Ar formos turi garsą?
„Bouba-Kiki“ – tai eksperimento, tyrinėjančio kalbos garsų ir vizualinių formų bei objektų ryšį, efektas. 1929 m. vokiečių psichologas Wolfgangas Koeleris pirmą kartą surengė šį eksperimentą Tenerifės saloje, Ispanijoje. Eksperimento dalyvių buvo paprašyta identifikuoti, kokios abstrakčios formos vadinamos „takete“, o kurios – „baluba“. Pastaroji forma dažniausiai buvo siejama su užapvalintais kampais, o pirmoji – su aštriais.
2001 m. W. Koelerio eksperimentą pakartojo neurologai Edwardas Hubbardas ir Vileyanuras S. Ramachandranas. Vieno amerikiečių koledžo studentų ir Indijoje gyvenančių tamilų buvo paprašyta identifikuoti, kurios formos yra „bouba“, o kurios – „kiki“. Abiejose grupėse dauguma dalyvių apvalią formą priskyrė „bouba“, o kampuotą – „kiki“. Tai patvirtino teiginį, kad žmogaus smegenys iš tiesų prisiriša prie abstrakčių formų reikšmių.
Vėliau buvo atlikta ir daugiau panašių tyrimų apie formų ir jausmų (kaip skonis) ryšį, o taip pat, kaip mūsų smegenys priima kitų žmonių buvimą.
Remiantis sintezija, instinktyviu, laisvai asociatyviu atsakymu į jauslių dirgiklius per formas, spalvas, tekstūras, judesius ir garsus, „Sportmax“ kuria savąjį eksperimentą alcheminio elementų koliažo pavidalu, atrandant savitą balansą, peržengiantį bet kokio loginio paaiškinimo ribas. Siluetai, spalvos, tekstūros, judesiai ir kasdienio gyvenimo garsai instinktyviai interpretuojami per brandos prizmę, tačiau perfiltruojami per vaiko akių nekaltumą ir nuostabos troškimą.
„Bouba ir Kiki“ – tai kvietimas priimti dualizmą, maišant svetimą su pažįstamu. Tai madinga įžūlaus kūrybiškumo ir CAMP koncepcijos šventė, estetinis stilius ir jautrumas, paremtas pertekliumi, ironija ir socialinių normų laužymu. Geometrinis ir organinis, natūralus ir dirbtinis bei itin kasdienis ir ekstravagantiškas – tai nuolatinis tarpusavyje besivaržančių kontrastų žaidimas.
Iš šio kontrasto taip pat gimsta minimalūs įvaizdžiai, virstantys antrąja oda. Raštai, pridengiantys kūną hipnotizuojančia ir švytinčia energija, keičiasi vietomis su išdidintais techno-couture sijonais, priderintais prie trumpučių marškinėlių.
Gatvės apranga materializuojasi ironiškai interpretuojant vakarinius drabužiais „ilgesnėmis nei gyvenimas“ rankovėmis ir apvadais, imituojančiais XXI amžiaus raudonojo kilimo raukinius.
Ryškioje paletėje kinta rūgštūs tonai ir pastelinės, gilios spalvos, persipina optinės baltos bei grynos juodos tonai. Spaudiniai pabrėžia jutiminį stimuliavimą per psichodelinius motyvus ir taktilines paminkštinto efekto struktūras.
Aksesuaruose dominuoja avalynė, tokia kaip antros odos aulinukai, ir antistresinės pneumatinės rankinės. Formos, įkvėptos skirtingų epochų, išardomos ir surenkamos iš naujo, poliarizuojant praeities aprangos kodus.
A linijos, siauri pečiai, žemas liemuo ir pabrėžtini šeštojo dešimtmečio siluetai išdėstomi kartu su futuristiniais septintojo dešimtmečio kosminio amžiaus stiliais bei daugiakultūriais dešimtojo dešimtmečio įvaizdžiais, sudarytais iš cyberpunk idėjų, įkvėptų technomuzikos ir reivo.
Visos šios įtakos susimaišo patvirtindamos konformizmui atsparų kitoniškumą ir nuolat siekdamos kraštutinumų.
Garso takelį 2023 m. pavasario – vasaros kolekcijai sukūrė Teho Teardo.
