Sakykit, broliai, iš kokio lizdo iškritot?
Egidijus: Gimėme Telšiuose, milicininko ir pardavėjos bei buhalterės šeimoje, turime vyresnę seserį, virtuvės šefę. Taip atsitiko, kad esame savo verslą sukūrę menininkai. Iš pradžių Egyboy buvo mano meninis vardas, vėliau nusprendėme, kad jis tinka ir mūsų drabužių linijai – brendui – pavadinti.
Nevaržomi šeimos dvynukai... Daug laisvės turėjote kūrybiškumui skleisti?
Egidijus: Laisvės turėjome daugiau, negu buvo leista. Pagaliau, kai augome, atėjo nepriklausomybė. Į dailės mokyklą mus nuvedė pradinių klasių mokytoja Žibutė. Gal pastebėjo, kad įdomiai piešiame? O piešiame nuo septynerių metų iki šiol. Dailės magistro studijas baigėme Vilniaus dailės akademijoje.
Remigijus: Dešimt metų dirbome garsiausiose Vilniaus reklamos agentūrose, bet pagaliau grįžome prie šaknų. Tas darbas davė daug pamokų. Dabar „Egyboy“ yra mūsų šeimos verslas ir saviraiška.
Egidijus: Tas tikėjimas, kad menas gali pakeisti pasaulį ir įkvėpti, yra pagrindinis variklis.
Kokie vaikai buvote?
Egidijus: Iš nemažo kiemo. Bandėme stalo tenisą ir orientacinį (juokiasi), bet labiausiai lipo dailė. Po pamokų lankėme dailės mokyklą, šią baigdami nutapėme du paveikslus, tiesiog šedevrus. Mano vadinosi „Rytas miške“, Remio – „Jūros dugne“. Paveikslus nukopijavome iš visiems žinomos knygos „Gyvoji gamta“ (juokiasi).
Remigijus: Labai mėgome nuo kramtomosios gumos popierėlių kopijuoti personažus, piešėme Donaldo nuotykius. Turėjome ne vieną kramtoškės kolekciją – mama dirbo maisto prekių parduotuvėje kaime, tai parūpindavo gumos iš po prekystalio. Vieno kaimyno tėvas buvo jūreivis, taip pat grįždavo iš jūros su blokais kramtomosios gumos. Multikai ir filmai labai patiko, ypač – „Vaiduoklių medžiotojai“, serialas „Kalnietis“, kai, nukirtus galvą kardu, pasipildavo žaibai.
Rūsyje buvome įsirengę chatą, sienas apklijavę plakatais iš lenkiško žurnalo „Popcorn“ apie muzikos grupes. Visas kiemas sekdavo, kaip žvaigždės rengiasi. Peraugusi hiphopo mada, apsmukusios kepurės, lenarai, kedai su platforma – tų grupių identiteto ženklai – buvo mūsų įkvėpimo šaltiniai. Daug laiko praleisdavome lauke, žaisdavome kiemo žaidimus, į Gariūnus važiuodavome prieš Rugsėjo 1-ąją apsipirkti. Tiesa, mamai reikėdavo pataupyti ir visko dvigubai užpirkti (juokiasi).
Egidijus: Dalyvaudavome radijo konkursuose. Tai buvo mūsų sekamas gyvybės šaltinis iš sostinės – kas vyksta, kas nauja, kas pankuoja. Ant boilerinės sienos nupiešėme grafitį G&D – Tomazo ir Marazo laidos „Dievai ir demonai“ („Gods & Demons“) stotyje „M1“ afišą, nufotografavome ir nusiuntėme į Vilnių. Žinios pasiekė supergeros! Laimėjome prizą ir dovanų gavome vinilinę grupės ŽAS plokštelę, išleistą tik 200 vienetų tiražu. Suskrečinom ją naudodami paprastą patefoną. Va taip! Gyvavo klanai tarp kiemų, mes, menininkai, priklausėm banglams, beje, mūsų priešai forsai tą grafitį sugadino, aptaškė kitą dieną, bet restauravome. Didelis kiemas, daug vaikų, niekas nesėdėdavo prie telefonų kaip dabar. Ateivių esam matę tame pačiame kieme, – paaiškėjo, kad kaimynas ėjo pasivaikščioti naktį su žibintuvėliu. Visko prisvaigdavome. Linksmai gyvenome. Net dvasias kvietėm su adata sklepe.
