Kiekvieno gyvenime gausu neišvengiamų skaičių, su kuriais kažkodėl nepaliaujamai kovojame. Kad ir kaip bežiūrėtume: tai mums per mažai, tai per daug... metų, kilogramų, centimetrų, juosiančių klubus ar rodančių mūsų ūgį, ir t. t.
Ironiška, bet tol, kol vis dar spraudžiamės į stereotipų stalčiukus, mados industrija dar ir kaip mėgsta skaičius. Ypač tuos, kurie iliustruoja augantį vartojimą, pelną, naujas tikslines auditorijas ir kt. Tad kur riba tarp visuomenės lūkesčių, kiekvieno iš mūsų vidinių priekaištų ir galiausiai – galingų mados bei grožio industrijų, kurios per prievartą pardavinėja jaunystę?
Kuo daugiau baimių, tuo daugiau komercinių tariamos problemos sprendimo būtų. Ar bent įsivaizduojame, kiek pasaulyje yra nepagrįstas mūsų baimes užglaistyti pasiruošusių kremų, žadančių atitolinti senatvę? O kur dar nuolat besikeičiančios „sveikos gyvensenos“ gairės, dietos, kūno korekcijų galimybės ar paprasčiausiai realybę iškreipiantys socialinių tinklų filtrai. Taip, savo kūnu rūpintis reikia, bet priimti jo savitumą, laiko pokyčių nulemtą dinamiką ir išsivaduoti iš stereotipų tiesiog gyvybiškai svarbu.
Blogiausia yra tai, kad patys tampame savo pačių aukomis. Ieškome kaltų, užuot pirmiausiai atsigręžę į save. Manome, jog mados pasaulis yra kažkoks uždaras burbulas, į kurį kartais be galo norime pakliūti, o kartais tik oriai stebėti iš šalies. Tai trokštame statuso simboliu virtusių mados produktų, tai išdidžiai moralizuojame kapitalizmą, o mados ir vartojimo kultūrą kaltiname dėl primestų grožio standartų, iškreipto požiūrio į moteriškumą ar vyriškumą, slegiančio jaunystės kulto ir visų kitų nuodėmių. Bet kas gi tą mados pasaulį kuria? Ar tik ne mes patys? Mada neatsiranda iš niekur. Ji yra tiesioginis visų socialinių ir kultūrinių laikmečio pokyčių atspindys. Vadinasi, mada yra mūsų pačių atspindys. Juk ar ne mes tūnome socialiniuose tinkluose ir godžiai analizuojame, kas „sulieknėjo ir sužydėjo“, o kam jau laikas slėptis po maskuojančiais siluetais, kas atrodo puikiai „ne pagal metus“, o kas kaip tik „sensta akyse“? Lygiai taip pat analizuojame savo artimuosius, kaimynus, kolegas ir, žinoma, tyliai baudžiame patys save. Mus gąsdina skaičiai, kurie rodo metus pase, juosmens apimtis ar individualias skaičių kombinacijas užlipus ant svarstyklių. Užuot žvelgę į tuos skaičius kaip į galimybes, priimame juos kaip tariamas tų galimybių ribas.
Pavyzdžiui, mistinis trisdešimtmetis. Taip, taip yra pirmasis toks gimtadienis, kai išmušus dvylikai į nugarą kažkodėl pradeda šnopuoti nepateisintų lūkesčių priekaištas. Jeigu šio šnopavimo nepajauti pats, tau tikrai kas nors apie jį primins. Bent jau taip nutiko man. Manojo trisdešimtmečio rytas atrodė taip: sveikinimų padovanotas džiaugsmas, šventinis jaudulys ir mėgavimasis nuostabia diena. Gimtadienio idilė – ne kitaip. Ir tuomet... žurnalistų skambutis. Štai čia ir buvo didžioji staigmena, nes tarp sveikinimų suskambo ir raktinis klausimas: „Dabar...žvelgdama atgal, ar manote, kad nuveikėte viską, ką norėjote?“
Žvelgdama atgal?? Ar nuveikiau??? O tai jau nebenuveiksiu?? Tiesą pasakius, nemanau, kad tokį klausimą būtų tikslinga užduoti bet kuriam žmogui, kuris dar yra gyvas, ir man labai gaila, kad straipsnyje sunku vaizdingai nupasakoti, su kokia ironija aš tai sakau.
