Kada išvykote iš Lietuvos?
Išvažiavau prieš 20 metų, 1999-iais su 200 dolerių kišenėje. Visada troškau mokytis kitoje šalyje, nes turbūt genuose turiu trauką kažkam didžiam ir nežinomam.
Iš pradžių buvo labai sunku. Iš tokio mažo pasaulio taškelio – Lietuvos – atsidūriau didžiulėje neribotų galimybių šalyje – Amerikoje. Vienu metu jaučiau ir jaudulį, ir troškimą pažinti. Ta nežinomybė uždegė aistrą ir pažadino mano žingeidumą.
Nors ir atsidūriau nežinomoje didžiulėje šalyje, suvokimas apie neribotas galimybes buvo stipresnis už baimės jausmą. Adaptuotis buvo nelengva, viskas nežinoma, nauja, viskas buvo kitaip…
Prieš tris metus atsiviliojau ir seserį Violetą, mūsų pieštų kūrinių autorę, nes tapo sudėtinga dirbti ir kurti gyvenant skirtingose šalyse. Be to, mes esame vienis: žiūrime ta pačia kryptimi, galvojame taip pat, mums net žodžių nereikia kuriant. Esame viena fantaštiskai nuostabi komanda.
Kaip Jums gimė idėja tapyti ant šilko?
Devynerius metus gyvenau Denverio valstijoje, kur studijavau tarptautinį verslą, vėliau dirbau vadove tarptautinio marketingo kompanijoje. Deja, ilgainiui supratau, kad nejaučiu traukos šiam nuolat įtemptam darbui. Nors dirbau su didžiausiomis Amerikos kompanijomis, supratau, kad tai nėra mano svajonė, kad ji – kažkieno kito. Nutariau paklausyti savo širdies, ir, palikusi viską, ką tiek metų kūriau – savo namą, rožių sodą, baldus, draugus, karjerą – su vienu lagaminu išskridau į Havajus.
Kodėl ten? Nes Havajai mane visada stipriai traukė. Niekada nepamiršiu to jausmo, kai įkvėpiau salų bei vandenyno oro ir supratau, kad nuo šio momento prasidėjo mano naujas ir visiškai kitoks gyvenimo etapas. Kita vertus, viską vėl reikėjo pradėti nuo nulio.
Gyvenimas Havajuose buvo nuostabus. Jis mane svaigino, kiekvieną minutę mokė kažko naujo. Visiškai atsivėriau Visatai ir pradėjau ieškoti atsakymų bei gyvenimo prasmės. Troškau rasti savo paskirtį šioje Žemėje, suprasti, kas aš esu, koks mano tikslas, kuo aš galiu prisidėti prie Planetos gerovės, kokie mano tikrieji talentai – šitie klausimai sukosi mano galvoje, kol galiausiai ėmė plaukti atsakymai.
Savo 30 gimtadienio proga iš savo sesers Violetos gavau nuostabiausią pasaulyje dovaną. Tai buvo ant šilko piešta skara, dekoruoti odiniai batai ir fantastiškai ištapyta rankinė. Kai gavau dovaną, netekau žado – tai buvo gražiausia dovana, kokią esu kada nors gavusi, sukurta būtent man. Nė vienas garsus pasaulio prekės ženklas nebuvo sukūręs nieko panašaus!
Kadangi visada domėjausi verslu ir lankydavausi ivairiose verslo konferencijose, mano avimi ir nešiojami meno kūriniai atkreipė visų dėmesį Las Vegase, Los Andžele ir Niujorke. Tada supratau, kad mano sesuo Violeta tik ką pradėjo mūsų pirmąją kolekciją. Nuo tada viskas ir prasidėjo. Taip gimė mintis suvienyti savo talentus, idėjas ir įkurti kompaniją „Violeta Lucce“.
Kokias profesijas esate įgijusios?
Kiek menu, mano sesuo visada piešė. As buvau maža ir turėdavau 3 valandas sėdėti ir nejudėdama pozuoti, kol ji nupiešdavo mano akis ir veido bruožus. Akys buvo jos mylimiausias piešimo objektas. Dabar suprantu, kodėl... Dabar ji piešia akis ir moterišką energiją ant šilko, kas yra itin sudėtinga. Aš vadinu ją pasauline šilko tapybos meistre. O pagal profesiją ji yra menininkė, interjero dizainerė, aukštosios mados dizainerė, knygos autorė ir vizionierė.
Aš esu tarptautinio verslo specialistė, mados stilistė, tarptautinė kalbėtoja, mados ekspertė ir mama. Užsiimu viskuo, kas susiję su verslu, meno parodomis, madų pasirodymais, klientais, reklama, pristatymais, susitikimais, žiniasklaida. šiuo metu gyvename Majamyje, Saulėtųjų salų paplūdimyje.
