Laura, kūrybos 20-metis – solidus jubiliejus. Kaip prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias? Kurie etapai buvo sudėtingi ir kas, Jūsų manymu, lėmė, kad išsilaikėte tokioje įnoringoje srityje?
Nuo mažens žinojau, kad būsiu dizainerė ir labai kryptingai to siekiau, tai buvo mano varikliukas, jis ligi šiol neduoda ramybės.
Dar besimokydama mokykloje savaitgaliais važinėdavau į Kauną, ten lankydavau piešimo pamokas. Žinojau. Kad Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumas (dabar Kauno kolegija – aut. past.) yra tik startas, kad vėliau tęsiu studijas Vilniaus dailės akademijoje. Besimokydama Kaune labai daug ko išmokau, ten buvo padėti drabužio suvokimo kaip gaminio pamatai. Išmokau, kaip sukonstruoti įmantriausią gaminį, kaip pieštą eskizą paversti realybe.
Mano grupiokai buvo Egidijus Sidaras ir Egidijus Rainys. Kiekvieną dieną į paskaitas eidavau kaip į šventę. Turėjome begalę idėjų, studentai pradėjome organizuoti mados pristatymus, vienas jų – „Apkalbos“, kiek žinau, vyksta iki šiol. Troškome suvienyti dizainerius ir padaryti mados pristatymus aktualius.
Gal tai lėmė ir mano charakteris – esu labai užsispyrusi ir tikslo siekiu atkakliai. Kurdama mėgstu iššūkius ir mėgstu juos įveikti, esu nuosekli. Man kiekviena diena yra kūryba, juk nuolat kažką sugalvoji, užsirašai knygelėje ar nusipaišai. Taip gyvenimas ir tampa kūryba.
Ar iki Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo Jūsų gyvenime buvo daug mados ir ar šeimoje toks Jūsų polinkis buvo išskirtinis, ar augote kūrybinėje aplinkoje?
Mano aplinkoje – nemažai kūrybingų žmonių, iš močiutės esu paveldėjusi kruopštumą, atidumą detalėms, mano senelis buvo dirigentas. Mama, muzikos mokytoja, mane dažnai vesdavosi į Kauno muzikinį teatrą. Giminėje yra žinomų architektų, žurnalistų.
Mergina iš S. Žuko taikomosios dailės technikumo Justino Vienožinskio menų kolegijos laimi konkursą dalyvauti parodoje Honkonge nurungdama kolegas iš Vilniaus dailės akademijos... Koks jausmas buvo, ir ar galima sakyti, kad tai buvo lūžio taškas, nuo kurio visa Jūsų karjeroje ėmė krypti gerąja linkme?
Tuomet buvau tik pirmo kurso studentė, ištroškusi įspūdžių ir naujovių.
Jaučiau, kad mano galimybės yra didelės, turėjau labai daug idėjų, nespėdavau visko apdoroti.
Gavusi pasiūlymą dalyvauti konkurse kažkodėl jaučiau, kad galiu jį laimėti. Konkurso tema buvo virtuali gamta – į tai pažvelgiau konceptualiai ir kūrybiškai. Pasirinkau netradicines konstrukcijas ir siluetus, visą audinį per vasaros atostogas išsiuvinėjau polietileno maišelių karpytomis juostelėmis. Jau tuomet paliečiau gamtos ir tvarios, aplinkai draugiškos mados temą. Gavosi labai netikėtas sprendimas, jis sužavėjo konkurso komisiją Lietuvoje ie pačiame Honkonge, žinomi pasaulio dizaineriai, pavyzdžiui, Johnas Rocha, Mathiew Wiliamsonas ir kiti, tyrinėjo mano kolekciją negalėdami atsistebėti. Pamenu, kaip ruošdamasi šiam projektui, susiradusi batsiuvius, prašiau jų pasiūti odinius batus, primenančius paukščio koją, t. y. išplatėjusius priekyje. Jie sakė, kad tai yra neįmanoma, kad gaminant nebus galima ištraukti medinio kurpalio, bet sugebėjau juos įtikinti, ir pavyko.
Galvos apdangalai buvo pagaminti iš stiklo, tuomet su Viktoru jau buvome pora, tad bendras mūsų kūrybinis kelias jau buvo užsimezgęs.
Jūsų veiklos pradžioje buvo labai nemažai avantiūros – tarkim, kad Jus, išsirengusią į parodą užsienyje, būsimas vyras Viktoras atvežė iki Lenkijos sienos, o tada Jūs – autostopu iki vietos. Kokių dar avantiūrų buvo Jūsų kelio pradžioje?
