Vienas tokių – Vytautės Bernatavičiūtės diplominis darbas, nagrinėjantis žmogaus ir drabužių skleidžiamą energetiką.
Koks buvo tavo kelias į mados dizainą, kodėl susidomėjai būtent šia dizaino šaka?
Nuo vaikystės buvau labai kūrybiška. Visada žinojau, jog savo ateitį siesiu su menu ir dizainu. O didžiausias susidomėjimas būtent mados dizainu atsirado dar tada, kai būdama moksleive nusprendžiau lankyti mados dizaino kursus. Tuo metu idealizavau mados dizainerius, įsivaizdavau juos esančius reikšmingiausiais dizaino kūrėjais, kuriančiais labai svarbų kasdienį žmogaus elementą – drabužį. Ne gana to, jie gali paversti jį tikru meno objektu. Tai kėlė didelį susižavėjimą. Tad pradėjus atidžiau stebėti mados pasaulį, gimė kūrybinis noras būti tarp šių kūrėjų ir tapti mados pasaulio dalimi.
Daugelis svajojančiųjų apie karjerą mados pasaulyje jį idealizuoja. Kaip studijų metu kito tavo požiūris į madą?
Studijos tarsi atvėrė akis ir požiūris į madą gana stipriai pakito. Vos pradėjus studijuoti šią specialybę kirbėjo didžiulis troškimas tapti žinoma dizainere, kurti savo prekių ženklą. Pradėjus išsamiau analizuoti mados ir kostiumo istorijos raidą bei industrijos užkulisius, atsivėrė ir kita mados pasaulio pusė. Ilgainiui pradėjau suvokti, kad dizaineriai savo kūrybiniu stiliumi nediktuoja tendencijų, o visuomenė tavęs nelaukia plačiai išskėtusi rankas. Gavus diplomą ir atėjus laikui išeiti į realų gyvenimą suvokiau, kad mados sritis yra viena sunkiausių, ypač mažoje Lietuvos rinkoje. Vystyti savo ženklą, turėti autorinę studiją reikalauja itin daug investicijų. Ne ką lengviau ir atrasti savo klientą, juk regime akivaizdų drabužių perteklių prekybos centrų lentynose. Tad natūralu, kad neretai aplanko liūdna mintis, jog galbūt nebereikia kurti papildomai to, ką jau turime daugiau nei dviem dešimtmečiams į priekį.
Gyvename vartotojiškoje visuomenėje. Mados pramonė kaltinama dėl begalinės taršos, ekologinės ir etinės žalos. Daugelis mados kūrėjų patiria egzistencines, kūrybines krizes. Tu savo magistrantūros tyrime mėgini atkurti balansą ir formuoti naują santykį į madą. Kodėl mums svarbu atkurti asmeninį ryšį su drabužiais?
Prieš kelerius metus praradau asmeninį ryšį su savo dėvima apranga. Vis dažniau persekiojo klausimas, kodėl šiandien dėviu būtent šį drabužį, kas lemia mano pasirinkimus?.. Pradėjau įdėmiau stebėti, kaip jaučiuosi dėvėdama vieną ar kitą apdarą. Ilgainiui aplankė suvokimas, jog tai yra labai svarbi, geresnę savijautą lemianti kasdienybės dalis. Todėl priėjau prie išvados, jog dar prieš įsigyjant naują drabužį svarbu neskubėti, susipažinti su bendromis audinio charakteristikomis, pajusti rūbo poveikį kūnui, įsiklausyti į save ir tik tada pasirinkti. Esame įpratę vaikytis mados tendencijų, bet tai dažnu atveju provokuoja impulsyvų ir nereikalingą apsipirkinėjimą. Tokiu būdu tenkiname visuomenės poreikius, bet ne savo kūno.
Mados ir mokslo sintezė projektuoja ateities perspektyvas ir bando rasti inovatyvius sprendimus. Tu moksliškai nagrinėji drabužių skleidžiamą energetiką. Kaip tiriami šie energetiniai mainai?
Norėčiau akcentuoti, kad energetiką, kurią tyrinėju savo meniniame tyrime, žmogus suvokia per asmeninius pojūčius. Turbūt daugelis esame girdėję ką nors sakant, jog jo kūną energetiškai veikia daiktai, aplinka arba žmonės, su kuriais bendrauja. Bet retai susimąstome, kad ir dėvima apranga gali daryti energetinį poveikį. Bendradarbiaudama su Fizinių ir technologijos mokslo centro atstovais, inovacijų ir technologijų tarybos vadovu dr. Karoliu Stašiu bei vyresniuoju mokslininku dr. Janu Devensonu, susipažinau su infraraudonojo spindulio kamera. Ji spalvų spektre skleidžia elektromagnetinės spinduliuotės bangas, kuriomis galima nustatyti audiniuose esamą vibracijų šiluminį dažnį. Taigi atlikdami tyrimus galime pamatyti, kaip žmogus savo šilumine spinduliuote veikia dėvimus drabužius. Paprastai tariant, mainai, kurie įvyksta tarp drabužio ir žmogaus, ilgainiui gali pasireikšti per vyraujančias emocijas ir jausmus. Ypač jei ketiname dėvėti kito žmogaus jau vilkėtą aprangą. Mes drabužiuose paliekame žymę apie save: perduodame ne tik savo šilumą, drėgmę, kvapą, bet ir teigiamas bei neigiamas emocijas. O tai stipriai paveikia mūsų jausmus, kurie, neabejotinai, yra sąlygoti mūsų psichologinių procesų. Taip ir įvyksta žmogaus ir drabužio energetiniai mainai.
