Gyvename ypatingų pokyčių laiku, kai persvarstome vertes bei vertybes, o svarbiausia, iš naujo atrandame tikrumą. Tikrumas reiškia savitumą, tad pagaliau galime koncentruotis ne į tai, kiek visko turime, bet į tai, ką mūsų daiktai apie mus pasako.
Šiuolaikiniai mados vartotojai tikrai ne veltui žvalgosi į praeitį. Dabar daiktai su istorija – jau nebe trapūs praeities atgarsiai, užrakinti muziejų vitrinose, o šiuolaikinių mados mėgėjų puošmena. Nepaprastai įdomu stebėti, kaip vintažas, antikvariniai papuošalai, baldai, meno kūriniai ir kitos detalės iš nišinės rinkos virsta mados pasaulio prioritetu, o ilgainiui ir plačiosios auditorijos siekiamybe. Mes vėl mokomės gerbti meistrystę, autentiškumą, nebenorime anoniminės mados ir esame pasiruošę pakovoti dėl savo prioritetų.
Apie šiuolaikinę antikvariatų kultūrą Lietuvoje ir pasaulyje, apie daiktų su istorija žavesį, pagaliau besikeičiančius vartotojų poreikius ir nuolat griaunamus mitus kalbuosi su pirmosios Lietuvoje antikvarinių papuošalų parduotuvės „Laura Antiques Fine Jewellery“ savininke Laura Žvinakevičiene.
Pakalbėkime apie vintažo ir antikvariatų kultūrą. Kokios tradicijos aktualios pasaulyje ir kaip ši kultūra vystosi Lietuvoje?
Pradėkime nuo to, kad Vakaruose antikvariatų kultūra yra turtinga, gaji ir sena. Žmonėms nebereikia aiškinti, kas yra antikvariatas ar vintažas. Jiems nereikia pasakoti apie laikmetį, stilių, gamintoją, tai, ar šimtmečius menantis daiktas vertingas. Daugeliui ta kultūra įprasta, nes su ja užaugo ne viena karta.
Lietuvoje kalbėti apie antikvariatų kultūrą labai sudėtinga. Ji vis dar gaubiama nepagrįstų mitų. Kai kuriems žmonėms tai vis dar asocijuojasi su padėvėtais daiktais, kuriuos pirkti yra gėda. Kitiems atrodo, kad antikvariatuose yra tik muziejiniai ir itin brangūs dirbiniai.
Lietuvių įsivaizdavimas apie senovinius papuošalus dažnai apsiriboja žiedu su masyviu raudonu akmeniu. Aišku, vieniems tai kelia sentimentus, kitiems – neigiamas emocijas, siejamas su sovietine priespauda.
Galiu pasidžiaugti, kad žmonės, nors ir nedrąsiai, jau pradeda domėtis antikvariniais dalykais ir juos suprasti. Daugeliui galbūt pabodo masinė gamyba, minimalizmas ir vienkartiniai pigūs daiktai. Tai įrodo ir faktas, kad mūsų salonuose išskirtinių daiktų ieško interjero dizaineriai ir mados pasaulio atstovai. Žmonės daugiau keliauja po pasaulį, darosi smalsesni, lavina skonį ir pradeda vertinti senąją meistrystę. Jie gali sau leisti net internetu įsigyti muziejaus vertą aukštosios meistrystės dirbinį už palyginti nedidelę kainą.
Visgi labai įdomu tai, kad egzistuoja tam tikros antikvarinių daiktų mados. Pavyzdžiui, Belgijoje šiuo metu yra savotiškas plastiko renesansas. Itin paklausūs ir brangūs antikvariniai plastiko papuošalai ir baldai. Tačiau kol tai ateis ir į Lietuvą, teks palaukti.
Dabar daiktai su istorija išgyvena tikrą renesansą, išsivaduoja iš nišinės rinkos ir tampa stilingųjų prioritetu. Ar visais laikais buvo žavimasi aksesuarais iš praeities?
Manyčiau, kad tokiais aksesuarais žavimasi ir žavėtasi visais laikais. Žmones traukia netikėtos formos, technikos, motyvai. Tai, ko nesame matę, verčia stebėtis ir įkvepia. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra garsių mados namų, tokių kaip „Dolce & Gabbana“, kolekcijų pristatymai. Vienąkart jie alsuoja baroku, kitąsyk atkartoja karalienės Viktorijos epochą.
