Esate girdėję pasakymą „mados auka“, turint omenyje žmogų, kuris aklai ir perdėtai domisi mada, prarasdamas savo individualumą ir blaivų protą. Ir nors ši frazė gimė po žymios šokėjos Isadoros Duncan žūties (kabrioleto ratui įsukus madingą šilkinį šaliką), tikrosios mados aukos šimtmečius tiesiogiai savo gyvybėmis sumoka už prabangą. Remiantis „Animal ethics“ duomenimis, vienam vidutiniam kailiniam paltui pasiūti nužudoma apie 300 šinšilų, 250 voverių, 60 audinių, 40 lapių, 30 triušių. Per metus madai paaukojama 40–60 milijonų gyvūnų, iš kurių didžioji dauguma užauginama kailinių žvėrelių fermose Europoje. Tai tik skaičiai, kurie nekelia jokių emocijų, kol nepamatome realių vaizdų, kol nepažvelgiame į išsigandusias gyvūno, kuris netrukus virs „tik medžiaga“, akis. Tačiau kailis – ne medvilnė ar viskozė. Ši medžiaga išgaunama ne laistant vandeniu, o praliejant kraują. Ir žinoma, tai – milžiniškas pajamas generuojantis verslas, varomas godumo, senamadiškų nuostatų ir noro padaryti įspūdį aplinkiniams.
Istorijos pėdsakais
Kailis – vienas seniausių aprangos elementų, kuris žmonijos aušroje buvo kone vienintelė medžiaga sauganti kūną nuo aplinkos darganų. Mūsų protėviai patys medžiodavo gyvūnus, visų pirma, maistui, o tada, nudyrę jų kailius, naudodavo juos kurdami primityvias drapanas. Kuo didesnis žvėris, tuo daugiau gentainių gaudavo po skiautę gyvūno odos kūnui pridengti. Jei šiuolaikiniam žmogui tektų savo rankomis nudobti 60 audinių, vargu, ar kailis būtų jam toks patrauklus. Tiesą sakant, nemanau, kad galėtume ir tiesiog gyvai išsirinkti konkrečius gyvūnus, kurie vėliau būtų nudobti mūsų drabužiui pasiūti. Jei pažvelgus dėl kailio auginamam gyvūnui į akis jums nesuvirpa širdis, turėtumėte rimtai susimąstyti...
Vis dėlto, kailis kaip aprangos dalis lydėjo žmogų istorijos tėkmėje. Kito jo apdirbimas, kokybė, įvairovė. Vieni kailiai buvo skirti prastuomenei, kiti – aukštuomenei, aristokratams ir monarchams. Mene išliko aibės jų portretų, kuriems pozavo su sabalų, šermuonėlių ir kitų gyvūnų kailiniais. XX a. mada kailius panaudojo labai įvairiai. Ketvirtajame dešimtmetyje populiarėjant kelionėms į Afriką, turtingieji europiečiai atrado naują pramogą – safarius. Medžioklė karštajame kontinente ne tik suformavo to paties pavadinimo drabužių stilistiką, bet ir įvedė į madą egzotiškų gyvūnų (leopardų, gepardų, zebrų) kailius. Tai buvo šiems laikams sunkiai įsivaizduojama ekstravagancija. Ilgai tokia tendencija netruko, nes kilo rimta grėsmė šių gyvūnų populiacijoms. Ilgainiui jų kailių raštų motyvai buvo perkelti ant audinių.
Jei manote, kad ilgų kailinių vyrų madą įvedė muzikos ikona Kanye Westas – klystate. Ši mada turi gerokai kuklesnes ištakas ir buvo veikiau siejama su nepritekliumi. Trečiajame dešimtmetyje tarp amerikiečių studentų buvo paplitę ilgi pigaus meškėnų kailio paltai (angl. racoon coat).
Vis dėlto, XX a. kailis tapo prabangos simboliu ir neatsiejamu holivudiško glamūro atributu. Prieš akis iškart iškyla legendinė Marilyn Monroe prigludusia suknele ir balto kailio boa. Dizaineriai uoliai pildė žvaigždžių įgeidžius ir kūrė vis prabangesnius modelius. Vis tik tos pačios žvaigždės, o vėliau ir mados kūrėjai ėmėsi ir reikšmingų permainų, kuriuos dar labiau įsiūbavo judėjimo prieš kailius bangą.
Madingi pokyčiai
Veganai – žmonės nevartojantys jokių gyvulinės kilmės produktų, jie atsisako ir odos, vilnos bei kailio. Šis terminas pirmą kartą nuskambėjo dar 1944 metais. Veganizmas įsigalėjo, kaip sveikatinanti mitybos forma. Ilgainiui jis tapo ir aktyvizmo forma. Veganizmą propaguojančios įžymybės tampa šio judėjimo ambasadoriais ir aktyviai kovoja už gyvūnų teises, prieš jų išnaudojimą ir testavimą kuriant kosmetiką, prieš kailinių gyvūnų fermas bei rūpinasi klimato kaitos klausimais. Aktorė Natalie Portman viena pirmųjų prabilo ir apie veganišką madą, teigdama, kad neavi odinių batų, o renkasi sintetinius odos ir kailio pakaitalus. Jos pavyzdžiu pasekė ir tokios žvaigždės, kaip aktoriai Joaquinas Phoenixas, Woody Harrelsonas, Leonardo Di Caprio, muzikantai Moby, Snoop Doggas, Billie Eilish ir viena įtakingiausių nuomonės formuotojų Kim Kardashian. Natūralaus kailio atsisakė net jos didenybė konservatyvioji Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II.
Mados industrijoje ilgą laiką virė diskusijos dėl natūralaus kailio. Juk tai neva klasika, tam tikras elegancijos ir kokybės etalonas. Buvo mesta ir sintetinio kailio, kaip itin neekologiškos medžiagos korta. Tačiau gyvūnų auginimas fermose kuria kur kas didesnę taršą, nekalbant apie moralės ir etikos aspektus. Reikšmingas lūžis įvyko elitiniams mados namams savo kolekcijose atsisakius natūralaus kailio. Šį žingsnį jau žengė tokie ženklai kaip GUCCI, „Chanel“, „Burberry“, „Prada“, „Versace“, jų gretos kasmet pasipildo naujais vardais. Išties, pasitelkus šiuolaikines technologijas galima sukurti bet kokio kailio imitaciją nepraliejant nė lašo nekaltų gyvūnų kraujo. Mes galime rinktis, o pasiūlos spektras – kaip niekada platus. Tad natūralus kailis šiuolaikiškame kontekste yra tikra atgyvena ir mažų mažiausiai nemadingas. Neetiška ir nepadoru taip „puoštis“, dėl kailinių drabužių rizikuojame sulaukti ne susižavėjimo, o smerkiančių žvilgsnių ir aplinkinių nemalonės.
Natūralaus kailio gaminių etiketės turėtų būti kaip cigarečių pakelių – su įspėjamaisiais ženklais ir realiomis nužudytų gyvūnų, kuriais planuojate „pasidabinti“, nuotraukomis. Jei rūkymas žudo, tuomet tai daro ir tikro kailio mada. Nesvarbu, kad žudo ne mus. Perkant kailinius mokame už skerdynes ir susitepame krauju rankas.
Jei jums tai ne prie širdies – pasirašykite peticiją dėl kailių fermų Europos Sąjungoje draudimo.