Kai perkant bilietą į bet kurį Italijos muziejų vaikiška nuolaida galioja iki 26 metų, mes 30-tojo gimtadienio rytą jau žvalgomės atgal ir bandome suprasti, ar mums pavyko nuveikti tai, ko tikėjomės, ar visgi nepavyko... O kas, jeigu nepavyko? Ir apskritai, ką mes jau turėjome būti nuveikę? Kas nusprendė, kurie pasiekimai yra pakankami, o kurie dar ne? Kas dabar iš viso drįstų pasakyti, kada baigiasi jaunystė? Aš nedrįsčiau...
Ar manau, kad amžius yra tik skaičiai? Gal ir ne, bet tikrai žinau viena: tuos skaičius mes interpretuojame labai įvairiai. Panašiai, kaip laiko dinamiką skaičiuoja mūsų kūnas, kaip keičiasi mūsų prioritetai, tikslai, kaip viską įprasmina pasiekimai, – visa tai net labai individualu. Yra visai jaunų žmonių numirusiomis akimis ir, pavyzdžiui, yra mano Močiutė, kuri ne tik pati save pabrėžtinai vadina jauna, bet ir kasdien tai įrodo savo gyvenimo energija. Kai mes pradėsime kitaip vertinti save, tuomet ir kiti nustos vadovautis stereotipais.
Visai neseniai vienoje televizijos laidoje pasitaikė dar viena akistata su amžiaus diskriminacijos ideologija. Maloniai kalbantis apie besikeičiantį požiūrį į grožį, žavinga laidos vedėja iškėlė klausimą, kokius drabužius turėtume rinktis „tokios, kaip mes, – brandžios moterys?“. Kas yra brandi moteris? Savo akimis nei kadre, nei užkulisiuose aš tų brandžių moterų tąkart nemačiau. Kaip galime tikėtis pokyčių visuomenėje ar kad mūsų pačių namuose mūsų nevertins kaip senstančių, jei pačios save taip vertiname? Aš nesu brandi moteris – tikrai neplanuoju tokia tapti ir per artimiausius dešimtmečius...
Ar pasaulis gali būti kitoks – ar galime visi išmokti priimti save ir kitus? Ar galime išmokti mėgautis VISU gyvenimu, užuot išaukštinę tik tam tikrus jo etapus? Aš neabejoju, kad taip. Mes jau dabar keičiamės, sąmoningėjame, tad ilgainiui neišvengiamai kartu su mumis pasikeis ir mados bei grožio industrijos. Šio straipsnio mintys tikrai nėra utopinės. Pokyčiai yra realūs. Tik vieniems jų įvykti reikės daugiau laiko, o kai kurie net pralenks mūsų lūkesčius.
Tai, kas kažkada atrodė neįmanoma, dabar tampa realybe. Tai bene esminė visų mano straipsnių mintis, kurią noriai kartoju. Ir ne veltui: aš sąmoningai renkuosi kalbėti apie išskirtinius mūsų laikmečio atradimus ar iššūkius, kuriančius naują realybę.
Kas yra „normalu“ ir kas tuomet – „tabu“? Tai nuolat kintantys, emocijas kurstantys stereotipų sinonimai, kurie tiesiogiai paklūsta socialiniams, kultūriniams, politiniams ar net ekonominiams gyvenamojo meto pokyčiams. Tačiau tie visus įrėminantys kriterijai yra laikini! Per mano pačios gyvenimą jau net kelis kartus pasikeitė gražaus žmogaus apibrėžimas. Paauglystėje dominavo toksiškai lieknų moterų kultas, vėliau sekė atletiško patrauklumo era, o štai dabar švenčiame įvairovę. Argi su kiekvienu dešimtmečiu turėtų keistis ne tik mūsų drabužinės tendencijos, bet ir dirbtinai dekonstruotis pats kūnas?
Mano karta nekvėpuodavo žiūrėdami kasmetinius „Victoria’s Secret“ šou. Tos podiumu žengiančios moterys net buvo vadinamos angelais. Suprask, tiesiog sakralaus grožio pavyzdžiai. Kiekvienas šio prekių ženklo vartotojas sprausdavosi į „V. S.“ apatinius viltingai tikėdamasis bent jau mintimis priartėti prie to tariamai angeliško grožio. Tik angelai ne visais laikais taip atrodydavo... Taigi simbolinė „Victoria’s Secret“ imperijos griūtis tik įrodo, kokie dramatiški pokyčiai vyksta su mūsų saviverte, tolerancija sau ir kitiems.
