Paėmęs į rankas dr. Karolinos Jakaitės knygą „Šaltojo karo kapsulė – lietuvių dizainas Londone 1968“ tarsi įsėdi į įtraukiančią laiko mašiną. Sklaidant gausiai iliustruotus puslapius, nejučia apima lengva nostalgija – atpažįsti daiktus, naudotus tėvų, senelių. Anuomet įprasti buities elementai jau yra virtę lietuviško dizaino klasika. K. Jakaitės tyrimas leidžia pažvelgti į sovietmečio dizainą kitu žvilgsniu.
Kaip sužinojote apie 1968 m. Londone vykusią Sovietų Sąjungos prekybos ir pramonės parodą, kurioje buvo eksponuoti ir lietuvių dizaino objektai?
Pirmą kartą apie šią 1968 m. Londone vykusią parodą išgirdau 2008-aisiais iš šviesaus atminimo grafiko ir dizainerio Kęstučio Gvaldos. Jis papasakojo apie mane tuo metu labai dominusį Eksperimentinį meninio konstravimo biurą, kurio dailininkai-konstruktoriai prisidėjo ir prie šios parodos apipavidalinimo bei reklamos kūrimo. Tuomet mano dėmesį patraukė Lietuvos paviljono ženklas su stilizuota rūtos šakele. Susižavėjusi šiuo dailininkės Vaidilutės Grušeckaitės ženklu, panorau sužinoti daugiau. Vėliau atradau Antano Kazakausko sukurtą parodos katalogą ir galiausiai susipažinau su Tadu Baginsku – pagrindiniu paviljono herojumi, tai yra jo architektu. Reikšminga buvo mano pirmoji stažuotė Londone 2011 m., o savo apsilankymą parodų centre „Earls Court“ laikyčiau ir istoriniu įvykiu, nes po 6-erių metų pastatas buvo nugriautas. Taip Londonas tapo viena svarbių man profesinių ir asmeninių kelionių vietų. Kiekvieną kartą jame lankydamasi sužinodavau vis ką nors nauja apie 1968 m. parodą, permąstydavau jos reikšmę.
Kuo paroda buvo reikšminga Lietuvos dizainui?
Ji pasakoja eksportui skirto nematyto dizaino istoriją, apimančią unikalius vienetinius dizaino objektus, grafinį dizainą, baldus, madą. Vis dėlto pirmiausia tai – žmonių, paviljono kūrėjų istorijos. Parodos pavadinime nebuvo žodžio „dizainas“, – Londone vyko pramonės ir prekybos paroda, vienas iš propagandinių Sovietų Sąjungos prisistatymų Vakaruose. Tai buvo svarbiausias 1968 m. užsienyje surengtas mokslo, pramonės ir kultūros renginys, jis pareikalavo panašiai tiek pastangų ir išlaidų, kiek atsieina įrengti parodos „Expo“ paviljonus. Pagrindinis akcentas buvo Šaltojo karo varžybų nuotaiką atspindinti kosmoso tema, nemažai dėmesio skirta Baltijos respublikoms prisistatyti – jos turėjo 3 atskirus paviljonus po maždaug 500 kvadratinių metrų.
Kurti Lietuvos paviljoną buvo patikėta 32-ejų metų architektui Tadui Baginskui. Jo sėkmę lėmė ir daug palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Pirmiausia tai – meniniu požiūriu itin sėkmingai įgyvendintas vientisos koncepcijos projektas. Siekdama propagandinio sovietinio modernizmo įvaizdžio sklaidos, Maskva Londono parodoje leido realizuoti drąsius, gana vizionieriškus kūrybinius sumanymus. Specialiai šiai parodai T. Baginskas suprojektavo įspūdingą gintaro pano ir „kosminių“ formų šviestuvus, pakvietė kitus jaunus to laiko Lietuvos menininkus ir dizainerius prisijungti prie paviljono kūrimo. Pagrindiniu akcentu tapo Algimanto Stoškaus aštuonių metrų aukščio besisukantis vitražas „Vilnius – Lietuvos sostinė“, įgarsintas avangardine Felikso Bajoro muzika. Tai buvo itin savalaikiai kinetinio meno, optinio, konstruktyvistinio dizaino ieškojimai, atliepiantys Europos 7-ojo dešimtmečio tendencijas.
Jau 100 metų žurnalas MOTERIS – Tavo įkvėpimo šaltinis. Kaip keitėsi žurnalų viršelių „veidas“, sužinokite ČIA.
