Kai moteris jaučia, kad nieko negali pakeisti, ji keičia išvaizdą. Dažniausiai – šukuoseną. Sulieknėja, įsileidžia į garderobą naujų spalvų, pasidažo lūpas. Yra sakoma, kad kuo baisesnis karas, tuo ryškesnės lūpos, ir tai tiesa. Gyvenimas ima gerėti, kai tik pradedame labiau pasitikėti savimi. Šią paprastą kasdienę magiją išmano visos moterys, bet ne kiekviena žino tai, ką prieš šimtmetį suprato didžioji mados revoliucionierė Gabrielle Chanel. Kad išsilaisvintų iš visuomenės primestų suvaržymų, moterys turi į gyvenimo sceną įžengti nusimetusios geros mergaitės drabužius.
Liūtiški mostai
Apie Gabrielle'ę Chanel Paryžius pirmąkart išgirdo 1910-aisiais. Iš provincijos atvykusi mergina nestokojo ambicijų – prašmatnioje vietoje – Kambono gatvėje 21 numeriu pažymėtame name – atidarė skrybėlaičių parduotuvę „Chanel Modes“. O po aštuonerių metų – 1918-aisiais – 31 numeriu pažymėtame name duris atvėrė ir mados namai „Chanel“, bet prieš tai teko nemažai padirbėti. Pradedančioji dizainerė apsuko nemenką ratą vakarine Prancūzijos pakrante per romantikų rojų Dovilį bei aristokratiška elegancija alsuojantį Biaricą. Paryžiuje pelnyta reputacija pagelbėjo įsteigiant butikus ten, kur dažnai sukiojasi garsenybės ir aristokratai. Vis dėlto dizainerei nerūpėjo įtikti aktorėms ir kitoms svarbioms visuomenės damoms. Gabrielle leido visiems žaismingai vadinti ją Coco, bet geltonas mielas cypsintis viščiukas tikrai nebūtų pasiekęs tiek, kiek ši ypatinga moteris. Ne veltui buvo gimusi po Liūto ženklu – jos mostai buvo liūtiški. Dizainerė siekė formuoti visuomenės skonį, išvaizdą ir netgi gyvenimo būdą bei pažiūras.
Atšiaurus Dovilio klimatas įkvėpė sportines idėjas – džersis, paprasčiau tariant, trikotažinis audinys atvėrė tokias galimybes, apie kokias moterys net nenumanė. Dabar mankštintis tikrai neitume apsirengusios kostiumėliu, bet kuo reikėjo apsirengti prieš šimtą metų gyvenusiai moteriai, jei judesių nevaržančios sportinės aprangos paprasčiausiai nebuvo? Štai todėl damos, užuot žaidusios kamuoliu, tik oriai ir svajingai vaikštinėdavo jūros pakrante. Net saulės voniomis mėgautis joms buvo problema – karalienės Viktorijos laikais susiformavusios dorovės normos neleido apnuoginti kūno, o blyški oda buvo laikoma aristokratų skiriamuoju ženklu bei grožio etalonu. Kalbant apie paplūdimių revoliuciją, Coco Chanel sužibėjo ne dėl maudymosi kostiumėlių. Šių istorijoje yra svarbesnis vardas, tik kur kas mažiau girdėtas, – tai Australijos plaukikė Annette Kellermann. Jos plaukimo apranga pasėjo laisvamanišką mintį, kad galima apnuoginti kojas, na, o kompanija „Latex“ ėmė kurti tamprius audinius, puikiai tinkamus nardant bangose.
Coco Chanel moteris stumtelėjo pirmyn įvesdama madingą tendenciją – saulės nuauksintos odos. Praėjusią vasarą, kai į paplūdimius sugrįžo vientisi maudymosi kostiumėliai ir vintažiniai elementai,
pasaulinio masto socialinių tinklų žvaigždės prikaustė visų žvilgsnius labai paprastu, bet įspūdingu deriniu – įdegusios odos ir juodos bei baltos spalvų „Chanel“ maudymosi kostiumėlio su ant krūtinės šviečiančiu kontrastingu dvigubos raidės C logotipu. Nenuostabu, kad šis paplūdimio drabužis pelnė atostogų geidžiamiausiojo titulą. Juk mados namai „Chanel“ ir daugiau nei po šimto metų tebėra stiliaus pojūčio simbolis.