Kodėl nusprendėte, kad reikia imtis savo verslo?
Egidijus: Motyvas paprastas buvo – atėjo ekonominė krizė iš niekur ir sudrebino tvoras. Netekome darbo, buvome paskutiniai, kuriems pasakė: „Nesinori, bet reikia, iki viskas pagerės.“ Visi vertėsi per galvas, stengėsi sugalvoti ką nors nauja. 2010 m. susimetę trise sukūrėme pirmą mūsų prekių ženklą „Mother Eleganza“.
Remigijus: Barai jau irgi buvo pribodę, nes šeštadienius reikėdavo leisti su skaudama galva. Grafikos dėstytojos padedami, pradėjome užsiiminėti šilkografija, eksperimentuodami darėme vadinamuosius art printus, kūrinių atspaudus.
Baigę bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete broliai išsprūsta iš tėvų akiračio ir Vilniuje patiria visišką laisvę, susipažįsta su jaunimo bohema, visi keliai veda į „Žalią papūgą“. Gyvenimas linksmas ir kupinas įdomybių. Ar neteisingai įsivaizduoju?
Remigijus: Teisingai. Taigi magistro atvažiavom studijuoti (juokiasi).
Egidijus: Į Telšius, į bakalauro darbų gynimą, atvyko profesorių iš Vilniaus, gavome jų tiesioginį kvietimą studijuoti Vilniaus dailės akademijos magistrantūroje, todėl pasirinkome gyventi Vilniuje, o ne Klaipėdoje.
Remigijus: Apsistojome Užupyje pas Mikį, dizainerį, jis pažinojo pusę Vilniaus, mums aprodė ir apylinkes, ir geriausius taškus. Pats Mikis buvo grįžęs iš Londės, kur talentingai siuvo odinius batus superdizaineriams. Gana paliotnai mes ten visi gyvenom.
Egidijus: Gyvenome ant tokio kalnelio prie Užupio kapinių. Bemaž kaimelis, bet per dvi minutes esi miesto centre. Buvo bobmarliškos vasaros, laužai, maudynės Vilnelėje, daug romantikos. Magistro gynimo proga Mikis apavė mus kaliošais. Rengėme fluxus performansus gatvėse, domėjomės gatvės kultūra.
Remigijus: Niekas per daug nerūpėjo. „Žalioje papūgoje“ vyko diskotekos, buvo daug parako... Kai esi jaunas, bandai viską. Nesakau, kad dabar jau esam pasenę. Gerai skrido energija.
Ar siuvate batus?
Egidijus: Kol kas ne, bet norėtume išleisti su savo piešiniais, angliškai vadinamais marker drawings. Esame išskaptavę batus iš batono.
Remigijus: Egis juos padarė man įkurtuvių sostinėje proga.
Egidijus: Nutariau broliui ką nors padovanoti, kai nuvažiuosime į Vilnių. Buvo naktis, savo namų Telšiuose virtuvėje radau batonų, atsisėdau ir pradėjau drožti. Atsimenu, ateina mama mieguista, klausia: „Ką čia darai, vaikeli? Nesityčiok iš duonos.“ Sakau: „Eik miegoti, aš dar pabūsiu.“ Ir kitą rytą jau gulėjo pora batų-šlepečių. Vienas gerai sukietėjo, daug metų laikė, o kitas neatlaikė (juokiasi).
Remigijus: Laikėme tuos į šliures panašius batus Užupyje ant palangės. Žemi langai, daug dėmesio kūrinys sulaukė. Pas Mikį atėję draugai žiūrėdavo į tas šlepetes ir juokdavosi. Kad nesukapotų kirvarpos, apipurškėme plaukų laku. Atradome, kaip juos užkonservuoti.
Paskui batus nutarėme įkelti į internetą – kaip pirmą konceptualų savo produktą. Ir kad pradėjo plūsti užsakymai – iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos! Visi manė, kad tai yra pliušo ar veltinio šlepetės. Žmona paima sau, vyrui ir vaikui dovanų Kalėdoms. Pamanėme, kad gal per daug meno vienai šeimai. Rašėme laiškus, klausėme, ar žino, ką nusipirko. Mes juk siūlėme just batoną. Užsakymų sulaukėme tiek, kad vos spėjome skaptuoti batonus. Grindys buvo šildomos, pilnas kambarys tų batų... Visos duonos rūšys ištestuotos – ar gerai laikosi, ar skyla... „Maximoje“ į duoną žiūrėdavau tik galvodamas, kaip ji atrodo, o ne kaip į maistą. Visą kalėdinį laikotarpį non stop plaukė laiškai, galiausiai parašėme, kad tie batai yra iš tikros duonos. Visiems patiko idėja. Nemažai jų pardavėme. Gal šimte portalų ir blogų aprašyta apdainuota.