Labai įdomus faktas, kad per visą šio moteriškų apatinių prekių ženklo istoriją gamintojai taip ir nesukūrė apatinių besilaukiančioms moterims. Šis ypatingo gyvenimo tarpsnio ignoravimas liudija ir atskirus stereotipus, gaubiančius motinystės dovaną. Pirma, visuomenė vis dar drąsiai eskaluoja, jog žino geriau, kada yra pats tinkamiausias laikas vaikams. Tuomet seka viešos diskusijos apie tai, kiek svorio reikėtų priaugti, o galiausiai – visa ko finalas yra „grįžimo prie įprastų formų“ misija. O kodėl moters kūnas, kuris geba išnešioti gyvybę, apskritai kada nors turėtų grįžti į identiškas prieš gimdymą buvusias proporcijas? Nėštumas yra bene didžiausia kūnui tenkanti kelionė, tad kodėl po jos turime įrodyti, kad galime atrodyti taip, lyg nieko nenutiko? Dar pageidautina šio rezultato pasiekti kaip įmanoma greičiau. Visoje socialinėje erdvėje tarsi vyksta įžymybių lenktynės: viena kažkuri jau po mėnesio didžiuojasi asmenukėmis prie veidrodžio su ir vėl plokščiu pilvu, o kitai nė tiek laiko neprireikė...
Džiugu, kad diskusijų apie šiuos ir kitus stigmatizuotus stereotipus vis daugiau. Ir kad mokomės atsikratyti grožio matematikos, kuri iki šiol riboja vartotojų pasitikėjimą savimi, laimę, vidinę laisvę ar net galimybes pasiekti taip meistriškai mados kuriamą svajonę. Kokių dar pokyčių galėtume tikėtis, jeigu visi pradėtume galvoti kitaip: jeigu savo gyvenimą skaičiuotume taip, kad vertintume visus jo matmenis? Gal tuomet nustotume lygintis su kitais, o ir kitus matuoti pagal sudūlėjusią stereotipų skalę?
Neabejoju, kad tikrieji ateities prioritetai yra tikrumas, individualumas, savitumas ir įvairovė. Gal dėl to niekada nesileidžiu į diskusijas, kurios yra paremtos grožio sąvokos argumentu. Grožis yra pats nekonkrečiausias, neobjektyviausias ir nepastoviausias terminas. Man gražu – Jums ne, arba atvirkščiai. Vakar gražu – šiandien nebe. O kur dar skirtingų kultūrų, religijų ar kokių nors kitokių bendruomenių sukurti estetiniai kriterijai... Pažiūrėjus plačiau, grožio sąvoka užkerta galimybę tiek kiekvieno iš mūsų vidinei ramybei rastis, tiek visuotiniam sutarimui pasiekti. Tad man grožis yra įvairovė – be amžiaus, simetrijos ar kokių nors kitų dirbtinai primestų kriterijų ribų.
Jeigu mados industrija mokosi priimti įvairias kūno proporcijas, gal būtų pats laikas nebediskriminuoti žmonių ir pasitelkus antisenėjimo propagandą. Argi kada nors gali būti per vėlu madai? Kodėl gimimo data apibrėžia, kaip ilgai džiaugsimės apnuogintomis kojomis, ilgesniais plaukais, ryškiomis spalvomis ar paprasčiausiai ryškiu gyvenimo skoniu plačiąja prasme? Besikeičiančios tarptautinio etiketo taisyklės jau skatina klausti nebe „how old are you?“, o „how young are you?“ – ne „kiek Jums metų?“, o „kokio amžiaus (pažodžiui – kokio jaunumo) esate?“. Esmė lyg ir nesikeičia, bet nuotaika, sukuriama tokios situacijos, yra net labai kitokia.
„Nedrįskite liesti nė vienos iš mano raukšlių, aš pati kiekvieną iš jų užsitarnavau“ – tai grožio, elegancijos ikonos, filantropės, kino ir stiliaus legendos Audrey Hepburn citata, kai moteriai buvo pasiūlyta pakoreguoti jos nuotraukas. Drąsių asmenybių, moterų lyderių, kurios rodo pavyzdį, yra ir daugiau. Lygiai taip pat proporcingai daugėja ir prekių ženklų, kurie pagaliau reprezentuoja ne tik jaunystės patrauklumą, bet ir realių klientų pavyzdžius. Pagaliau nebe vartotojas turi stengtis supanašėti su reklamos modeliu, o reklamos modelis reprezentuoja klientų įvairovę. Niekas nepamirš 2015 m., kai mados namai „Celine“ savo kampanijai pristatyti pasirinko tuomet 82 metų rašytoją Joaną Didion. Nuo tada Jane Fonda ir Helen Mirren tapo „L’Oréal“ ambasadorėmis, Charlotte Rampling – „Nars“ lūpų dažų veidu, Joni Mitchell prisijungė prie „Saint Laurent“, Lauren Hutton pristatė „Calvin Klein“ apatinį trikotažą.
