Juk ir puikiausias Cava ar Cremant negali būti laikomas šampanu. Tiesa, pagrindiniai šio pavadinimo suteikimo apribojimai yra geografiniai, o siekiant savo kūrinio etiketę papuošti žodžiais haute couture, jis turėtų atitikti daug daugiau nei vieną apribojimą. Visų pirma, haute couture apdaras turi būti pagamintas Paryžiaus ateljė, kurioje visu etatu turi dirbti ne mažiau kaip penkiolika žmonių. Haute couture drabužiai turi būti gaminami individualiai, pagal užsakymą. „Fédération Française de la Couture“ reglamente numatytas netgi susitikimų, reikalingų siuvamam drabužiui pasimatuoti, skaičius. Jų turi būti ne mažiau nei penki. Drabužiai turi būti gaminami rankomis ir negali būti pardavinėjami parduotuvėse. Haute couture ženklas įpareigoja du kartus per metus pristatyti drabužių kolekcijas, kuriose būtų ne mažiau nei trisdešimt penki jų modeliai. Be to, kolekcijų pristatymas turi būti uždaras, stebint tik akredituotiems ir atrinktiems žmonėms.
Šiuo metu viso labo keturiolika mados namų turi teisę save laikyti haute couture kūrėjais (sąrašas gali kisti). Taip pat yra keturi nariai, neturintys dirbtuvių Paryžiuje, tačiau jie laikomi atitinkančiais visus kitus kriterijus. Tai yra „Elie Saab“, „Valentino“, „Giorgio Armani Privé“ ir „Viktor & Rolf“. Haute couture kolekcijas demonstruoti turi teisę ir keturiolika narių iš užsienio – tarp jų mados namai „Ulyana Sergeenko“, „Maison Rabih Kayrouz“ ir „Zuhair Murad“. Beje, nariams iš kitų šalių taikomi dar didesni reikalavimai nei Paryžiaus kūrėjams. Jei šiame mieste įsikūrę mados namai turi pristatyti mažiausiai trisdešimt penkis modelius per metus, tai užsienio kūrėjai – penkiasdešimt.
Pasiūti vieną aukštosios mados kūrinį gali užtrukti iki šešių tūkstančių valandų – viskas gaminama rankomis. Tokie darbai kainuoja nuo devynių tūkstančių eurų, o kainų „lubų“ beveik nėra. Kai kurių šaltinių duomenimis, „Dior“ vestuvinė suknelė gali kainuoti apie vieną milijoną eurų (o dar galvojote, kad jūsiškė netilpo į biudžetą...). Taigi už ką moka aukštosios mados klientės? Be abejo, už laiką, kokybiškiausias medžiagas ir neaprėpiamą dizainerio vaizduotę. Ir, žinoma, už išskirtinumą, tradicijas ir vardą. Patiems mados namams yra svarbu pristatyti šias kolekcijas siekiant sukurti savo ženklo veidą ir savo pasaką, kurią vėliau perkelia ir į pret-a-porter kuriamų drabužių bei aksesuarų kolekcijas. Juk pirkdami madingus dalykus žmonės perka ne konkrečius daiktus, bet emocijas, tikėjimą, galimybę prisiliesti prie svajonės.
Šią svajonę ir pasaką mados namai aukščiausiu lygiu pademonstruoja per aukštosios mados kolekcijų pristatymus. Tai visa apimantys ir emocijas paliečiantys spektakliai ir istorijos. Vieną gražiausių haute couture kolekcijos pristatymų 2016 metais surengė Karlas Lagerfeldas „Chanel“ mados namams. Kolekcija buvo pristatyta Romoje tiesiai ant Trevio fontano! Aš asmeniškai dar nemačiau gražesnio mados pristatymo.
Šiais metais dėl pandemijos pasaulyje pirmą kartą haute couture kolekcijų pristatymas buvo surengtas nuotoliniu būdu ir jį pamatyti galėjo visi. Tai daugeliui nepatiko, kadangi haute couture šventė pagal reglamentą pasiekiama tik siauram ratui mados ir žiniasklaidos atstovų bei aukštosios mados klientėms, taigi dingo tas taip trokštamas išskirtinumas. Kita vertus, buvo suteikta neeilinė galimybė pamatyti haute couture suknelių gimimą, kuris buvo parodytas nuostabiame „Dior“ aukštosios mados kolekciją pristatančiame filme.
Nors haute couture tradicija yra išskirtinai prancūziškas reiškinys, pamatus jam XIX amžiaus viduryje padėjo anglas Charlesas Frederickas Worthas. Tiesa, savo studiją jis įkūrė Paryžiuje. Praėjus dešimčiai metų nuo pono Wortho aukštosios mados namų įkūrimo, 1868 metais, Paryžiuje buvo įsteigta Aukštosios mados asociacija, kuri reglamentavo aukštosios mados kūrinius ir nustatė įvairius kriterijus siuviniams, galėjusiems vadintis haute couture produktais.
Po Antrojo pasaulinio karo sukūręs elegantiškąjį „New Look“ stilių aukštosios mados srityje karaliavo Christianas Dioras. Nors pokario metais Paryžiuje veikė maždaug šimtas aukštosios mados namų, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje šis skaičius susitraukė iki devyniolikos, kadangi iš Londono pasiekusi masinės mados daiktų gamybos banga daugeliui dizainerių pasirodė paprastesnis ir greitesnis būdas gyvuoti. Atitikti aukštosios mados reikalavimus nėra lengva, juo labiau kai pasaulis pradeda suktis vis greičiau, o pati mada stipriai demokratiškėja. Tuo metu iš haute couture kūrėjų sąrašo iškrito Thierry Mugleris ir netgi Christianas Lacroix’as. Aukštosios mados kolekcijų pristatymai yra itin brangus malonumas ir kiekviena krizė ar finansinis nestabilumas mados namuose gali sustabdyti tokį šou.