Skaičiaus 5 magija
1920-aisiais, kai Lietuvoje pradėtas leisti žurnalas „Moteris“, G. Chanel buvo užsiėmusi labai svarbiu darbu – turėjo išsirinkti parfumerinę kompoziciją, kuriai bus lemta tapti pirmaisiais jos įsteigtų mados namų kvepalais. Buvęs Rusijos imperatoriškosios šeimos parfumeris Ernestas Beaux Prancūzijos mados imperatorės teismui pateikė 24 kompozicijas, supilstytas į mažus buteliukus ir sužymėtas skaičiais. Gabrielle išsirinko penktąjį flakoną ir nusprendė, kad kvepalai vadinsis „Chanel No. 5“. Skaičių magija tikinti Coco dažnai rinkdavosi penketą – kolekcijas pristatydavo penktojo metų mėnesio – gegužės – penktą dieną. Laimingas skaičius kvepalų pavadinime, anot dizainerės, turėjo atnešti sėkmę. Taip ir nutiko – aromatas yra vienas perkamiausių.
Pirmiausia naujuoju aromatu per šv. Kalėdas apdovanoti ištikimiausi „Chanel“ klientai, nes buvo pagaminta vos šimtas flakonų. Atrodė, kad įaudrinta publika pasirengusi nušluoti prekystalius, kai 1921-aisiais įvyko oficiali kvepalų prezentacija. Paskui stiliaus ikona Merilyn Monroe pareiškė, kad eina miegoti „vilkėdama“ penkis lašelius „Chanel No. 5“, – tai tapo vienu seksualiausių įvaizdžių, o juo sekti svajojo ne vienos kartos moterys.
„Chanel No. 5“ istorija taip pat neapsiėjo be revoliucinių natų. Pagal iki tol gyvavusias tradicijas, moteriški kvepalai buvo dviejų kategorijų – skirti garbingoms damoms ir kurtizanėms. Pirmosios kvepinosi tauriais gėlių aromatais, o antrosios rinkosi muskusą ir jazminų natas – aromatus, kurstančius geidulį. Trečiąjį amžiaus dešimtmetį atsiradusioms flaperėms – modernios moters idealo pirmtakėms, kurios gyveno svaigiu džiazo ritmu, nešiojo trumpus sijonus su kutais, šoko svingą, rūkė, garsiai kvatojosi ir viliojo, tikrai reikėjo ir naujoviškų kvepalų. E. Beaux panaudojo
inovatyvią tuo laiku sintetinę medžiagą aldehidus – jie leido aromatui ilgai neišsivadėti ir darė kvapą neįmenamą tarsi moteriška paslaptis. Moterys nebekvepėjo pakalnutėmis arba rožėmis – jos kvepėjo kažkuo, kas vilioja, bet yra ne vulgaru ir gašlu, o rafinuota, kažkuo, ko negali įspėti nosis ir perprasti protas.
Legendinių kvepalų svarbą mados namai „Chanel“ pabrėžė 2012-aisiais pradėdami trumpametražių filmų seriją „Inside Chanel“. Jungiant archyvinę medžiagą ir modernią grafiką kino kūrėjams sekasi nenuobodžiai pasakoti G. Chanel biografijos faktus ir ženklo kūrimo istoriją, taip pat išlaikyti intrigą – kino pasakojimai kuriami atskirais epizodais, tarsi sakant: „Laukite tęsinio.“ Šiuo metu yra sukurti 29 epizodai, o pirmasis, garbingiausias, skirtas ne kam kitam, o būtent „Chanel No. 5“.
Chanel ir menas
Šių metų vasario mėnesį „Inside Chanel“ pristatė keturių epizodų kolekciją meno tema. Literatūra, kinas, muzika ir šokis – tai sritys, su kuriomis G. Chanel kūryba buvo neatsiejamai susijusi. Tvido kostiumėliai, perlų vėrinys, maža juoda suknelė, dygsniuota rankinė, kūno spalvos bateliai juoda smaila nosele – tai veikiausiai žinoma ar bent jau girdėta net ir tiems, kurie nėra „Chanel“ gerbėjai. Kur kas mažiau žinoma, ką bendra G. Chanel turėjo su menu ir kodėl jis buvo laikomas jos įvykdyto kultūrinio perversmo širdimi.
