Užsimezgė jaukus pokalbis, per kurį sužinojau, kad Orinta dirbo Milane ir turėjo sutartis su „Neil Barrett“, „Calvin Klein“, „Ballantyne“, „Prada“, „Dior“, „Banana Republic“, „Emilio Pucci“, „Dolce Gabbana“, „G. H. Mumm“ prekių ženklais. Jos nuotraukos puošė garsiausius pasaulio žurnalus, tarp kurių – ir „Cosmopolitan“, „The Rolling Stones“, „Marie Claire“ ir kiti.
Palikusi modelių verslą, moteris ir toliau liko darbuotis daugiakultūrėje aplinkoje. Šiandien susitinkame Vilniaus senamiestyje, jos stiliaus ir šampano studijoje „Eiva 53“. Čia trumpam laikui įsikūrė ir Vilniaus vyrams asmeninius švarkus modeliavo bespoke mados kūrėjai iš Italijos Nicola Santarelli bei Satoria Bespoke. Toks bendradarbiavimas su mados kūrėjais nebus vienkartinis – į studiją „Eiva 53“ bus nuolat kviečiami mados kūrėjai iš viso pasaulio.
Kaip pagrindinį šios verslios ir iniciatyvios moters vardiklį būtų galima įvardinti kultūrą. Būtent ji atvedė ir į Burbiškio dvarą, kuriame įkūrė restoraną bei rengė šventes tiek bendruomenei, tiek svečiams iš kitų miestų. Beveik visos jos veiklos vienaip ar kitaip yra susijusios su estetika, mada, gastronomija. Veiklos, kurioms neužtenka tik verslumo, reikia ir subtilumo bei harmonijos pajautos.
Itališkos pamokos
Orinta pasakoja, kad šie įgūdžiai jai susiformavo gyvenant ir dirbant Italijoje. Būtent ten jauna mergina atrado itališką meno, mados ir kulinarijos pasaulį. „Kai išvykau iš Lietuvos, mados ir restoranų kultūra dar tik formavosi, todėl darbas Milane labai stipriai praplėtė mano akiratį. Ten susipažinau su įdomiais žmonėmis ir daug ko iš jų sužinojau tiek apie stilių, etiketą, tiek apie virtuvę, vyną, šampaną. Itališkas stilius yra kupinas spalvų ir labai skiriasi nuo prancūziškojo, kuris yra gana minimalistinis ir tamsus. Prancūzai mėgsta rengtis juodai, o italai priešingai – ryškiai, spalvotai. Jie gyvena kasdien, kiekvieną akimirką ir nieko netaupo juodai dienai. Žaviuosi savo draugių ir jų mamų, močiučių požiūriu ir stiliumi. Jos kasdien dėvi kašmyrinius arba šilkinius drabužius ir segi perlus bei deimantus. Netgi deginasi segėdamos deimantinius papuošalus! Tai nepakartojama!“
In ir jang dermė
Patys italai Orintą mėgsta patraukti per dantį: „Mane jie erzina sakydami, kad atrodau kaip bobutė, mat labai mėgstu dėvėti ilgus sijonus. Bet tai tėra šmaikštūs epizodai. Pati savo stilių pavadinčiau androginišku, kadangi man patinka vyriškų ir moteriškų detalių dermė. Kai dirbu, mėgstu tarsi įsirėminti, o tai puikiai leidžia padaryti švarkai. Prie jų derinu kažką laisvesnio, tarkime, odines kelnes arba ryškius spalvotus sijonus. Kurdama savo profesinį įvaizdį siekiu, kad jis būtų griežtesnis, bet su linksmesnėmis detalėmis. O moterišką mano garderobo pusę atspindi apranga, kurią dėviu verslo vakarienėse, renginiuose ar tose pačiose šampano degustacijose – čia dažniau rinksiuosi suknelę.
