Lyderystės srityje besispecializuojanti socialinių mokslų daktarė A. Nakrošienė užaugo penkių vaikų šeimoje. Joje išmoko besąlygiškai priimti kitą žmogų, suprasti jį ir atjausti. Griežtai auklėta moteris buvo mokoma neskirti dėmesio aprangai – reikėjo rimtai krimsti mokslus ir uoliai atlikti pareigas namuose. Tačiau smalsi mergaitė tyrėjos žvilgsniu paslapčia nagrinėjo audinius, drabužių konstrukcijas ir suprato, kad drabužis nėra tik daiktas: jis padeda kurti žmogaus istoriją ir visą gyvenimą lydi jaukiausiuose prisiminimuose. Audronė pasakoja, jog apdaro galią pajuto labai anksti, kai tėvai ją apvilko gražiausia suknele, taip išreikšdami meilę ir rūpestį: „Ta daili suknelė buvo ir meilės, ir rūpesčio išraiška, padedanti pritraukti dar daugiau dėmesio. Man patiko būti pastebėtai – tada dar visai nesąmoningai suvokiau drabužio galią. Vėliau aprangos klausimas pasitraukė į antrą planą, užleisdamas vietą mokslui, šeimai ir karjerai, tačiau pati estetika, grožis visada buvo šalia.
Be to, tuo metu mados objektų buvo nelengva gauti. Pamenu, kokia pakylėta jaučiausi pirkdama pirmus dalykinius kostiumėlius ką tik duris atvėrusiose „Mango“ ar „Zaros“, o vėliau – „Massimo Dutti“ parduotuvėse. Ir tik vėliau, kai jau mokiausi Danijoje, atradau skandinavišką stilių, kitokį požiūrį į madą ir moterį. Prasidėjo komandiruotės į užsienio šalis, jose vėrėsi dar kitoks estetikos suvokimas, ir ne tik mados srityje. Kai didžiausios pasaulio galerijos tapo lengvai pasiekiamos, mano skonis dar labiau išlavėjo. Aprangoje ir elgsenoje atsirado daugiau laisvės, daugiau kitoniškumo ir saviraiškos.“
Su aukščiausio lygio vadovais kasdien dirbanti moteris sako, kad šie retai kada sureikšmina savo išvaizdą ar aprangą, tačiau čia pat priduria, kad jauniems specialistams, kurie dar neužima tokių aukštų pareigų, renkantis aprangą vertėtų būti atidesniems ir parodyti daugiau pagarbos aplinkiniams: „Pirmas susitikimas įpareigoja pamąstyti: kokią žinutę savo apranga nusiųsiu kitam asmeniui, kokią nuomonę jis susidarys apie mane ir atstovaujamą organizaciją? Taigi net ruošiantis vaizdo skambučiui siūlyčiau pagalvoti, ar tai, kaip atrodau, atliepia atstovaujamos organizacijos vertybes ir asmeninį požiūrį į supančią aplinką. Pirmas įspūdis dažnai lieka ilgam, tad kodėl gi sau nepadėjus tinkamais aprangos elementais. Nemažai mokslinių tyrimų patvirtina, kad apranga veikia ne tik supančius žmones, bet ir mūsų emocijas, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Mane visada žavi dermė – kai matau, kad žmogui svarbus grožis, estetinis vaizdas, tačiau jis netampa daiktų vergu. Kraštutinumai – perdėtas pedantizmas ir smulkmeniškas kiekvienos detalės apgalvojimas ar, atvirkščiai, netvarkinga, purvina eilutė man siunčia tam tikrą signalą apie žmogaus asmenybę ir kartais sunku nuo jos atsiriboti.“
Lyderystės ekspertė prieš renkantis drabužius pataria labai gerai įsigilinti į savo poreikius ir suprasti, kokie tikrieji vidiniai troškimai ir kokių tikslų norima pasiekti: „Man labai patinka, kai žmogaus išorė atliepia jo vidų. Tuomet natūraliai atsiranda pasitikėjimas juo, nes pasąmonė mums tarsi sako, kad viskas gerai, šiuo žmogumi galima pasikliauti, jis nemeluoja. Visi tokie skirtingi, o aš kartais pajuntu, kad stiliaus atveju mus nori sudėti į lentynėles. Man patinka laisvė, mėgstu eksperimentuoti, dūstu, jeigu kas nors bando įsprausti į tam tikrus rėmus. Nemėgstu laikytis taisyklių, todėl, pavyzdžiui, patarimai, kaip turiu atrodyti business woman fotosesijoje, – ne man.
Drąsa būti savimi ateina su pasitikėjimu. Jeigu turi ką pasakyti, jei turtini vidų, išorė padės labiau atsiskleisti. Tačiau jei visas dėmesys bus sutelktas vien į išorę, viskas atrodys be galo banaliai. Čia reikalingas subtilumas ir supratimas. Slidi riba tarp seksualumo ir vulgarumo, tarp moteriškumo ir profesionalumo. Kartais griežtas kelnių ir švarko kostiumėlis sudarys griežtesnės, reiklesnės vadovės, profesionalės įvaizdį. Trumpas sijonas, gili iškirptė gali pareikalauti iš moters daugiau pastangų nubrėžti ribas, kad nesudarytų netinkamų išankstinių nuostatų.“
Kalbėdama apie moterų lyderių aprangą Audronė pastebi, kad jos neretai savo įvaizdžiu nori parodyti tikrai aukštus lūkesčius ir reikalavimus. Labai dažnai, skatinamos perfekcionizmo, moterys nori atiduoti daugiau, nei turi: „Lietuvoje visuomenė iš moterų tikisi labai daug. Turi būti ir puiki mama, ir rūpestinga draugė. Be to, visiems yra priimtina, kad moteris ir gražiai atrodys, ir sportuos, ir, savaime suprantama, kops į karjeros aukštumas. Tik ar viso to įmanoma pasiekti vienam asmeniui? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įvairiais laikotarpiais gali turėti tik keletą socialinių vaidmenų. Taigi mano patarimas moterims būtų nesistengti būti tobuloms visais gyvenimo momentais. Vieną gyvenimo etapą paskirkite šeimai, kitą – karjerai, o pajutusios poreikį – stiliaus paieškoms. Noras būti tobuloms visur ir visada yra nerealus ir veda į perdegimą.“
Kalbėdama apie savo stiliaus parašą, Audronė išskiria miesto uniformos funkciją atliekančią suknelę, mat ji ne tik leidžia gerai atrodyti, bet ir atima mažiausiai laiko sąnaudų: „Nors man patinka eksperimentuoti, stebėti naujausias mados tendencijas (tai labai atpalaiduoja po mokslinių straipsnių skaitymo), madai laiko skiriu nedaug. Suknelės man yra paprasčiausias ir mažiausiai laiko atimantis drabužis, kurį derinti reikia nebent tik prie batų ar rankinės. Laiko niekad neturiu, nemoku drabužių sluoksniuoti. Pradėjusi tai daryti, dažniausiai metu šį reikalą ir renkuosi suknelę. Ryte rinkdamasi garderobą negaliu sugaišti ilgiau nei dešimt minučių. Suknelės man – kaip darbinė uniforma.“