Remigijus: O nesenai „duonelės“ eksponuotos Rygoje, parodoje, kaip mados namų „Maison Margiela“ ir Tommy Casho meno kūrinys. Paradoks, kad jos dar gyvuoja.
Nebuvote užpatentavę?
Egidijus: Tokios meninės išraiškos neužpatentuosi. Mūsų daryti batai iš bandelių už tris kapeikas yra Amsterdamo batų muziejuje. Mums tai – pasiekimas.
Remigijus: Direktorė paprašė atsiųsti. Ji kuria virtualų modernaus dizaino batų muziejų, jame bus ir mūsiškiai. Taip pat išleista knyga, kurioje pristatomi garsių dizaino guru batai. Ten puikuojasi ir batukai iš Lietuvėlės. Mūsų (juokiasi).
Egidijus: Bandėme pardavinėti juos Vilniuje, dizaino mugėse. Lietuviai visaip reagavo, vieni net į Sibirą norėjo mus išsiųsti.
Kai baigėme studijuoti gaminio dizainą, darėme eksperimentinius meno produktus, vėliau užvaldė grafika, piešiniai.
Kaip nusprendėte kurti gatvės stileivoms? Drąsiai numatėte, kad Jūsų drabužiai bus paklausūs, galėsite iš to pragyventi?
Egidijus: Taip, mes išgyvename iš savo kūrybos. Šiuo atveju nieko neprifilosofuosi. Reikia piešti kiekvieną dieną, tada tobulėji, o darant viskas paaiškėja. Atrodo, paprasta atspausdinti tuos marškinėlius. Iš tikrųjų, norint gyventi iš meno, reikia dirbti dvigubai.
Remigijus: Iki savo vardo ėjome dešimt metų. Iš didelių pastangų mūsų brendas gimė. Ištestuotas, mėgstamas produktas.
Egidijus: Labai norėjome išeiti į pasaulinę rinką. Patestuoti, ar „Egyboy“ yra aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose šalyse. Paryžiuje, per Mados savaitės renginį, savo drabužių liniją pristatėme vadinamajame showroom‘e, gaminiais susidomėjo Azijos rinkos dalyviai – pirko japonai, kinai, mūsų koncepciją pagavo taivaniečiai. Tai buvo wow! Esame dėkingi visai komandai ir visiems, kas prisidėjo.
Kiek piešinių esate sukūrę savo linijos drabužiams?
Egidijus: Kiek dėžių? Piešinių originalų yra dešimtys dėžių. Paryžiuje pristatytos kolekcijos gaminių – daugiau kaip šimtas. Lietuvoje rodome ne viską. Mūsų šalyje nėra pristatymų kultūros, maža rinka, o į Paryžių suplaukia visas pasaulis, ten geros galimybės pameškerioti eurų.
Remigijus: Lietuvoje bestseleriai yra daugiau kaip dešimt mūsų kūrinių.
Lauktas ar netikėtas Jums buvo pasiūlymas sukurti vardinius „Moters“ žurnalo marškinėlius jubiliejinių 100 metų proga?
Egidijus: Kiekviena užduotis, jeigu atitinka mūsų stilių, mums yra iššūkis progresuoti, judėti į priekį. Mėgstam pagalvoti, įsigilinti į temą. Jeigu patinka, imamės, bet ne su visais bendradarbiaujame. Kiekvienas projektas įdomus, nes jį darydamas nežinai, į ką visa tai gali išaugti. Kai gyvenau Sidnėjuje, žurnalistė parašė laišką su prašymu nupiešti Karlo Lagerfeldo portretą. Dar paprašė interviu. Pirma mintis buvo – kodėl turėčiau piešti? Paskui pasidaviau jos minčiai. Išėjo bestseleris. Šalutinės idėjos gali būti naudingos. Ir dėl Jūsų žurnalo teko sukti galvą.
