„Jūsų tautiniai drabužiai nuostabūs. Vieną dieną per mėnesį visi į darbą galėtumėte eiti taip pasipuošę – būtų labai gražu“, – giria lietuvišką paveldą Butano tekstilės muziejaus meno vadovė, kuratorė ir karalienės labdaringų projektų koordinatorė Tshering Uden Penjor kopdama Valdovų rūmų laiptais parodyti savo šalies pasididžiavimo – karališkųjų tekstilės gaminių.
Ji pati pasipuošusi ne prasčiau – šilkinio kiniško brokato švarku su juodu gryno šilko pamušalu ir pusine kira. Šalia elegantiškai, smukliais rytietiškais žingsneliais eina Tekstilės muziejaus vyriausioji restauratorė Sangita Gurung. Šios moters švarkas – iš damasto, puoštas stambiais subtilių tonų žiedų raštais, su šilkiniu sodrios fuksijų spalvos pamušalu. Mano smalsumas nugali mandagumą – paprašau leisti paliesti moterų drabužius, ir kalba nuo karališkosios tekstilės truputėlį nukrypsta į butaniečių kasdienybę.
Tshering Uden Penjor ne veltui prakalbo apie lietuvių tautinius drabužius – Butane apsilankę turistai pastebi, kad ten neįtikėtinai daug vietinių žmonių puošiasi nacionaliniais apdarais. Galima būtų manyti, kad tai – tiesiog tradicijos, bet taip yra tik iš dalies. Butane tautinius drabužius dėvėti privaloma visiems valstybės tarnautojams, mokyklų ir įstaigų darbuotojams, vienuolynų gyventojams. Tautinis kostiumas kaip tarnautojų uniforma pradėtas vilkėti 1989-aisiais. Šios aprangos nesišalina ir tie, kuriems ji neprivaloma.
Žinoma, kasdien butaniečiai nesipuošia taip prabangiai kaip mano pašnekovės. Jie renkasi paprastesnius audinius – gamyklinės gamybos, bet siluetai visada yra tie patys. Laikomasi ir tradicijos moteriškus drabužius marginti horizontaliomis raštų juostomis, o vyriškus – vertikaliomis.
„Vyrai gudrūs – toks raštas lieknina, – pajuokavo Butano tekstilės muziejaus meno vadovė. – Ne visi butaniečiai vyrai gali pasigirti gera figūra, bet mūsų karalius – penktasis Butano karalius Jigme Khesaras Namgyelas Wangchuckas – išimtis. Jis labai atletiškas, jo dėka net krepšinis į Butaną atkeliavo.“
Oranžinė – tik karaliams
Vyrai velkasi kelius siekiantį susiaučiamą ir diržu surišamą švarką, vadinamą gho, o moterys puošiasi suknelę primenančiu drabužiu kira. Juo siaučiamasi panašiai kaip sariu, ties pečiais, kad nenukristų, sutvirtinama puošnia sege (koma).
Modernioms moterims toks dėvėjimo būdas yra pernelyg sudėtingas, todėl prigijo pusinė kira – ant liemens kaip ilgas sijonas juosiamas audinio gabalas. Prie jo damos dėvi švarką tego. Savaime suprantama, ir skalbti tokį komplektą lengviau nei didžiulį vientisą audinio gabalą. Kai labai karšta, švarką galima pakeisti paprastais vakarietiškais marškinėliais. Per karščius ir vyrams tapo patogiau dėvėti pusinį gho – dviejų dalių kostiumą, tik šis neleidžiamas oficialiose įstaigose. Tradicinis gho – labai patogus drabužis. Jis dėvimas taip, kad susiformuoja gili vidinė kišenė, į kurią galima susidėti visus reikiamus daiktus, joje net, kaip paaiškino viešnios, galima neštis kūdikį, – butaniečiai vaikų auginimo rūpesčius dalijasi su žmonomis po lygiai.
Kai ateina žiema, o jos Butane būna gana vėsios, šilkinius ir medvilninius audinius pakeičia jakų ir avių vilnos. Audiniai tradiciškai dažomi tik augaliniais dažais. Pašnekovės patikina, kad dažyti sintetiniais laikui bėgant išblunka, o natūraliais – tik gražėja, nes spalvos tampa gyvybingesnės. Kadangi tradicija neriboja raštų ir spalvų, kiekvienas butanietis turi pakankamai laisvės kurti individualų stilių.