Kokie buvo pirmieji bandymai, kas sufleravo temą?
Pirmieji mūsų meno kūriniai gimė Havajuose tiesiog stebint Dievo sukurtą neapsakomo grožio gamtą: kalnus, žiedus, vandenyną, povandeninį pasaulį, krioklius – visa, kas gyva. Mūsų pirmieji darbai buvo ant šilko pieštos skaros, ištapytos rankinės ir rankų darbo papuošalai. Pradžia buvo labai sunki. Visi žavėjosi, bet kadangi neturėjome vardo, mūsų gaminių nepirko. Visos parduotuvės norėjo pripažinto vardo ir pasiekimų, nes niekam nebuvo įdomus originalumas. Tik buvo įdomu, kokios kino žvaigždės tai nešioja, kokios garsios parduotuvės pardavinėja, kokie žinomi žmonės apie tai kalba. Kelis metus parduodavome vos kelis darbus uz minimalią kainą, praktiškai savikainą. Buvo labai sunku, teko dirbti kitus darbus, kad galėtume toliau siekti savo svajonės.
Kada pajautėte kažkokį proveržį, pripažinimą?
Visi visąlaik žavėjosi mūsų darbais dėl jų unikalumo ir grožio, visi mus gyrė ir sakė, kad kuriame meno šedevrus. Vienos konferencijos metu vienas kino prodiuseris, knygų autorius Gregas Reidas, parašęs savo bestselerį „3 pėdos nuo aukso“ netikėtai pakvietė mane ant scenos, pristatė ir, papasakojęs, kuo mes užsiimame, pasakė, kad esame mažiau nei pusė pėdos nuo didžiausios pasaulyje aukso gyslos. Šie žodžiai ir buvo mums didelis postūmis bei įrodymas, kad einame teisingu keliu.
Pamažu mūsų mažytės aksesuarų kolekcijos išaugo į vienetinių pieštų prabangių suknelių kolekciją, kuri puošė ne vieną mados podiumą Los Andzele, Niujorke, Majamyje. Tuomet gimė ir ant šilko tapyti paveikslai, šiandien puošiantys žymiausias Majamio meno galerijas, interjero salonus. Vėliau sukūrėme pieštą vestuvinių suknelių kolekciją, paskui – žymiausių pasaulio meistrų meno kūrinių kolekciją, perpieštą ant šilko. Pagaliau gimsta naujausia šilko suknelių kolekcija, kuri skleidžia žinutę apie moterišką energiją, gamtos ir vandenyno ekologiją, žmonijos grėsmę mūsų Planetai. Ilgainiui supratome, kad sukūrėme naują dimensiją, kur aukštoji mada sujungta su menu ir transfomuota į nešiojamą meną.
Paskutinė kolekcija, kuri bus pristatoma 2020-aisiais, yra kuriama dideliam labdaros renginiui, kurio tikslas – surinkti pinigų vandenyno ekologijai. Ją įkvėpė Leonardo DiCaprio frazė: „Jūs esate paskutinė šos Žemės viltis. Mes prašome ją saugoti. Nes mes ir visa, kas gyva, taps istorija“.
Kokius pasaulio kampelius pasiekia Jūsų meno kūriniai? Kas labiausiai jais domisi jais? Kurie darbai sulaukia didžiausio populiariumo?
Mūsų meno kūriniai labiausiai vertinami Kalifornijoje, Majamyje, Niujorke, Kanadoje, Monake ir Italijoje. Juos dažniausiai perka moterys, kurios nori išsiskirti ir vilkėti vienetinius unikalius darbus.
Populiariausi yra kūriniai, kuriami pagal individualų užsakymą, nes kiekiena moteris yra unikali, Dievo sukurta energija, kuri netelpa į jokius standartus. Mes kuriame kiekvienai moteriai pagal jos asmenybę, jos odos, akių spalvą ir figūrą. Mūsų kūriniai skirti ivairioms progoms: vakarėliams, iškilmingiems labdaros renginiams, filmų premjeroms, raudonojo kilimo renginiams.
Kokie įvykiai, susitikimai Jums labiausiai įsiminė? Teko girdėti, kad Ir Monako Princą pasiekė Jūsų meno kūriniai?
Labiausiai, aišku, įsiminė kelionė į Romą ir susitikimas su Princu Albertu II. Princui įteikiau mūsų sukurtą vaikišką knygelę apie plastiko žalą vandenynams ir papasakojau apie mūsų prekės ženklą, kuris rūpinasi Planetos ateitimi. Princas Albertas II padėkojo man ir pasakė: „Aš trokštu, kad daugiau žmonių darytų tai, ka jūs darote“. Ta vakarą ant podiumo pristačiau mūsų pieštų drabužių kolekciją.