Paviljono kūrimo laikotarpiu (1967–1968 m.) to meto dizaineriams buvo itin palanku įgyvendinti ambicingus projektus. Jau veikė dizaino biurai, kombinatai, specialios gamyklos, juose dirbę dailininkai-konstruktoriai turėjo profesionalių projektavimo žinių. Lėšų kūrybiniams sumanymams realizuoti buvo skirta tiek, kiek reikėjo (penkis kartus daugiau, nei planuota). Taigi į Londoną didžiulėse dėžėse iškeliavo Algimanto Stapulionio biuro baldai, Gintos Baginskienės skandinaviško stiliaus stiklo kolekcija. Važiavo tik vyrai, bet prie paviljono kūrimo prisidėjo ir dizainerės moterys – be minėtų G. Baginskienės, V. Grušeckaitės, dalyvavo ir kitos biuro, dar vadinamo Taros biuru, dizainerės, Vilniaus modelių namų kolekcijų autorės. Per mados pristatymus Londone dominavo Talino mados namai, tačiau į Londoną su sąjungine modelių namų delegacija vyko ir Vilniaus modelių namų manekenė Aksana Naujokienė. Trumpai pristatant paviljono istoriją būtina paminėti lemtingą datų sutapimą – paskutinėmis parodos dienomis, kai Londoną pasiekė šokiruojamos naujienos iš Prahos gatvių, prasidėjo protestai. Lietuvos delegacijos nariai turėjo galimybę tiesiogiai susidurti su laisvojo pasaulio reakcija į sovietų agresiją.
Kas paskatino imtis rimtesnių studijų ir rašyti disertaciją šia tema? Kaip kilo knygos idėja?
Labiausiai skatino noras atverti kapsulėse uždarytus nežinomus Lietuvos dizaino istorijos puslapius. Mano disertacijos tema – XX a. 6-ojo–8-ojo dešimtmečių Lietuvos grafinio dizaino istorija. Londono paviljonui buvo skirtas tik vienas skyrelis. Vis dėlto ilgainiui taip susiklostė, kad prie šios temos vis grįždavau, atsirasdavo vis naujų istorijų, įvairius artefaktus jungiančių detalių.
Bene intensyviausia tyrimų banga prasidėjo 2016 m., kai su kolegomis Šarūnu Šlektavičiumi ir Gintaute Žemaityte pradėjome ilgalaikį projektą „Dizaino fondo interviu“ ir nufilmavome išsamų interviu su T. Baginsku. 2017 m. pamačiusi nugriautą „Earls Court“ pastatą supratau, kad tai – tam tikras ženklas. Grįžusi susisiekiau su Ūla Ambrasaite, pasidalijau knygos idėja, – man visada norėjosi papasakoti šią istoriją kuo daugiau žmonių. Didžiausia paskata buvo tuo metu netikėtai rasti 140 T. Baginsko darytų skaidrių kadrai iš parodos (baigiant knygos rankraštį, menininkas rado dar 50 naujų kadrų). Knygoje pateikiamos istorinės citatos, interpretacijos nebūtinai susijusios vien su nostalgiška nuotaika. Tai istorijos ir kartu savęs pažinimo būdas, dabar taip paplitusio meninio ir mokslinio tyrimų samplaika. Taiklios interpretacijos gali būti epochos ženklas, proga prisiminti, pagerbti, kartais diskutuoti, kelti nebūtinai vien patogius klausimus. Praeities dizainas – tai iš tiesų neišsemiamas idėjų šaltinis. Turbūt labiausiai žavi netikėtos jungtys, sutapimai, atsikartojimai.
Vartant Jūsų knygą apima sentimentali nuotaika – ne vienas daiktas buvo tėvų, senelių namuose. Vieniems tai – prieštaringus jausmus, dažnai – neigiamus, kelianti nostalgija, kitiems – vertybe tapusi stilistika. Kodėl vyrauja toks susiskaldymas, lydimas sovietinio paveldo eliminavimo iš mus supančios aplinkos?