Ar mados namai „Chanel“ įvertino Jūsų nupieštą Karlą Lagerfeldą? Yra atsakomasis ryšys?
Remigijus: Ypač garsaus žmogaus tapatybės rėmai išsibliūrina. Tarkim, „The Rolling Stones“ emblema su liežuviu. Kam ji priklauso – „rolingstounams“ ar ją sukūrusiam dizaineriui? Tas liežuvis jau virtęs bendriniu. Mūsų interpretacijos – tai šiuolaikinio meno postinternetinės kultūros paveldas. Mes savo produktu sukuriame savo kalbą, vėl gimsta nauja ikona. Tai žaidimas, fluxus, norime pamatyti, kas nematoma, parodyti, kas dar nebuvo parodyta. Neretai sukuriame tai, kas kitiems gimsta po metų! Arba kažką, kas buvo, – mintys bėga bėga toli...
Marškinėliai „Jesus Fun“... Stengiatės šokiruoti ar tai nutinka savaime?
Egidijus: Šiuos sukūrėme olimpinių žaidynių Brazilijoje proga. Mums patinka įsigyventi į tai, kas vyksta čia ir dabar. Kiekvieną dieną iš aktualijų gimsta koncepcijos. Inspiracijas sukelia bet kas, ir jos kyla bet kada – su dviračiu išvažiavus į kiemą, iš dainų ar net žodžio. Arba štai „Moteris“ nusileido mums į elektroninį paštą. Man pats žodis pasirodė stiprus, įdomi tema – kūryba parodyti moterį. Mes per daug ir negalvojome, ar tai žurnalas, ar ne, pati frazė inspiruoja. Mums kūryboje daug reiškia žodžiai, mėgstame jais žaisti, sugalvojam naujadarų, kuriame savo kalbą. Juk ir „Egyboy“ yra mūsų naujadaras.
Ką turėjote galvoje rašydami „Moteris nestabdo“?
Egidijus: Mina ant gazo tiesiogine to žodžio prasme.
Mes greitai pasitikriname idėjas ir žaidžiame. Ir kaip žemaičiai einame iki galo šimtu procentų. Kiekviena diena – išbandymai, verslas nėra labai linksmas dalykas, kad ir kaip norėtume.
Remigijus: Linksmoji dalis greitai baigiasi – tada, kai reikia pradėti vežti dėžes, suruošti marškinėlius piešiniams atspausti.
Egidijus: Daugiausia pasitenkinimo teikia tai, kad mūsų kūryba, tie piešiniai ant marškinėlių, sukelia žmonėms šypsenas, gerus jausmus. Gavome laišką iš Niujorko: „Tai vienintelė maikutė, iš kurios jau metai neišlipu kiekvieną dieną.“
Apie ką buvo Jūsų paroda RAP Ū TACIJA?
Egidijus: Šis sloganas buvo pirminė solo parodos Paryžiuje pavadinimo idėja. Galiausiai atsirado „Enjoy the Game“ (garsioji krepšininko Michaelo Jordano frazė atitinka mūsų vertybes). RAP ŪŪŪ TACIJA... patiko kombinacija, juk meno pasaulyje vis svarbiau yra reputacija (juokiasi), o ne pats kūrinys.
Geriausi konceptai yra gimę natūraliai, neplanuotai – atėję iš aplinkos. Tarkim, idėja užrašyti ant marškinėlių „Boys Don‘t Cry“ (išvertus iš anglų k. „Berniukai neverkia“) man gimė Sidnėjuje. Nuėjau į kavinę kavos nusipirkti, per radiją grojo „The Cure“ gabalą „Boys Don‘t Cry“. Daina man labai pakėlė nuotaiką, grįžau namo laimingas, pradėjau paišyti, nubraukiau frazės vidurinį žodį, išėjo – „Boys Cry“ („Berniukai verkia“). Sometimes – kartais. Kartais iš staigios idėjos kad ir tualete gimsta gryniausias ir geriausias produktas (juokiasi).
Kokią žinutę siunčiate savo piešiniais?
Remigijus: Daug žinučių. Tarkim, užrašas „Time Is Money“ (angl. k.; „Laikas yra pinigai“). Nubraukus raidę M ir pridėjus priekyje H, išeina „Honey“ („medus“).