Po susitikimo su Princu Albertu II mūsų motyvacija tapo dar globalesnė. Pamatę, kiek plastiko ir šiukšlių yra išmetama kiekvieną akimirką, suvokėme, kaip neatsakingai žmogus elgiasi su gamta, kuri yra jo vienintelis gyvybės šaltinis. Vaikščiodami pakrante negalėjome perlipti per plastiko siukšles, tad pradėjome vaikščioti su šiukšlių maišais.
Didžiausias pavyzdys ir įkvėpimas buvo mano 3 metų sūnelis Lukas, kuris tai darė su didžiausiu užsidegimu. Praeiviai negalėjo nepastebėti mažo berniuko, tempiančio už save didesnį šiukšlių maišą, ir tai buvo jo labai svarbi žinutė, kuri ikvėpė mus „skristi dar toliau“. Taip gimė mūsų pirmoji rankomis piešta vaikiška knygutė apie vaiko ir vandenyno draugystę. Knygutę pavadinome „Bleau ir Lukas“ ir jos pagrindinė mintis: „Bleau, aš trokštu, kad tu vėl šypsotumeisi”.
Kol aš gyva, mes judėsime į priekį ir bendradarbiausime su pasaulinėmis organizacijomis – kad mūsų vaikai ir ateities kartos plaukiotų vandenynuose ir jūrose be plastiko, kad mūsų Planetoje būtų atkurta pusiausvyra ir kad moteris vėl skleistų savo moterišką energiją ir pavirstų vaikščiojančiu menu.
Kitas svarbus motyvas, kuris neleidžia sustoti, yra suvokimo apie tai, kas žudo mūsų Planetą, skleidimas. Greitoji mada – viena didžiausių teršėjų po naftos pramonės. Marškinėliai po kelis eurus, pigią madą kuriantys prekiniai ženklai, kurie iš tikrųjų teršia ir žudo mūsų Planetą Žemę. Kaip? Ogi naudodami chemikalus, gamindami sintetiką, naikindami miškus, samdydami pigią darbo jėgą, įskaitant vaikus, sunaudodami be galo daug vandens, užteršdami vandenynus ir jūras.
Kuriate dviese, o gal prisideda ir kiti šeimos nariai?
Mūsų šeimos istorija yra labai gili. Mūsų Tėvelis Alfredas Lučka paliko po savęs didžiulį atminimą. Jis buvo jauniausias Lietuvos Laivininkystės tolimojo plaukiojimo kapitonas, apie kurį net sukurtas dokumentinis filmas „Nepavyduliauk jūrai, mama“. Tėvelis beprotiškai mylėjo jūrą, joje ir žuvo. Jis žuvo Kuboje ir tai buvo konstatuota kaip nelaimingas atsitikimas, bet širdyje mes žinome, kad tai netiesa. Jis buvo per daug stiprus ir turėjo didžiulę aistrą pakeisti Lietuvos ateitį. Jaučiu, kad sekame jo pėdomis, nes trokštame pakeisti pasauli per meną, aukštąją madą, per suvokimą, per mūsų sukurtą knygutę ir pasaulinius bendradarbiavimus.
Kuriame dviese, o prie mūsų prisideda mūsų mylimiausia mama, kuri, nors ir kaip jai buvo sunku, suteikė viską, kad mūsų svajonės sklistų po pasaulį. Ji visada mus palaikė, pasitikėjo, padėjo kiekvieną akimirką ir su didžiausiu pasididžiavimu nešioja mūsų sukurtus meno kūrinius.
Kas diktuoja kūrinių temas?
„Violeta Lucce“ kūriniai gimsta iš energijos, iš vandenyno, iš gamtos, iš suvokimo. Nė vienas darbas neturi eskizo. Viskas gimsta pasąmonėje, ateina iš Visatos. Ką Visata nori perduoti per mūsų suvokimą ir mano sesers Violetos rankas, tai ir yra piešiama ant šilko. Dabar tvirtai žinome, kad apjungėme savo aistrą menui ir aukštajai madai su pasaulio ekologinėmis problemomis ir jų sprendimu. Tai yra nuostabus jausmas sukurti ir apjungti kažką tokio didelio ir prasmingo, atrasti savo tikrąjį kelią, įprasminti savąjį “aš”.
Šis kelias mus suartino kaip niekada, mūsų pasitikėjimas ir tikėjimas tuo, ką darome, yra gilus ir stiprus, ir mūsų suvokimas, kad būtent mums, dviems lietuvaitėms seserims, buvo patikėta sukurti kažką nežemiško, originalaus ir prasmingo, tapo didžiausia mūsų motyvacija.
