Dizainas madoje vaidina esminį vaidmenį, jis gali padaryti tvarumą patrauklų vartotojui, pristatydama mados dizainą atstovaujančias diskusijos dalyves, pabrėžė J. Kubilinskaitė Tarvydienė.
Kurti tvariai sudėtinga, bet įmanoma?
„Tik studijuodama mados dizainą susipažinau su faktais, liudijančiais žiaurius dalykus šioje pramonės srityje ir nutariau nebūti to dalimi. Sau pasakiau, kad mano kūryba bus tvari ir reikalinga“, – pokalbio pradžioje sakė Indrė Makarevičė, dalyvavusi projekte „Dizaino sparnai“. Siekiant tvarumo, pasak I. Makarevičės, jai svarbiausia yra audinių sudėtis, pasiuvimo technologija ir drabužio estetika, nes būtent šis faktorius, jos manymu, yra esminis, priimant sprendimą įsigyti tvariai pagamintą drabužį.
Kartais tvarumas ima atrodyti kaip madinga sąvoka, visur lipinama etikete, o kaip reiktų ją padaryti vertybine, domėjosi diskusiją moderavusi J. Kubilinskaitė Tarvydienė. Projekto „Dizaino sparnai“ mentorė Jolanta Rimkutė, sukaupusi bemaž dvidešimt penkių metų patirtį mados dizaine, sako savo kartoje pajutusi, jog daug dizainerių pasitraukia iš šios srities, nes neturi atsakymų, kaip kurti tvariai. Didele problema dizaineriams yra tapę kokybiški audiniai, iš kurių būtų galima kurti ilgalaikius, tvarius rūbus. Jolanta pastebi, jog per kelis dešimtmečius akivaizdžiai suprastėjo audinių kokybė, todėl rūbų negalime dėvėti taip ilgai, kaip norėtumėme. J. Rimkutės vienas iš kriterijų kuriant rūbus, yra jų ilgaamžiškumas, tiek kokybės, tiek estetikos prasme. „Anksčiau kūriau drabužius mąstydama apie tai, kad bent penkis metus rūbą būtų galima oriai dėvėti, tačiau audiniai tiek nebeatlaiko, kas seniau buvo savaime suprantama. Todėl siekiant tvarumo, pirmiausia, norėčiau grąžinti audinio kokybę, nes tokie rūbai būtų ilgiau dėvimi“, – akcentavo ji.
Rūbo gyvavimas priklauso nuo vartotojo
Iš kokybiškų audinių pasiūtas rūbas, žinoma, kad bus tvarus, tačiau kas užtikrins, kad vartotojas jį ilgai dėvės – vartotojo atsakomybės klausimą diskutuojant kėlė Justina Semčenkaitė. „Vartotojas padeda galutinį tašką drabužio gyvavime“, – įsitikinusi ji. Tvarumą madoje didina ir rūbų iš antrųjų rankų rinka. Visos diskusijos dalyvės sutiko, jog dėvėti rūbai – stipri tendencija visoje Europoje, savo ruožtu prailginanti rūbo dėvėjimo ciklą. J. Kubilinskaitė Tarvydienė pasidalino savo ilgalaike įžvalga, kad mada yra tapusi per pigi, nes už daiktą sumokėjus daugiau, jis yra labiau tausojamas, vertinamas ir neskubama jo išmesti. Moderatorei pritarė ir I. Makarevičė, sakydama, jog įsigijus pigų daiktą, kitą jo kainos dalį sumoka gamta. „Arba žmonės, gaminę šį daiktą ne oriomis sąlygomis“, – jos mintį papildė J. Kubilinskaitė Tarvydienė.
Per kelis dešimtmečius Lietuvoje gerokai pasikeitė vartotojo portretas, pastebėjo J. Rimkutė, nors sovietinė epocha ir deficito laikai, kuomet visko trūko, mus paveikė taip, kad pradėjome trokšti visko daug. Troškimas turėti daug rūbų vis dar likęs, tačiau greta jau atsirado poreikis patogumui, funkcionalumui, taip pat pradėta mąstyti ir apie tvarumą.
