augalų enciklopedijos atspaudai.
Agnė pasakoja, kad svečiose šalyse būtinai patikrina knygynus, juose praleidžia daug laiko, taip jai įdomu. „Draugai ir dukra žino, kad manęs laukti neverta, geriau palikti knygyne kelioms valandoms“, – šypsosi moteris. Užsienyje knygų dizainerę labiausiai vilioja knygynai ir dailės parodos.
Mokėk dalytis
Iš kelionių prisiminimui Agnė prisipažįsta parsivežanti įvairių dalykų. „Štai Izraelyje ant jūros kranto prisirinkau II a. keramikos šukių. Negalėjau patikėti, kad tokie istoriniai daiktai tiesiog guli vandens skalaujami“, – stebisi Agnė.
Šeimininkė gruzinė čiupo dideles žirkles, perkirpo kilimą pusiau ir pusę padovanojo. Kilimas sutrūnijęs, bet laikau jį kaip nuoširdumo ir mokėjimo dalytis simbolį. Noriu taip išmokti gyventi.
Kartais kelionių prisiminimai būna ir buitiški, tarkim, batai. Iš Talino, kur važiavo į konferenciją, dizainerė parsivežė į akis kritusią popierinę kuprinę. Savo miegamajame, rytietiškoje dėžėje, pašnekovė saugo patį brangiausią daiktą šiuose namuose. Jis – iš vaikystės, kai su tėvais (Agnės mama yra scenografė Virginija Idzelytė, – aut. past.) keliavo po Gruziją.
„Kalnų kaimelyje pamatėme labai gražų kilimą. Šeimininkė gruzinė čiupo dideles žirkles, perkirpo kilimą pusiau ir pusę mums padovanojo. Kilimas sutrūnijęs, bet laikau jį kaip nuoširdumo ir mokėjimo dalytis simbolį. Noriu taip išmokti gyventi“, – pasakoja Agnė.
Kiekvienas raktų susijęs su konkrečiu žmogumi. Pažiūriu į jo dovanotąjį, prisimenu, tada imu telefoną ir skambinu.
Dizainerė sako, kad pati daiktus gali išdalyti ar dovanoti, o išmesti nekyla ranka, tai – tarsi savotiškai nužudyti daiktą. Ji pritaikė ir iš babos paveldėtą vieno kiaušinio keptuvėlę: dabar joje ant viryklės kaitina aromatinius aliejus.
Ant Agnės miegamojo sienos kabantys seni raktai jai primena konkrečius žmones. „Kai pradėjau eiti į mokyklą, tėvai davė seną raktą nuo verandos Žvėryne, anuomet pasijutau labai svarbi. Kiekvienas raktų susijęs su konkrečiu žmogumi, tą, su širdele, padovanojo buvęs vyras, anas – iš močiutės, kitą parsivežiau iš Italijos. Turiu draugų, su kuriais ilgai nesimatau, tačiau pažiūriu į jų dovanotus raktus ir prisimenu, tada imu telefoną ir skambinu“, – sako dizainerė.