Tokių apraiškų galime rasti ir XIX amžiuje. Anglijos karalienės Viktorijos laikais juvelyrai sėmėsi įkvėpimo iš etruskų, senovės egiptiečių dirbinių, stengėsi juos pateikti savaip. XIX amžiaus Viktorijos epochos meistrai skyrė ypatingą dėmesį papuošalų detalėms, subtiliam žvilgesiui ir technikai. Juvelyrinių dirbinių kūrimas kartais užtrukdavo net ne vienus metus. Tokie papuošalai paprastai būdavo daromi pagal specialų užsakymą aukštesniosios klasės atstovams.
Daug pasaulio įžymybių ir dabar kolekcionuoja antikvarinius bei vintažinius papuošalus. Dainininkė Rita Ora iš namų neišeina be vintažinių žiedų. Ikoniškoji „Vogue“ redaktorė Anna Wintour mėgsta dabintis antikvariniais riviera stiliaus kaklo papuošalais. Atlikėja Rihanna turi net ne vieną antikvarinį kryželį. Supermodelio Kate Moss kolekcijoje yra Viktorijos laikotarpio auskarai bei art deco stiliaus sužadėtuvių žiedas su dideliu deimantu. Aktorė Sarah Jesicca Parker puošiasi antikvariniu koljė, kamėjos pakabučiu, gėlytės formos auskarais su senoviniais deimantais. Supermodelis Naomi Campbell renkasi art deco stiliaus apyrankes su rubinais ir deimantais.
Atrodytų, kad praeities žavesys dabar aktualus visoje mus supančioje aplinkoje: nuo interjero detalių, automobilių, drabužių iki aksesuarų ir t. t. Kur šios globaliai išpopuliarėjusios kultūros ribos?
Antikvariniais tapusių dirbinių spektras gana platus: kaip ir minėjote, nuo interjero detalių, automobilių, drabužių, aksesuarų iki vyno, kurio kaina už butelį gali siekti keliolika tūkstančių eurų.
Žodis antikvarinis pirmiausia nurodo į laikmetį – tai daiktas, kuriam šimtas metų ir daugiau. Labiausiai vertinami vienetiniai, istorinę ir estetinę vertę turintys daiktai. Kalbant apie interjero detales, „Baccarat“ krištolas, Meiseno ar Limožo porcelianas, Murano stiklo šviestuvai yra laikomi prabangiais antikvariniais dirbiniais dėl gilių savo tradicijų ir eksliuzyvinių technikų naudojimo.
Antikvariniai papuošalai ir aksesuarai lygiai taip pat vertinami dėl išskirtinumo. Iš dalies jie netgi tampa deficitiniais. Ir taip yra todėl, kad jų yra tiek, kiek sukurta. Dalis nusėda muziejuose, dalis – privačiose kolekcijose. Su laiku įsigyti tokį papuošalą darosi vis sunkiau. Tai galima būtų pasakyti apie daugelį antikvarinių daiktų. Ar tai būtų automobilis, ar suknelė – visus juos vienija kokybė, išskirtinis dizainas ir aukštoji meistrystė.
Kuo ypatinga praeityje puoselėta meistrystė? Galbūt kažkurios technikos jau primirštos, nors galėtų būti atgaivintos?
Praeities meistrystė išsiskyrė technikų gausa, rankų darbu ir tobulumo siekimu. Meistrai norėdavo sukurti šedevrus, kurie ne tik lemtų pripažinimą, bet ir būtų nepavaldūs laikui. Jie iš kartos į kartą perduodavo žinias gabiausiems mokiniams, taip išlaikydami tradicijas ir kokybę. Tokie daiktai traukia, jaudina ir turi išskirtinę emocinę vibraciją.