Būtent taip buvo nutikę „Versace“ mados namuose: nuo 2004 metų iki 2012 metų jie buvo sustabdę kolekcijų pristatymus, nes dėl sudėtingos finansinės padėties mados namams buvo pernelyg sudėtinga atitikti griežtus Prancūzijos haute couture federacijos reikalavimus. Taigi iš viso to, kas pasakyta, jau galite matyti, kad terminas haute couture slepia itin aukštos kokybės, aukšto lygio profesionalų rankomis gamintus kūrinius Paryžiaus ateljė.
Haute couture klientės retai kada nustato drabužiams skirtą biudžetą ir tai tikrai nėra merginos, kurios socialiniuose tinkluose reklamuoja madingiausius pret-a-porter drabužius bei aksesuarus. Vieno šaltinio duomenimis, pasaulyje yra vos keturi tūkstančiai haute couture klienčių. Tai nė kiek nestebina, žinant, kad individualiai pasiūta suknelė „Dior“ ar „Chanel“ ateljė Paryžiuje gali kainuoti ir dvidešimt penkis tūkstančius eurų. Viena didžiausių žinomų haute couture klienčių yra ekscentriškoji Daphnė Guinness. Ši dama, kilusi iš „Guiness“ alaus daryklą įkūrusios šeimos, savo turtus mielai žarsto užsisakinėdama drabužius privačiose Azzedine’o Alaïos bei „Chanel“ studijose. Kita ištikima klientė yra supermoteris iš Kinijos Wendy Yo. Jos tėvas, didžiausias Azijoje durų gamintojas, skatino Wendy imtis tiksliųjų mokslų. Matematikos olimpiadų prizininkė šiuo metu užsiima ne tik verslu, bet ir aktyviai remia madą. Nemažą indėlį ji yra įdėjusi į Londone esantį Viktorijos ir Alberto muziejų. Ir taip, ji mėgsta siūtis haute couture priklausančias sukneles.
Jei domitės mada, tikrai esate pastebėję Céline’os Dion žaidimus. Ji – „Schiaparelli“ bei „Chanel“ mados namų haute couture skyriaus klientė. Rusų modelis ir „Instagram“ žvaigždė Elena Perminova taip pat mėgsta ypatingą prabangą. Jos haute couture sąraše „Giambattista Valli“, „Dior“ ir „Valentino“ specialiai jai kurti aukščiausio lygio couturier drabužiai.
Nieko nestebina, kai karališkųjų šeimų atstovės tampa haute couture klientėmis. Tiesa, dauguma šio fakto neafišuoja. Tačiau spauda yra užfiksavusi ne vieną Jordanijos karalienės Ranios bei Kataro karalienės Sheikhos Mozos bint Nasser turimą aukštosios mados kūrinį.
Pasaulis neatpažįstamai pasikeitė nuo Audrey Hepburn ir Grace’ės Kelly (pastaroji buvo viena garsiausių haute couture klienčių) laikų. Ir taip, gali atrodyti, jog tokia prabanga dabartinio tūkstantmečio kartai, besikraunančiai kapitalą startuoliuose, bus praeito šimtmečio atgyvena ir atgrasus pertekliaus demonstravimas, tačiau taip nėra: didžiausia perkamąja galia šiuo metu pasižyminti karta labiausiai vertina potyrius, o ne daiktus. Ir išskirtinius haute couture drabužius, kuriuos pasiūti kartais užtrunka iki metų, jie traktuoja labiau kaip potyrį, o ne daiktą. Kaip viename interviu yra pasakęs Karlas Lagerfeldas, maždaug prieš penkiasdešimt metų haute couture klientės galėdavo sau leisti įsigyti 5–6 sukneles per visą savo gyvenimą. Šiandieninės aukštosios mados kūrinių pirkėjos siūdinasi nuo dvidešimties iki trisdešimties suknelių ir tai dar ne pabaiga. Pirkėjos, kurių amžius šiandien yra iki trisdešimt penkerių, yra tos, kurioms leidus haute couture toliau keliauja į XXI amžių. Jos turi pinigų ir nori juos leisti kūrybingai. Kad ir kolekcionuodamos haute couture šedevrus.
Kurdami aukštosios mados kolekcijas mados namai siekia parodyti savo identitetą ir atskleisti unikalumą. Todėl, kaip yra pasakęs dizaineris Christianas Lacroix’as, haute couture gaminys turi būti linksmas ir netgi nedėvimas. Visgi keičiantis pasauliui netgi tie aukštosios mados kūriniai, kurie anksčiau atrodė nevilkėtini, šiandien dėl stipriai atjaunėjusių klientų randa savo vietą ir yra puikiai pritaikomi kasdienybėje.
Žmogaus noras būti išskirtiniam – štai kas neleidžia išnykti haute couture tradicijai. Lygiai taip pat kaip ir svajonės, fantazijos ar mumyse glūdinčių archajiškų pasakų motyvai. Malonumas žiūrėti ir liesti rankomis siuvinėtus audinius, efemeriškus siluetus, nukeliančius kažkur ten, kur pasaulis atrodo geresnis. Mokame už tolimo ir nepasiekiamo gyvenimo svajonę ir tą pasaką, kurioje visada norėjome atsidurti. Deja, dažniausiai ten atsidūrę vis dar nesuprantame jau gyvenantys svajonėje, tad prisikuriame naujų. Ir vėl jų siekiame. Tai ir veda mados pasaulį į priekį – mums niekada neužtenka grožio. Jo reikia vis daugiau.