Čia užkabiname labai plačią ir kartu jautrią temą. Žinau, kad ji neišvengiama kalbant apie sovietmetį. Rašiau šią knygą tikrai ne iš nostalgijos. Kaip dizaino istorikė, aš šio laikotarpio nedemonizuoju, bet jokiu būdu nenoriu ir romantizuoti ar įkvėpti nereikalingos nostalgijos. Tai suderinti nelengva. Man ne kartą teko patirti vidinio atmetimo jausmą, jaučiausi įmirkusi, kaip vaizdžiai sakė šviesaus atminimo A. Kazakauskas, „sovietiniame mėšle“. Kalbu ne tiek apie dizaino objektus, kiek apie su jais susijusius propagandinius lozungus, melą ir netikrus pažadus. Apie šį laikotarpį kalbėti, jį tyrinėti ir pasakoti tikrai reikia. Juk tai prisideda prie kritinio diskurso formavimo, gali padėti suprasti ne tik istorijos sudėtingumą, bet ir dabarties procesus, vertinimą skirstant ne tik į juoda ir balta, už ir prieš. Mane paviljono kūrimo istorijos išmokė empatijos, įsiklausyti, daug galvojau apie baimes, nepasitikėjimą ir netikrumą. Visa tai tinka ir kalbant apie šiandienos pasaulį.
O tam tikras sentimentalumas apima galvojant apie pačius kūrėjus ir jų projektus. Esu laiminga, kad teko juos pažinti, su daugeliu asmeniškai susidraugauti. Dėkoju už pasitikėjimą. Jiems teko kurti sudėtingu laikotarpiu. Gražių, kokybiškų daiktų badą jautė ir vartotojai, ir kūrėjai, šie buvo priversti būti dizaineriais be dizaino. Tie gyvenimo kontrastai bei paradoksai (tarp eksportinių projektų ir tikrų daiktų, parodomojo dizaino ir masinės produkcijos pavyzdžių), išvažiavimas į užsienį tik dar labiau išryškindavo dažnai apgailėtiną realybę.
Jaunoji hipsterių karta vertina 1960–1970 m. dizainą. Kaip paaiškintumėte atgijusį susidomėjimą sovietiniu dizainu, užplūdusią madą jį integruoti į šiuolaikinį kontekstą? Kuo tuomečiai estetikos kanonai aktualūs šiandien?
Mano, kaip tyrėjos, norą tirti būtent šį 7-ojo dešimtmečio laikotarpį skatina galimybė išgirsti autentiškus liudijimus, dizainerių pasakojimus, nors ir suprantu, kad vien sakytine istorija negaliu pasikliauti. Siekis pasakoti, sudominti lietuvių dizaino istorijomis, kad jos taptų savos, atpažįstamos. To laikotarpio formų minimalizmas, daugiafunkciškumas turi nemažai paralelių su vidurio amžiaus modernizmo (mid-century) dizaino tendencijomis.
Nesenstantį dizaino kanoną „mažiau yra daugiau“ sovietmečiu kartais lėmė medžiagų ir priemonių stoka. Sudėtingos sąlygos irgi vertė ieškoti savitų kūrybinių sprendimų. Prisiminiau taiklią Felikso Daukanto, Lietuvos dizaino edukacijos pradininko, mintį: „Paprasčiau būti sudėtingam, sudėtingiau paprastam būti.“
7-ojo dešimtmečio dizainas pasižymėjo funkcionalumo persvara prieš estetiką. Šiuolaikinio dizaino tendencijos taip pat krypsta į praktiškumą. Gal visuomenė persisotino gražiais, dekoratyviais daiktais, pavargo nuo vartotojiškumo? O gal yra kitų šios tendencijos priežasčių? Kokių matote 7-ojo dešimtmečio ir dabarties paralelių?
Iš tikrųjų viena šio laiko dizaino aktualijų yra tvarumas, ekologiškumas, siekiame vadovautis atsakingo vartojimo principu, akcentuojame, kad nėra nieko nereikalinga. Kadangi mano tyrimo objektas buvo eksportinio dizaino istorijos, kai buvo siekiama „nebūtos“ kokybės, pasirodymo bet kokia kaina, netaupyta. Paviljonas, kuriam sukurti išleista tikrai daug lėšų, o nė vienas objektas negrįžo, sukurti projektai neįgyvendinti, objektai nepradėti gaminti masiškai, gali būti vertinamas kaip vienas netvariausių pavyzdžių. Tačiau negalima vertinti taip tiesmukai, juk dizaineriams ir kūrėjams tai buvo vienintelė proga įgyvendinti savo sumanymus. Ir tai padaryta tikrai profesionaliai, subūrus jaunus to laiko kūrėjus, kai kurie kūrybiniai sprendimai yra inovatyvūs ir netgi pasižymi šiuolaikinio tvarumo bruožais.