Antikvariniai deimantai apibūdinami kaip ir šiuolaikiniai – „4C“: pjūvis (angl. cut), spalva (angl. colour), skaidrumas (angl. clarity) ir karatas (angl. carat). Visi senoviniai deimantai būdavo šlifuojami rankomis, dėl to kiekvienas jų unikalus ir antro tokio paties nerasite. Be to, jie blizga visai kitaip – priešingai nei lazeriu apdirbami šiuolaikiniai deimantai. Old mine šlifavimo technika poliruotų deimantų apačia nukirsta, dėl to susidaro raibuliavimo efektas. Rožinio šlifavimo deimantai taip pat ypatingi – jų briaunavimas primena rožės žiedą. Tokių deimantų pagrindas yra plokščias, o spindesys ne toks intensyvus, tad grožis geriausiai atsiskleidžia žvakių šviesoje. Ši technika atsirado XVI amžiuje.
Ar egzistuoja vintažo sostinė? Jei taip, kuri šalis ar miestas galėtų didžiuotis tokiu titulu? Kur savo kolekciją pildote Jūs?
Tokio dalyko, kaip vintažo sostinė, neišskirčiau. Pasakysiu, kad didžiausias vertingų senovinių papuošalų ir daiktų lobynas yra tokiose šalyse, kurios turi turtingą istorinį ir kultūrinį palikimą. Pirmiausia tai Didžioji Britanija ir Prancūzija, taip pat Belgija, Italija, Švedija. Būtent šiose šalyse atrandame daugiausia antikvarinių ir vintažinių dirbinių.
Kaip klostėsi profesinė Jūsų kelionė šioje srityje?
Gimiau Klaipėdoje, baigiau medicinos studijas. Studijuodama sutikau savo būsimą vyrą Juozą, kuris domėjosi gražiais antikvariniais daiktais. Keliaudami užsienyje visada susirasdavome ir aplankydavome antikvarines parduotuves, sendaikčių turgelius. Nepraleisdavome progos įsigyti antikvarinių papuošalų ir kitokių senovinių daiktų. Visa tai pakeitė mano požiūrį į juvelyriką ir senovinius daiktus. Mane sužavėjo jų grožis, detalumas, istorijos dvelksmas, galimybė turėti tai, ko niekada daugiau nebebus. Vieną dieną gimė mintis patiems atidaryti antikvariatą. Viskas klostėsi po truputį. Pradžia tikrai nebuvo lengva. Reikėjo išsiaiškinti, kur vyksta uždaros antikvarų mugės bei aukcionai, ir užsitarnauti klientų pasitikėjimą.
Visus antikvarinius bei vintažinius daiktus atsirenkame ir parsivežame patys. Manote, kad tokios kelionės yra lengvos? Tai be galo sunkus darbas, reikalaujantis didžiulio atidumo ir patirties. Per 13 metų, kai verčiamės šiuo verslu, išmokome atpažinti, kas yra kas. Šiandien jau galime pasigirti pirmąja Lietuvoje antikvarinių papuošalų parduotuve. Čia galite pasijusti kaip Paryžiuje ar Londone.
Kodėl, Jūsų nuomone, būtent dabar įsivyravo globalus vintažo kultas?
Manau, kad pastaruoju metu minimalizmas balansuoja ant nuobodybės ribos, todėl imame ieškoti akcentų praeityje. Sutikite, kad paprastas smėlio spalvos kostiumėlis, suderintas su plačia vintažine aukso spalvos grandine ar masyviu žiedu, iš karto patraukia akį. Toks įvaizdis atrodo ir įdomus, ir efektingas.
Prie globalaus vintažo kulto įsivyravimo labai prisideda vadinamieji influenceriai, mados dizaineriai ir stilistai. Žurnalų viršeliai ir įspūdingos fotosesijos pateikia idėjų, kaip galima suderinti vintažinius papuošalus su dabartiniu stiliumi. Tendenciją stiprina ir garsių mados namų kolekcijos. Pavyzdžiui, Juozo Statkevičiaus šou jau ne vienus metus neapsieina be įmantriausių antikvarinių ir vintažinių aksesuarų, suteikiančių modeliams didelio žavesio.
Visgi pagrindinė vintažinių ir antikvarinių aksesuarų sugrįžimo priežastis – originalumo paieškos ir noras atrodyti įdomiai, suteikiant įvaizdžiui ypatingo prieskonio. Pavyzdžiui, kišeninio laikrodžio grandinėlė su gale pritvirtintu rakteliu laikrodžiui prisukti – šiandien neįprastas aksesuaras. Tačiau pasitelkus fantaziją jį galima paversti įmantriu kaklo papuošalu ar apyranke, o toks dirbinys sulauks daug komplimentų dėl originalumo.