O ką manai apie dirbtinį intelektą ir jo poveikį šiuolaikinei madai? Gal jos ateitis – virtualybėje?
Neatmetu varianto, jog mada su laiku tikrai gali tapti virtuali. Dirbtinis intelektas tikrai gali palengvinti darbo procesą, bet, manau, turėtume tai daryti sąmoningai ir tik esant poreikiui. Viliuosi, jog laikui bėgant tai nepranoks išsilavinimą turinčių mados dizainerių individualios kūrybos ir mados lauke turėsime vis dar norinčių kurti gyvą, realią madą. Joks virtualiai sukurtas meno objektas ar buityje naudojamas daiktas žmogui nesuteikia tiek jausmo, kaip tas, kuris atkeliauja tiesiai iš kūrėjo rankų. Juk vartotojai neretai nusivilia internetu įsigytais drabužiais, kurie neatitinka pateiktos išvaizdos, kokybės ar dydžio.
Apie tai, kad drabužiai veikia mūsų savijautą rašyta daug. Prieš kelerius metus pradėtas vartoti terminas „dopamino apranga“, kai vilkimi rūbai padeda jaustis geriau, labiau pasitikėti savimi. Ar pati esi pastebėjusi tokius dėsningumus?
Tikrai taip. Kai pradėjau kurti naują santykį su savo drabužine, suvokiau, kad dar prieš apsivilkdami drabužį suteikiame jam simbolinę dėvėjimo prasmę. Apranga mus saugo, kuria geresnę savijautą, veikia mūsų kūną bei vidines nuostatas. Verta tuo tikėti ir mėginti kasdien praktikuoti. Tuomet ir bendra kūno savijauta, ir prasidedančios dienos emocijos būna visai kitokios. Daug kas yra mūsų rankose, priklauso nuo mūsų pasirinkimų. Joks mados dizaineris ar kas sezoną užplūstanti naujų mados tendencijų banga nesuteiks žmogui ilgalaikių laimės hormonų, kokius aktyvuoja intuityviai ir sąmoningai pasirinkta apranga.
Kritikuojame šiuolaikinę madą. Tačiau pamėginkime pažvelgti į ją iš pozityvios pusės. Kas tave joje žavi, kokie kūrėjai imponuoja?
Šiuolaikinė mada žavi savo ekspresija ir drąsa. Laužomi nusistovėję mados standartai atneša labai daug naujų spalvų ne tik į mados pasaulį, bet ir į vartotojų kasdienybę. Manau, neturėtume vien kritikuoti ir smerkti. Mada, apie kurią kalbu, priverčia vartotoją pagalvoti apie politines, socialines bei globalias problemas. O kalbant apie mėgstamus mados dizaino kūrėjus, turiu jų labai daug. Ypač žaviuosi tais, kurie geba savo kūryboje sukurti teatrališką įspūdį, įnešti avangardo, man itin artima ir japoniška mados estetika. Mane įkvepiantys mados kūrėjai – Yohji Yamamoto, Iris van Harpen, Anna Demeulemeester. Kalbant apie Lietuvos mados padangę, jau daugelį metų žaviuosi Ramunės Piekautaitės kūryba.
Ir pabaigai, pasvajokime... Kaip norėtum matyti save ateityje, kokia profesinė, kūrybinė perspektyva tave labiausiai džiugintų?
Svajoju daug ir dažnai. Žvelgiant iš profesinės pusės, ateityje norėčiau dirbti su studentais, edukuoti jaunąją kartą. Matydama naujai besiformuojančių jaunų dizainerių kūrybą, kartais pasigendu meistrystės, kūrybinio tikrumo ir estetikos. Galbūt ir šiuo metu mano magistrantūros tyrime taikomi metodai ateityje padės edukuoti jaunąją kartą, paskatins mados produktą kurti įsiklausant į vidinę pajautą. O iš kūrybinės perspektyvos labiausiai džiugintų nesibaigiantys įvairūs meno projektai, kuriems drabužis yra neatsiejama kūrinio dalis. Tai galėtų būti ir teatras, kino filmai, sceniniai kostiumai. Ir, neabejotinai, kurti tiek ir taip, kad mane atradusi auditorija nepaverstų mano kūrybos dar vienu masiniu produktu.
