Bet... tik iš pirmo žvilgsnio. Akyliau įsižiūrėjęs galėjai pamatyti aibę subtilių skirtumų. Ir nors uniforma apribojo saviraišką, visus suvienodino, individualybės daigai netruko prasimušti pro griežtas siūles ir sintetinio audinio klostes.
Merginos, ieškodamos savitumo, eksperimentavo su apykaklėmis, dėvėjo ryškias kojines ir akis badančius tušinuku aprašinėtus sportbačius.
Iš tikrųjų įvairūs apribojimai tik skatino kūrybiškumą ir norą laužyti normas. Paradoksas, bet, panaikinus uniformas, dingo ir noras maištauti. Pozicijas užėmė kita, savanoriška, uniforma – džinsai. Jie mados padangėje atsirado kaip darbo drabužiai, bet netruko tapti ištisų kartų jaunimo uniforma. Iki šių dienų nerasime drabužinės, kurioje nebūtų bent vienos poros džinsų.
Kalbant apie šias dienas, smagu žvilgtelėti atgal ir pasigilinti, kaip mus, tolimos ateities žmones, matė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio mados prognozuotojai.
Metalizuota balto latekso uniforma buvo neatsiejamas futuristinio įvaizdžio elementas. Mūsų tėvų ir senelių karta XXI a. žmones įsivaizdavo kaip pagal vieną standartą nulietus kosmonautus. Ateitis išaušo gerokai paprastesnė nei fantastiniuose filmuose, tačiau uniforma iš kasdienio gyvenimo niekur nedingo.
Šiuolaikiniai įvaizdžio kūrėjai vis dažniau prabyla apie asmeninę uniformą, t. y. tobulai tinkančius, universalius, asmenybę charakterizuojančius derinius – vadinamąją kapsulę. Tai drabužiai, kuriuos vilkėdami jaučiamės ir atrodome geriausiai. Stilingiausia mūsų pačių versija. Taigi turėti savo uniformą yra ne tik patogu – ji tampa mūsų portreto skiriamuoju elementu, leidžiančiu į madą žvelgti lengvai ir savitai. Nes mums tinka ir patinka, tad rinkdamiesi turime aiškų orientyrą.