G. Chanel konstruodavo ir dekonstruodavo savo išskirtinį estetinį žodyną ir stilių smalsiai tyrinėdama kasdien ją supantį meno pasaulį. „Mada nėra susijusi tik su drabužiais. Mada yra ir danguje, ir gatvėje, ji susijusi su idėjomis, su tuo, kaip gyvename ir kas vyksta aplink mus“, – yra sakiusi kūrėja. Aplink ją pačią nuolat vyko begalė įdomių dalykų, o kompaniją palaikė išskirtinės asmenybės. Pianistė Misia Sert, italų teatro, operos ir kino režisierius Luchino Visconti, poetai Jeanas Cocteau ir Pierre‘as Reverdy, baleto artistas Sergejus Diagilevas, kompozitorius Igoris Stravinskis, režisierius Alainas Resnais, dailininkai Salvadoras Dalì, Pablo Picasso ir Marie Laurencin – šias pasaulinio garso įžymybes siejo tai, kad jie buvo artimi G. Chanel draugai.
Bendraminčius vienijo ta pati epochos vizija. Draugystė su menininkais, dažną vakarą – operos lankymas ar bičiuliškas susibūrimas jos namuose prie pianino buvo ne tik pramoga. Kai kuriems Gabrielle padėdavo užmegzti pažintis ar pastūmėti į priekį karjeras, o iš kitų mokėsi pati. Radikalios avangardistų, su kuriais bendravo Gabrielle, idėjos sukūrė puikią dirvą jos pačios netipiškoms ir liberalioms kūrybinėms vizijoms bręsti ir įsitvirtinti. Kubistinių paveikslų fragmentiškumas turėjo įtakos „Chanel“ švarkų konstrukcijai, maža juoda suknelė atspindėjo art deco stiliaus linijų grynumą.
1924-aisiais G. Chanel sukūrė kostiumus baletui „Mėlynasis traukinys“, šį Eliziejaus laukuose pastatė Sergejaus Diagilevo trupė „Rusų baletas“. Po septynerių metų prancūzų dizainerė išvyko puošti Holivudo kino žvaigždžių. Tiesa, paryžietiška elegancija nesužavėjo spindesį ir ekstravaganciją nuo seno mėgusio Holivudo. G. Chanel išdidžiai trenkė durimis ir grįžo į Paryžių. Čia dar spėjo padirbėti su prancūzų kino kūrėjais, bet greitai ją sustabdė Antrasis pasaulinis karas. Iš penkių Kambono gatvėje veikusių „Chanel“ butikų nebuvo uždarytas tik vienas. Prie jo kareiviai vis dar stovėdavo eilėje norėdami nupirkti dovanų savo mylimosioms, bet į mados sceną kūrėja grįžo tik prasidėjus šeštajam XX a. dešimtmečiui. Tada Gabrielle jau buvo 71-i. Jos kuriama estetika labai tiko prancūzų Naujosios bangos kino kūrėjams. Simbolinis tvido kostiumas pradėjo kino karjerą, o jaunosios kartos aktorės ir kasdieniame gyvenime panoro puoštis „Chanel“ drabužiais bei aksesuarais – prašmatnia, modernia ir laikui nepavaldžia klasika.
Šokio ritmu
Niekas kitas taip neišlaisvina kūno kaip šokis, o juk „Chanel“ visada buvo moters išsivadavimo iš įvairių socialinių suvaržymų simbolis. Naujausias, ką tik pradėtas rodyti „Inside Chanel“ epizodas atskleidžia būtent šią sąsają.
Su šokiu G. Chanel siejo ypatingas ryšys. Ji pati lankė šokio pamokas pas populiarią to laiko šokėją Caryathis. 1913-aisiais pažiūrėjusi S. Diagilevo „Rusų baleto“ trupės pastatytą I. Stravinskio „Šventąjį pavasarį“, dizainerė nuoširdžiai palaikė novatorišką viziją, nors visuomenės dauguma klasikinio baleto tradicijų laužymą laikė skandalingu. Panašios pažiūros vienija, tad S. Diagilevas ir G. Chanel pradėjo bendradarbiauti ir išliko draugais iki pat jo mirties 1929-aisiais. Pasinaudodama savo ryšiais, garsioji dizainerė 1920-aisiais padėjo „Šventajam pavasariui“ grįžti į sceną.
1971-ųjų sausio 10 dieną, sulaukusi 88-erių, G. Chanel paliko šį pasaulį. „Tegu mano legenda nemiršta niekada. Linkiu jai kuo didžiausios sėkmės“, – sakė pasaulį pavergusi mados dizainerė. Po dvylikos metų ją pakeitė šviesaus atminimo Karlas Lagerfeldas. Jis tikrai dirbo taip, tarsi didžioji kūrėja vis dar būtų gyva. Menas jam taip pat buvo itin artimas – dizaineris kūrė fotografijas ir įtaigias karikatūras.