„Vienintelis griežtas draudimas – naudoti oranžinę spalvą, mat ši skirta tik karaliams. Mums karalius – dievas. Visai ne todėl, kad jų gyslomis teka kilmingas kraujas. Žmonės karalius tiesiog gerbia, nes jie visada aukojasi dėl savo šalies ir žmonių. Parlamentinė demokratija Butane įtvirtinta visai neseniai. Konstitucinės monarchijos idėja žmonėms visai nepatiko, bet ketvirtasis karalius jiems paaiškino, kad tai daroma tam, kad šalis išvengtų rizikos kada nors sulaukti soste tirono. Visgi ketvirtojo karaliaus sūnus yra tobulas šalies valdovas“, – paaiškino Tshering Uden Penjor rodydama į vitrinoje stovintį tarptautinės parodos „Karališkieji tekstilės dirbiniai iš taikaus drakono šalies – Butano Karalystės“ eksponatą ilgaaulius batus. Ryškiaspalviais raštais margintas apavas – Jo Didenybės ketvirtojo Butano karaliaus Druko Gyalpo Khesaro Namgyalo Wangchucko. Čia pat – kitų Butano karalių puošmenos: karališkasis drabužis, drakono karūna ir karališkasis moteriškas apdaras, priklausantis Jos Didenybei karalienei motinai Gyalyum Sangay Choden Wangchuck. Karalienė motina – šios parodos globėja ir didžiulė tautinio kostiumo tradicijos puoselėtoja.
Širdies audimas
Audimu užsiima daugiau nei pusė butaniečių – apie 400 tūkst. žmonių. Tikiuosi, kad ir mano pašnekovės moka austi, bent jau Sangitos Gurung pirštai yra lietę ne vieną istorinį audinį ir gydę laiko paliktas žaizdas, bet ji darbuojasi tik siūlais ir adata. „Butano audimo meistrystės žinovai ir tradicijų puoselėtojai koncentruojasi šalies šiaurėje ir rytuose, o mano šeima – iš pietų“, – paaiškina viešnia.
Butano budizmo kultūroje audimas yra religinis aktas, šventas ritualas, o patys brangiausi audiniai – vieni rafinuočiausių pasaulyje. Kai audžiama šventais tikslais, naudojamas tik laukinių šilkverpių šilkas, jokiu būdu negalima užmušti vikšrų.
Ši tradicinė audimo technika reikalauja nepaprasto kruopštumo, atidumo, pasiaukojimo ir meilės, todėl butaniečiai apibūdina šį procesą kaip širdies audimą – hingtham. Taip sakoma apie artimiesiems ir draugams pagamintus drabužius, o komerciniam audimui apibūdinti skirtas kitas žodis – tsongtham.
Pagaminti aukščiausios kokybės mažytį – penkių centimetrų ilgio – gabalėlį užtrunka 10–12 valandų. Jei audžiama iš šilko ir medvilnės, o raštas labai sudėtingas, iškilus, drabužis gali būti gaminamas ir kelerius metus. Nieko keista, kad, civilizacijai pasiūlius kur kas pigesnių alternatyvų, žmonėms vis dažniau susiduriant su vakariečių, japonų ir indų mada, noras vilkėti tradicinius drabužius Butane ėmė nykti. Kartu iškilo grėsmė ir audimui – vienam iš trylikos tradicinių šalies amatų.
Kaip išsaugomos tradicijos
Kad džinsai neišstumtų gho ir kirų, Butano vyriausybė ėmė reguliuoti aprangą įstatymais, bet dar daugiau įtakos veikiausiai padarė Jos Didenybės karalienės motinos Gyalyum Sangay Choden Wangchuck entuziazmas. Ji tęsia savo pirmtakių karalienių tradiciją palaikyti audėjus. Karališkieji rūmai visada turėjo savo audėjus – pačius geriausius, savo meistrus turėjo ir kilmingieji, o karalienės laikėsi papročio remti meną ir amatus. „Dabar meistro darbą karaliai gali pastebėti ir nupirkti. Tai bus didelė sėkmė, kaip pasaka“, – sakė pašnekovės.
Dabartinės šalies valdovės iniciatyva įsteigti Karališkosios tekstilės akademija ir Tekstilės muziejus, šių įstaigų veiklą ji prižiūri pati. Butano audėjams sudarytos galimybės puoselėti tradicinį amatą ir prekiauti savo gaminiais. Kasmet geriausi audėjai rungiasi prestižiniame konkurse.
„Butano karališkoji pora yra lygiaverčiai šalies valdovai. Karalius rūpinasi vyriausybės reikalais, užsienio politika, šalies saugumu, o karalienė – žmonėmis. Jos Didenybė – labai moderni ir aktyvi moteris. Jei iki kurio nors kaimo neįmanoma privažiuoti automobiliu, eina pėsčiomis arba joja jaku, nes jai labai svarbu asmeniškai aplankyti žmones. Daug dėmesio karalienė skiria edukacijai, seksualiniam švietimui – tokioms temoms, kurios paprastai vis dar laikomos tabu“, – pasakojo Butano tekstilės muziejaus meno vadovė.
Vis dėlto butaniečiams nebūtina vaikščioti apsirengus taip, tarsi gyventų ne XXI amžiuje. Vietiniai dizaineriai, naudodami tradicinę tekstilę, kuria madingus, modernaus kirpimo drabužius, tad nieko keista pamatyti ir butanietiškais raštais bei spalvomis margintą vadinamąjį bomber tipo švarkelį.