Prekių ženklas „Egyboy“ laikomas šiuolaikinio miesto simboliu, Jūsų drabužius mėgsta gatvės stileivos. Kas Jums patiems yra gatvė?
Egidijus: Gatvė, kiemas mums yra vaikystės sentimentai. Ir dabar labai patinka pasivaikščioti grynu oru (respect medžiams), stebėti užrašus gatvėse, madingas vitrinas. Grafičiai man yra įdomi estetika – daug slėpinių, atsitiktinumo, abstrakcionizmo, nerašytų taisyklių. Ypač daug grafičių Paryžiuje. Man patinka gatvės informacija, triukšmas. Tai gali būti koncertas, numesta į pelkę kėdė (juk to nesugalvotum), vaikiškas piešinys bare, ant palangės, išgerta ir kažkieno palikta skarbonkė. Bet kokie pėdsakai gatvėje lavina akį. Seniau atidžiai stebėdavau gatvės gyvenimą, meno šiukšlytes.
Remigijus: Žmonės pasirenka, ką matyti. Vieni mato medžius, kiti – paukščius, o aš – sienas, pastato fragmentą, architektūrą. Pelkės atspindžiuose gali atrasti naują miestą. Po lietaus, kai balose atsispindi namai, atrodo, atsiveria naujas pasaulis.
Kas Jus įkvepia?
Remigijus: Kuo toliau, tuo sunkiau ką nors nustebinti. Telefoninė kultūra viską sužlugdė. Žmogus per sekundę „nueina“ į parodą Tokijuje, Niujorke, viską pamato gulėdamas lovoje. Boring is a new cool (angl., Nuobodulys yra šių laikų jėga). Pripratome gauti informaciją greitai, šią akimirką. Seniau būdavo egzotiška nuvykti į kokią parodą, susiorganizuoti kelionę. Dabar – lyg pravažiuojantis traukinys…
Žmonėms reikia vis aštresnių pojūčių, adrenalino, cukraus. Kodėl? Neturim atsakymo į šį klausimą.
Naujojoje Zelandijoje berniukas rasistiškai pasisakiusiam ministrui trenkė kiaušiniu per galvą ir tai nufilmavo savo telefonu. Tokie jaunų širdžių poelgiai mus taip pat inspiruoja – palaikydami legenda tapusį Eggboy irgi sukūrėme piešinį!
Jūsų marškinėlius puošia ir K. Lagerfeldo, mados žurnalo „Vogue“ redaktorės Annos Wintour stilizuoti portretai. Ar žmonės perka marškinėlius su jiems imponuojančiomis asmenybėmis?
Remigijus: Žmonės perka kokybę ir puikią idėją. Laikas parodė, kad mūsų produktas patenka į prabangos segmentą, traukia akį, kelia šypsenas, – kuriame saldainius. Įžymybių piešiniai – tai mūsų brendo gestas, dedikacija geriausiems, pernai nemažai jų mus paliko, todėl marškinėlių statusas laikui bėgant irgi keičiasi, tai be galo įdomus faktas mums patiems. Geras nuotykis buvo su Juozu Statkevičiumi. Viešėjau pas Egį Australijoje, prie baseino kalbėjomės, kas Lietuvoje gero. Parodžiau instagrame Juozą – kaip jis su papūstom lūpytėm vaibina ir selfinasi. Juokėmės, ir Egis ant servetėlės nupiešė jo portretą. Parsivežiau, ant bajerio padarėm marškinėlius ir nusiuntėm gerb. J. Statkevičiui dovanų prieš jo kolekcijos pristatymą. Jis šokinėjo iš džiaugsmo, ieškojo per instagramą, kas tie jį nupaišę žmonės. Rado, pakvietė mus į svečius, visiems draugams nupirko marškinėlių ir užsisakė portretą. Dabar savo ateljė turi vieno metro paveikslą!
Dvyniai Vandeniai. Kūrybiški oro ženklai. Kartu sugebate tvirtai stovėti ant žemės. Ko Jums trūksta iki visiškos laimės?
Egyboyzzz: Įrašyti „Egyboy“ tarp garsiausių pasaulio mados ženklų. Ir tai – ne už kalnų (juokiasi)! Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus! À tout à l‘heure (pranc. k., Iki greito pasimatymo!)
Įsigyti specialiai MOTERS šimtmečiui kurtus "Egyboy" marškinėlius galite čia.
