Tiesiog kalbėk iš širdies – taip besijaudinančiam, pasimetusiam, neapsisprendžiančiam, savo jėgomis ir aplinkybėmis abejojančiam žmogui pakužda tie, kurie tiki jo galia ir neaprėpiamu potencialu. Turkiai yra pusbrangiai akmenys, kurie, sakoma, atveria komunikacijos saitus tarp širdies ir garsiai pasakomo žodžio. Gyvendami kaukių pasaulyje ir spaudžiami atitikti tobulai nušlifuoto elgesio modelius, dažniau kalbame iš galvos, o kalbėti iš širdies apskritai pamirštame. Pastarasis scenarijus skamba kur kas rizikingiau, negu pamatuoti, racionaliai ir garsiai išreikšti pasvarstymai, kurių baigtis gana aiški. Patogu gyventi komforto zonoje, kurioje išmokę sociumo taisykles (angl. social cues) visada jausimės pripažinti, suprasti, esantys grupės dalimi (angl. included), tad niekada nereikės bijoti atsidurti atsiskyrėlio vietoje. Atskalūnai patraukliai atrodo filmuose, juos smalsu sekti, nes jie nebijo būti savimi, gyventi vadovaudamiesi savo tiesomis ir eiti ten, kur veda širdis. Gyvenime tokius žmones stebime slapta, o retas kuris išdrįsta taip ir gyventi. Mintis, kad galime būti savimi, žavi, tačiau dažniausiai nugali baimė būti atmestam aplinkos. O gal yra ir trečias variantas – kalbėti iš širdies, gyventi be baimės?

Turkiai įdomūs ne tik vidinėmis, bet ir išorinėmis savybėmis. Žodis turkis mūsų kalboje yra tapęs ir spalvos pavadinimu. Tiesa, netgi pagal čakrų skirstymą šie pusbrangiai akmenys susiję su dviem spalvomis: žalia, simbolizuojančia širdies čakrą, ir mėlyna, simbolizuojančia gerklės čakrą. Jų vienybė jungia širdį ir gerklės į pasaulį paleidžiamus žodžius. Turkių spalvos kompleksiškumas skatina sėkmingą, sklandžią komunikaciją, ryšį, minčių aiškumą, kūrybiškumą ir savarankiškumą. Pastarasis labai padeda gyvenime, kai svarbu mokėti atsiriboti nuo išorinio triukšmo, begalybės įvairiausių nuomonių ir komentarų, kurie dažniausiai yra beverčiai, ypač ateinantys iš svetimų žmonių. Paradoksalu, bet gyvename pasaulyje, kuriame kiti žmonės nuoširdžiai tiki, kad geriau už mus pačius žino, ko mums reikia. O juk į svetimą dūšią neįlįsi, kaip nuo senų senovės kartodavo mūsų protėviai. Turkiai puikiai apsaugo nuo nereikalingo blaškymosi bei pastangų įtikti visam pasauliui, taip išsvaistant vidinę energiją, ir padeda susikoncentruoti į tikrai mums svarbius dalykus, savirealizaciją, įsiklausyti į širdies balsą, sekti ta kryptimi, kuri mums patiems artimiausia. Kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelionė yra individuali ir dviejų identiškų visame pasaulyje nesurastume.

Su new age filosofijos banga vis plačiau pradedama kalbėti apie tai, kad geriausias patarimas yra tiesiog išklausymas arba tinkamų klausimų žmogui, ieškančiam savo kelio, uždavimas. Tada jis pats suformuluotų, rastų atsakymą į svarbiausius savo gyvenimo klausimus. Už svetimą gyvenimo nenugyvensi, o ar teisingi sprendimai buvo padaryti, paaiškės tik gyvenimo kelio gale. Negalime pamiršti, jog anaiptol ne visada gražiausi keliai yra autostrados, tad ir gyvenime ne visi sprendimai turi būti racionaliausi ir „teisingiausi“ pagal bendrąją kapitalistinio pasaulio logiką. Sekant savo širdies balsu, gyvenimo kelias gali būti siauras, vingiuotas, kupinas dulkių, akmenų, bet kartu ir netikėčiausio grožio proskynų bei atodangų. Pakeliui galime sutikti ir labiausiai įkvepiančių, gyvenimą pakeičiančių žmonių, kurių nė nebūtume pastebėję, lėkdami autostrada. Taigi gyvenimas yra tai, kas mums nutinka keliaujant, todėl brangų savo laiką svarbu leisti taip, kad svajonės, džiaugsmai, tikslai būtų ta mūsų gyvenimo kelione, procesu, o ne tik galutine stotele.

Šiaurės Amerikos indėnų apačių gentis turkius netgi asocijuoja su lietumi vaivorykštės pabaigoje. Navahų gentis šiuos akmenis naudoja savo ritualuose, kviesdami lietaus dievą, dažnai laiko mediniuose krepšeliuose ir kabina ant lubų, staktų, tikėdami, kad jie apsaugo asmeninę erdvę nuo pikto ir pritraukia sėkmę.