Ar tvarumas kol kas tik burbulas?
O gal visi kalbantys apie tvarumą madoje, gyvena burbule ir iš tiesų šis kriterijus nelabai rūpi esantiems už jo ribų, klausimu tęsė diskusiją J. Kubilinskaitė Tarvydienė. Tvari mada yra tik skėtinis terminas, pabrėžė J. Semčenkaitė, atstovaujanti tarptautinį tvarios mados judėjimą „Fashion Revolution“ Lietuvoje. Po šia sąvoka telpa tiek socialinė nelygybė, tiek tvarumas ir perdirbimas. „Taip, tvarumas yra tam tikras socialinis burbulas, bet jis labai fainas. Prisijunkit“, – pusiau juokais sakė J. Semčenkaitė.
Mados vartotojas Lietuvoje keičiasi į gerąją pusę, tačiau jam reikia padėti ir palengvinti vartojimo kelią. Dėl šios priežasties didelio populiarumo sulaukia internetinės dėvėtų drabužių platformos, kuriose galima patogiai apsipirkti arba parduoti pabodusį rūbą. Jog tvarumas gali būti komercializuotas, sutinka ir I. Makarevičė, pasidalinusi savo asmenine patirtimi, kai plėtodama savo prekės ženklą ji vartotojams sudaro galimybę priduoti atgal jau pabodusį ar taisytiną rūbą, kuris sutaisomas ir vėliau parduodamas arba panaudojami kitų daiktų kūrimui.
Tempą diktuoja greitoji mada
„Nėra tvaresnio rūbo, nei jau esantis jūsų spintoje“, – įsitikinusi I. Makarevičė. Pasak jos, labai svarbu yra drabužių dėvėtojo sąmoningumas, taip kaip elgiamės su tais daiktais, kuriuos jau turime. Kaip mados dizainerė I. Makarevičė stengiasi kurti iš tvarių audinių, bet anot jos, tvarūs audiniai nereiškia ekologiškų, jie turėtų būti sertifikuoti ir jų gamybos procesas – tausojantis gamtą ar gyvulininkystę. „Pavyzdžiui, neįsigilinus gali atrodyti kad audinys iš grynos vilnos yra puikus dalykas, tačiau vilnos pramonė yra negailestinga gyvūnų atžvilgiu. Pamatę tai iš arčiau, mes labiau susimąstytume kaip tie rūbai, kuriuos dėvime, atkeliauja iki mūsų“, – būtinybę domėtis ne tik audinio sudėtimi, bet ir kilme įvardino I. Makarevičė.
Dizaineriams neretai kyla jausmas, kad žmonės nespėja pasidžiaugti naujais daiktais, o jau ima reikalauti naujų, todėl ne vienam ši pramonė gali atrodyti išties sekinanti, pastebėjo diskusiją moderavusi J. Kubilinskaitė Tarvydienė. Prie greitosios mados pripratę vartotojai ėmė to paties reikalauti ir iš kūrybinių mados prekės ženklų. „Greitosios mados drabužiai nepasižymi išvystytu dizainu, jiems neretai trūksta konceptualumo, detalių, o tai atsverti gali kitais principais kuriama mada“, – įsitikinusi ir I. Makarevičė.
Inovatyvus nereiškia tvarus
Tekstilės pramonė yra pasiruošusi tvarumui, teigė I. Makarevičė, projekto „Dizaino sparnai“ metu kūrusi audinių dizainą iš perdirbto pluošto bendrovėje „Linas“. „Bendrovė „Linas“ gali išausti įvairius perdirbto lino pluošto audinius, tačiau tekstilės gamintojai, nors ir sveikina tokią iniciatyvą, neįtraukia tokių audinių į savo kolekcijas“, – patirtimi dalinosi I. Makarevičė, siekusi dizaino pagalba padaryti perdirbtus audinius patraukliais ir šiuolaikiškais. Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė, nes perdirbto pluošto audiniai savo techninėmis savybėmis gerokai nusileidžia įprastiems audiniams, tad ar tikrai yra tvaru dėvėti rūbą tris kartus trumpiau, vien dėl to kad jis perdirbto pluošto? Vis tik, anot I. Makarevičės, linas yra nepaprastai tvarus: jo auginimui, skirtingai nuo medvilnės, nenaudojamos trąšos, mažos vandens sąnaudos, augimui pakanka lietaus vandens, be to sunaudojamas visas augalo pluoštas. Kaip pavyzdį, dizainerė nurodė, jog vienam kilogramui medvilnės išauginti, sunaudojamas vienas kilogramas įvairių cheminių medžiagų, tokių kaip pesticidai, herbicidai ir pan. „Taigi, jeigu dėvėsite lino audinio rūbus, jau iš esmės būsite tvarūs“, – sakė I. Makarevičė.