Visada renkantis drabužius svarbiausia žinoti kontekstą. Tarkime, dabar darosi madinga į susitikimus atvykti apsirengus sportinio stiliaus drabužiais. Galbūt startuolių pasaulyje tai įprasta praktika, tačiau dirbant su ilgametę patirtį turinčiomis prancūzų ar italų įmonėmis tai būtų palaikyta tiesiog įžeidimu. Yra tam tikros nerašytos taisyklės, išreiškiančios pagarbą svečiui ar žmogui, į kurio renginį ar namus esi pakviestas. Žinau realų pavyzdį, kai vienas interesantas, atvykęs į šampano namus pateikti didelio pirkimo užsakymo, buvo tiesiog išprašytas, nes vilkėjo apranga, geriausiu atveju tinkančia vedžioti šunį šaltą lapkričio rytą kur nors kaime. Tiesa, jei manęs nevaržo nei verslo, nei asmeniniai susitikimai, būtent taip apsirengusi galiu ir pati išvesti savo Stellą į lauką. Tačiau apsirengusi taip, kaip vedu šunį, niekada neisiu į profesinį susitikimą.“
Tausojantys pasirinkimai
Sąmoningas dėvėjimas siejasi ir su kita Orintos vertybe – dėmesiu tvarumui. Moteris pasakoja negalinti ramiai žiūrėti į švaistomą maistą bei neracionalias mados vartojimo apimtis: „Aš labai palaikau tvarios mados judėjimą. Kartais galiu į savo garderobą įpinti ir ryškesnės spalvos ar įdomesnių elementų iš greitosios mados parduotuvių, tačiau pagrindinė mano garderobo dalis yra ilgaamžė ir neišeinanti iš mados. Tie keli linksmesni elementai yra labiau epizodiniai ir vis rečiau pasitaikantys.
Rinkdamasi drabužius pirmiausiai atkreipiu dėmesį į audinius: jie turi būti kokybiški, natūralaus pluošto. Žinau, jog drabužiai, pasiūti iš tokių audinių, ir dėvėsis visiškai kitaip nei sintetinio pluošto, ilgiau tarnaus ir, be viso to, dar yra itin malonūs dėvėti. Stengiuosi pirkti tik tuomet, kai tikrai kažko labai reikia, vis mažiau perku užvaldžius emocijoms. Suprantu, jog dėl manęs vienos pasaulis nepasikeis, bet aš ir pati geriau jaučiuosi, kai neapsikraunu nereikalingais daiktas. Pamenu, anksčiau pirkdavau labai daug, kiekvieną savaitę tempdavau namo maišus (juk gera kokybė, juk didžiulė nuolaida, juk kada nors prireiks), tačiau kai kurie pirkiniai taip ir likdavo su etiketėmis. Labai daug savo drabužių atiduodu į labdarą, padovanoju, nebenoriu būti apsupta nenaudojamų daiktų. Taip pat nebeperku drabužių su kailinėmis detalėmis. Jeigu kažką turiu iš anksčiau, tikrai dėviu, bet nieko naujo su kailiu nebenoriu. Manau, kad dvidešimt pirmajame amžiuje jau galime surasti šiltų alternatyvų.
Pradėjusi labiau atsižvelgti į tausojimą ir tvarumą, visai kitaip pradėjau vertinti ir daiktus. Kokybė, daikto istorija įgavo dar didesnę reikšmę. Iš „Arasa Morelli Couture“ mados namų už darbą vietoje atlygio esu gavusi vintažinį „Chanel“, dar pačios Gabriellės siūtą švarką. Jis ir šiandien atrodo puikiai“, – pasakoja Orinta ir rodo švarko apačioje įsiūtą grandinėlę. Tai būdas, kuriuo G. Chanel savo gaminiui suteikdavo norimo kritimo, o mums tai – ženklas, kad švarkelis pasiūtas būtent jos darbo mados namuose metu, kadangi vėliau metodas pasikeitė.