Iki šiol, vertinant statistiškai, mados pasaulis tiesiog nurašydavo tikrai brandžių ir vyresnių moterų kategoriją kaip netikslinę savo auditoriją. Iš vienos pusės, pačios moterys buvo įtikėjusios, kad atėjus laikui „X“ jos jau tarsi nebevertos mados, nebegali investuoti į save. Iš kitos pusės, to įrodymu tapdavo tai, kad nei mados, nei grožio, nei pramogų industrijų reklaminėse kampanijose niekas nematė pavyzdžių, kurie atstovautų brandžiajai visuomenės daliai. Remiantis Tarptautinio ilgaamžiškumo centro analize, vyresni žmonės 2011–2018 m. drabužiams ir batams skyrė net 21 proc. daugiau pinigų – arba 2,9 mlrd. svarų. Visgi moterys, vyresnės nei 75 m., net ir norėdamos atrodyti stilingai, vis dar susiduria su sunkumais rasti vietų, kur galėtų nusipirkti ką nors madingo. Negano to, manoma, kad iki 2040 m. 50 metų ir vyresni žmonės taps pagrindine mados bei grožio sektoriaus vartotojų mase. Tad tiesiog neįtikėtina, koks didelis šis vėjais paleistas atstumtosios vartotojų grupės potencialas! Aš labai stebiuosi, kad mados pasaulis vis dar nesusimąsto, kad stora mokaus kliento piniginė nebūtinai yra liekno ir jauno kūno rankose.
Laimei, kuo toliau, tuo daugiau matyti ir gerų pavyzdžių, kurie gali būti net labai įtaigūs. Šou pasaulyje garsiai nuskambėjo išdidus aktorės Charlize Theron atsisakymas vaidinti filme superherojės mamą, kai abi aktores skyrė vos devynerių metų skirtumas. O kur dar kino legendos Meryl Streep kelias už brandžių moterų teises kine ir t. t. Štai vis žvalgomės ir į pirmosios Prancūzijos ponios Brigitte Macron laisvę mėgautis mada, kurti savas net ir protokolinės aprangos interpretacijas. Išskirtinai atkreipiu dėmesį į Didžiosios Britanijos karalienę Elžbietą – ją apskritai galėtume tituluoti tikrąja šimtmečio stiliaus ikona.
O kaip yra su vyrų amžiaus ribomis? Turiu pripažinti, kad kuo labiau nyksta žmonių diferencijavimas pagal lytį, tuo daugiau grožio kriterijų taikoma ir vyrams. Nors posakis, kad vyrai yra kaip vynas – su amžiumi tik gerėja, retai minimas kalbant apie moteris. Jei viešojoje erdvėje tikrai brandaus amžiaus vyrai vis dar siejami su išmintimi bei asmenybės branda, moterims senti rekomenduojama „jaunatviškai“ ir tik iki tam tikros ribos.
Ironiška, kad mados bei pramogų pasaulio industrijos taip lėtai priima grožį be amžiaus ribų, kai mados pasaulio autoritetais ištisus dešimtmečius išlieka Anna Wintour, „Armani“, „Valentino“, Vivienne Westwood ir kiti žinomi vardai. Mums tikrai yra kur tobulėti. Kaip gali būti taip, kad vis dar tiek daug pirmų kartų kalbant apie ikoniškų mados leidinių viršelius? Pirmoji išraiškingų formų moteris, pirmoji viršelį papuošusi poetė, pirmą kartą viršelį puošia vyriausia pasaulio manekenė, pirmoji musulmonė, dėvinti hidžabą, pirmieji negalią turintys žmonės ir t. t. Tokia „pirmų kartų“ gausa tokioje tariamai išsivysčiusioje visuomenėje tik parodo, koks didelis ribotumas slegia mūsų interesų lauką, kaip ir nuomonę formuojančių medijų sprendimus.
Baigdama straipsnį tikrai nenorėčiau palikti nusivylimo kartėlio. Mums net labai pasisekė gyventi šiuo iš tiesų ypatingų pokyčių metu. Prisimenate visiems akis atvėrusį filmą „Amžinai stilingos“? Tai ne tik filmas, kuris kažkada visiems įrodė, kad aistringai džiaugtis galima VISU savo gyvenimu – tai ir šio mano straipsnio šūkis. Naujoji realybė tikrai švenčia įvairiausias žmogaus teises: lytiškumo, rasės, religinių pasirinkimų, socialinių vaidmenų ir kt. Įvairovė yra ateities veidrodis. Tad leiskime sau būti amžinai stilingi, išmokime priimti save ir kitus. Tuomet visi gyvenimo skaičiai bus tik skaičiai, kurie neturi nieko bendro su mūsų laisve būti laimingiems.