Opus klausimas, galbūt neretai stabdantis vartotoją, jog gaminiai iš perdirbto pluošto audinių yra trumpaamžiai, mažiau patvarūs. Tuomet yra sunku įtikinti jį pirkti, jei vartotojas iš karto supranta, kad toks drabužis bus mažiau patvarus, perdirbto pluošto minusus įvardino moderatorė. „Iš vienos pusės norime lėtinti madą, tačiau sukūrę trumpaamžius gaminius iš perdirbtų audinių sukuriame savotišką paradoksą“, – pažymėjo J. Kubilinskaitė Tarvydienė. Pasak jos, kontraversiška yra ir tai, kad siekiant tvarumo kuriamos įvairios inovatyvios medžiagos, tokios kaip ananasų oda, tačiau jų gamybai sunaudojama labai daug cheminių medžiagų, taip generuojant papildomą taršą ir uždarant žiedinės ekonomikos ciklą, nes tokios jos nebegali būti perdirbamos antrą kartą, o tik sudeginamos.
Kodėl man išties reikia šio drabužio?
Renkantis tvarius gaminius, J. Semčenkaitė, vartotojui rekomenduoja pirmiausia atsigręžti į save ir atsakyti į klausimą, kam jam reikia šio daikto: ar tai yra poreikis, proga, ar spintoje turimas daiktas jau sunešiotas? O gal tai vis tik trumpalaikis dopamino poreikis, arba mados industrija mane įtikino, jog man šio daikto reikia? Siekiantiems tvarumo J. Semčenkaitė rekomenduoja patiems domėtis audinių sertifikatais, tikri ar jie fiktyvūs. Žmonėms, kuriems aktualu socialinis aspektas, mados apžvalgininkė pataria atsižvelgti, kokioje šalyje drabužis yra siūtas, koks vidutinis atlyginimas mokamas toje šalyje. Jai pritarė ir I. Makarevičė, sakydama, jog vartotojams reikia pagaliau pradėti skaityti etiketes ir suprasti apie audinius.
Apibendrinat diskusiją, I. Makarevičė neabejojo pramonės pasirengimu kurti tvaresnius gaminius, o J. Rimkutė akcentavo, jog vartotojų pasirengimas gyventi tvariau priklauso nuo jų socialinės grupės ir asmeninio požiūrio.
Apie projektą „Dizaino sparnai“
Projekto „Dizaino sparnai“ tikslas – skatinti labai mažas, mažas ar vidutines įmones kurti ir diegti naujus dizaino sprendimus, pasitelkiant pradedančiųjų dizainerių kūrybinį potencialą, taip didinant įmonių gaminamų gaminių ar teikiamų paslaugų pridėtinę vertę, pasiūlą ir konkurencinį pranašumą bei prisidėti prie aplinką tausojančio, skaitmeninio ir tvaraus šalies ekonomikos atsigavimo. Pilotinio projekto metu buvo sukurti 34 dizaino sprendimai. Kiekvieną šių dizaino projektų koordinavo mentoriai – vieni žymiausių Lietuvos dizaino profesionalų. Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis (kaip Europos Sąjungos atsako į COVID-19 pandemiją priemonė), pagal 2014–2020 m. Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą, skirtas finansavimas – 893 691 Eur. Projektą vykdo Lietuvos kultūros taryba.