Darosi akivaizdu, kad ateities žmogui reikia praeities mados. Kaip manote, ar vintažo kultas yra laikina tendencija, o galbūt tai naujas požiūris į madą, kurį formuoja ir tvarumo, sąmoningumo filosofija?
Nesu tendencijų prognozuotoja, bet spėju, kad dėmesys vintažiniams papuošalams nebeišblės. Taip gali nutikti dėl kelių priežasčių. Vintažas yra labai dinamiškas ir laikui bėgant keičiasi. Atsiranda įvairių dešimtmečių stilių interpretacijos, ieškoma įdomesnių įvaizdžio sprendimų, tad cikliškai grįžtama prie to, ką primiršome. Ateitis be praeities neįsivaizduojama. Vintažo kultas turėtų išlikti ir dėl stiprėjančių globalinių problemų bei besikeičiančių pirkimo įpročių. Vis daugiau žmonių siekia būti draugiškesni aplinkai, nori tikrumo ir laiko patikrintos kokybės.
Gyvename įdomiais ir nenuspėjamais laikais. Nebūčiau patikėjusi, kad prabangi mados istoriko Aleksandro Vasiljevo paroda „DIOR moteris“ bus surengta „Akropolio“ prekybos centre. Ten, beje, eksponuojami ir mūsų vintažiniai papuošalai. Mūsų gyvenimo tempas yra toks greitas, kad bėgdami pieno, regis, dar prigriebsime ir šiek tiek kultūros. Manyčiau, tai genialus priminimas apie praeityje sukurtas grožybes.
Visais laikais antikvariniai kūriniai buvo vertinami kaip investicija. O kaip yra vintažo pasaulyje? Kada tokie pirkiniai tampa tikra investicija? Kaip žinoti, į ką iš tiesų verta investuoti?
Antikvariniai ir vintažiniai papuošalai yra puiki investicija. Dar ir kokia! Žodis investicija dažnai asocijuojasi su auksu ir brangakmeniais, o šiuo atveju tai auksas ir meno kūrinys kartu.
Investuoti į žiedą su dideliu deimantu yra žymiai sumaniau, nei už tą pačią sumą nusipirkti automobilį. Mat daugelis automobilių bėgant metams nuvertėja, o papuošalų vertė išlieka ir dažnai net pakyla.
Trumpai pasakysiu tiek: pirmiausia investuoti verta į antikvarinius ir vintažinius garsių prekių ženklų kūrinius, taip pat – vadinamųjų Georgian, Victorian, Edwardian epochų, art deco papuošalus, dirbinius su senovinio šlifavimo deimantais (jų žvilgesys visai kitoks nei šiuolaikinių briliantų), natūraliais brangakmeniais. Dėl sparčiai senkančių klodų pastarųjų ilgainiui nebeliks ir turėsime džiaugtis išaugintais laboratorijose.
Kokio dešimtmečio aksesuarai patys paklausiausi? Ar rinkoje egzistuoja lyderiaujantys prekių ženklai? Kaip manote, kodėl laikui nepavaldus mados namų „Chanel“ populiarumas?
Šiuo metu paklausiausi yra devintojo dešimtmečio vardiniai papuošalai. Tai „Chanel“ aussagai, geriau žinomi kaip klipsai, su perlais, Christiano Lacroix segės su širdimis ir kryžiais, įvairi Yveso Saint Laurent’o, Christiano Dioro, „Grosse“ bižuterija.
Iš patirties galiu pasakyti, kad salone trokštamiausias prekių ženklas yra „Chanel“. Susidaro didžiulis sąrašas klientų, norinčių, kad jiems praneščiau, kai tik vėl ką nors turėsime. Gauti vintažinių šio garsaus ženklo papuošalų darosi vis sudėtingiau ir brangiau. Coco Chanel pakeitė visą ankstesnę mados ir stiliaus sampratą. Ji drąsiai derino deimantus ir įvairią bižuteriją. Ilgainiui šis prekių ženklas tapo klasikos, elegancijos, prestižo ir prabangos etalonu. Taip būtų galima paaiškinti nemarų ir globalų „Chanel“ populiarumą.