Norėčiau paminėti dar vieną svarbią paskatą. Dauguma sovietinio laikotarpio dizaino biurų archyvų buvo sunaikinti, nemažai mano cituojamų, iliustruojamų pavyzdžių yra iš nurašytų leidinių, tad šiuo požiūriu tyrimas prisideda prie siekio išsaugoti bent dalį 7-ojo dešimtmečio palikimo. Tai yra itin jautrus klausimas, nes dauguma rastų pavyzdžių yra iš asmeninių archyvų.
Kitas pavyzdys susijęs su eksportinių projektų tvarumu. Suomija 1967 m. Monrealyje vykusioje parodoje „Expo“ pristatė didžiulę Timo Sarpanevos skulptūrinę stiklo kompoziciją „Ledonešis“ (suom. k. „Ahtojää“). Tai didžiausia kada nors Suomijoje sukurta stiklo skulptūra (12 m x 6,4 m). Pasibaigus parodai, „Ledonešį“ įsigijo Tamperė, kūrinys buvo instaliuotas viename miesto prekybos centrų. Taigi itin apmaudu dėl unikalių lietuvių menininkų objektų, ypač dėl Stoškaus kinetinio vitražo. Londono spaudoje radau žinutę apie pažadus po parodos vitražą perkelti į V. E. Čekanausko suprojektuotus Parodų rūmus. Vitražo stiklai ir konstrukcinės detalės 1968 m. rudenį grįžo į Klaipėdos uostą, paskui buvo pervežti į Vilniaus geležinkelio stoties teritoriją. Galiausiai dingo be žinios – greičiausiai viskas buvo tiesiog išvogta.
Baltijos šalys Sovietų Sąjungos kontekste savotiškai atstovavo vakarietiškoms tendencijoms, progresyviam dizainui. Kuo mūsų pasiekimai išsiskyrė iš kitų respublikų ir kaip atrodėme pasaulio kontekste?
Baltijos šalių provakarietiškumas pastebėtas ir Londone. Kita vertus, tai galėjo būti ketmaniškas Maskvos siekis parodyti nebūtą laisvę, modernumą ir progresą okupuotose Baltijos šalyse. Vertinant kūrėjų intencijas, dizainerių siekis kurti vakarietiškai (kaip čekai, lenkai, skandinavai, japonai ar net šveicarai) taip pat rodė aiškią principinę poziciją okupantų atžvilgiu. Man, kaip dizaino istorikei, buvo itin svarbu pabandyti atsekti lietuviško dizaino sąsajas su pasaulinėmis tendencijomis. Matome orientaciją į minimalistinį skandinavų dizainą, ryšį su čekų stiklo tradicijomis, pasaulinių mados tendencijų atgarsius Vilniaus modelių namų kolekcijose, šveicarų tipografijos įtaką moderniai grafinio dizaino kalbai. Įspūdingas Baginsko ir Stoškaus Londono gatvių fotografijas galima vertinti tarsi fotodienoraščius, – svinguojančio 7-ojo dešimtmečio Londono spalvas, parduotuvių interjerus ir reklamų detales 1966 m. rudenį fiksavo ir italų dizaino meistras Ettore Sottsassas.
Kai kurie tuomečio dizaino pavyzdžiai tapo ikonomis, klasika, iki šiol yra vertingi simboliai. Ką išskirtumėte ir kodėl?
Kalbant apie Londono paviljono ikonas, išskirčiau Grušeckaitės sukurtą rūtos ženklą, Kazakausko katalogą, Stoškaus vitražą, Baginsko gintaro pano, Baginskienės stiklo kolekciją. Juose jautriai skamba moderniai vakarietiškai realizuotos lietuviškos, kartais – etnografinės, temos.
Gero dizaino pavyzdžiai įkvepia, tačiau man, kaip tyrėjai, vertingi ne tik ikoniniai objektai. Tokie yra ir maža etiketė, archyvinėje fotografijoje pamatyta dizainiška detalė ar nebūtinai stilingas, bet svarbios informacijos suteikiantis reklaminis lankstinukas. Man svarbu išsiaiškinti autorių, užsakymo detales, sukūrimo aplinkybes. Iš tų mažų atradimų ir jungčių susideda dizaino tyrėjos džiaugsmai, tai inspiruoja nesustoti.