Kas Jums yra tikroji prabanga?
Tikroji prabanga man yra išlavintas skonis ir ypatingas unikalumas. Labai dažnai žmogus turi daug pinigų, bet neturi skonio, o jų turintis nedaug sugeba sukurti akį traukiantį prabangų įvaizdį.
Ypač žavingai skamba iš kartos į kartą perduodamų papuošalų istorijos. Ar Lietuvoje puoselėjame šias tradicijas?
Tradicija perduoti papuošalus ateities kartoms egzistuoja daugelyje pasaulio šalių, Lietuvoje – taip pat. Dauguma turi močiutės ar mamos paliktų rusiško aukso žiedų su sintetiniais korundais, kuriuos dažnas klaidingai vadina rubinais. Šie žiedai, deja, neturi didelės materialinės vertės tiek dėl jų gausos, tiek dėl paties papuošalo komponentų. Bet yra, kaip yra. Sovietmečiu nebuvo pasirinkimo. Pasiūloje sukosi vieno modelio papuošalai, o ir šių įsigyti buvo ne taip jau paprasta.
Laikai pasikeitė kardinaliai. Dabar galime turėti praktiškai viską. Pasiūla milžiniška, reikia tik žinoti, ko nori. Mano salone yra gausybė skirtingų stilių ir laikotarpių papuošalų. Čia nerasite nė vieno identiško. Tai laisvė išsirinkti širdžiai artimiausią, o svarbiausia, vienetinį papuošalą, kuris leis jums skleistis kaip asmenybei. Dažnai mano klientės, įsigijusios ypatingą juvelyrinį dirbinį, sako, kad tokį bus ne gėda palikti dukroms ar anūkėms. Man tai girdėti labai malonu. Tai tarsi įvykdyta misija, kad papuošalas tęs savo istoriją, džiugins ir ateities kartas.
Neretai pasitaiko įvairiausių mitų apie daiktus iš praeities. Vienas dažniausiai girdėtų yra apie užkoduotą praeities savininkų energiją. Ar tikite šiais prietarais ir ar jie gajūs Lietuvoje?
Kokių tik istorijų neprisiklausau! Žmonių galvos pilnos mitų ir prietarų, bet aš manau, kad kiekvienas renkasi, kuo jam tikėti. Vienas naujausių išgirstų prietarų buvo toks, kad antikvarinio papuošalo energetika nusinulina, jei jis pabūna muziejuje. Mūsų salone iš tiesų galima pasijusti kaip muziejuje. Skirtumas tas, kad senovinį papuošalą dar galima ir nusipirkti arba pasimatuoti bei paliesti.
Todėl galiu drąsiai teigti: mes savo muziejuje tą energetiką nunuliname. Juokauju, žinoma. Aš tokiais prietarais netikiu ir manau, kad energetiką turi ne daiktai, o žmonės. O tiems, kurie visgi baiminasi, galiu patarti: pasimatuokite papuošalą, ir jei su juo jausitės gerai, vadinasi, jo energetika gera. Viena klientė, nuoširdžiai besižavinti antikvariniais papuošalais, prieš pasimatuodama kiekvieną papučia, taip neva nubaidydama velniukus. Iš pradžių tai atrodė gana linksmai ir burtais kvepiančia romantika, bet jei nuo to žmogui ramiau, prašom.
Dar vienas įsitikinimas, kurio tikrai nepakeisiu, yra tas, kad žmogus nenori nešioti papuošalo, kuris nėra naujas ir kurį galbūt kažkas kažkada jau nešiojo. Tokiems tiesiog reikia laiko. Tikrai ne viena klientė yra pasakiusi, kad iš pat pradžių žiūrėjo į mano antikvarinių papuošalų saloną labai atsargiai, manydama, kad arba čia neišpasakyto dydžio kainos, arba dirbiniai yra senamadiški. Tačiau užsukusios apsidairyti tarp gausybės gražių papuošalų pasimesdavo ir norėdavo visko. Tai tikrai labai dažna istorija. Kaskart pasikalbėjusi su savo klientais labai džiaugiuosi tokiu grįžtamuoju ryšiu ir tai tik patvirtina, kad judu tinkama linkme.