Kaik minėjau, kurdama nevengiu iššūkių, su kolega Egidijumi Sidaru, laimėję dar vieną konkursą, buvome pakviesti atstovauti Lietuvai Olandijoje. Kadangi buvome studentai, o kelionės buvo brangios, nusprendėme važiuoti autostopu, drabužius išsiuntėme paštu, o patys išsiruošėme keliauti su nuotykiais. Viktoras mus atvežė iki Lenkijos pasienio, ir tuomet keliavome kaip papuolė, iki vietos nuvykome pakeitę net 14 mašinų. Buvo tikras iššūkis, keliavome ir naktį ir dieną, teko važiuoti ir su fūrom, ir atskirai važiuoti. Dabar linksma prisiminti, bet, kai pagalvoji, – telefonų juk dar neturėjome.
Kaip išsigrynino Jūsų kuriamų drabužių, taip pat – aksesuarų stilistika? Kodėl, Jūsų manymu, ji yra būtent tokia?
Mano kūrybinėje aplinkoje tvyro chaosas, bet kurti mėgstu išgrynintų architektūrinių formų, silueto, spalvų drabužius. Žaviuosi minimalizmu,. Anksčiau kurdavau konceptualias kolekcijas, gvildendavau klimato atšilimo temas, vėliau supratau, kad iš drabužio kaip meno kūrinio ilgai neišgyvensi, tad pradėjau kurti dėvėti tinkamus rūbus.
Dabartinio tvaraus gyvenimo populiarėjimo kontekste būti mados srityje yra savotiškas iššūkis. Kokia Jūsų pozicija šiuo klausimu?
Mano kuriama mada yra tvari, drabužiai – ne masinės gamybos, jų pasiuvame po kelis ar keliasdešimt vienetų. Viskas yra gaminama Lietuvoje. Dizainerio kūrybai įvardyti apskritai tinka lėtosios mados apidūdinimas. Mano drabužius įsigiję žmonės nešioja juos ne vienus metus. Aš ir pati turiu tokių suknelių, kurioms – per 10 metų, ir jos vis dar aktualios. Turiu ir savo močiutės aksesuarų – jie, perduodami iš kartos į kartą, man yra labai brangūs. Tikiu, kad ir tiems, kurie įsigyja prekių ženklo „Laura Daili“ papuošalus ar drabužius, šie gyvuos ilgai.
Dažnas dizaineris sako, kad yra batsiuvys be batų. Kiek dėmesio Jūs skiriate savo įvaizdžiui? Ar didelė Jūsų spinta? Ar daugiau dėmesio skiriate drabužiams, aksesuarams?
Man patinka nešioti savo sukurtus drabužius. Taip patikrinu, kaip rūbas dėvisi, ar yra patvarus, kokybiškas. Drabužių neturiu daug, turiu kelis mėgstamiausius derinius.
Jūsų vyras Viktoras irgi baigė tą patį technikumą – dailiojo stiklo specialybę. Ar jis nepaaukojo savo kūrybiškumo, menininko ateities, kad galėtumėte kurti Jūs? Ir... jūs pradėjote kurti stiklo papuošalus. Galbūt tai daryti paskatino vyras norėdamas per Jus realizuoti save?
Esame įkūrę įmonę, kuri reikalauja daug energijos ir atsakomybės. Viktoras jai vadovauja, taip nusprendėme abu, tai – tarsi mūsų kūdikis, kurį bandome užauginti, turime savo darbuotojų. Lietuvoje tai daryti sunku, bet mums pavyksta. Viktoras Lietuvoje yra architektūrinio stiklo pradininkas, yra surengęs nemažai asmeninių ir suorganizavęs grupinių meno parodų. Šiuo metu stiklą jis pasilikęs kaip hobį. Turi tam tikrų planų netolimoje ateityje.
Stiklo papuošalai – tai į verslą peraugęs hobis. Tai mūsų abiejų su Viktoru sukurtas prekių ženklas. Dar 2005-aisiais, kai sugalvojome idėją stikle užšaldyti tikrus džiovintus augalus, nieko panašaus pasaulyje nebuvo, – gal tik meksikiečiai kažką panašaus gamino iš plastiko. Norėjome užpatentuoti idėją, bet tuo metu mums, kaip studentams, 10 000 litų buvo per dideli pinigai. Nors produkto neužpatentavome, likome saviti ir unikalūs iki šių dienų, mūsų papuošalų su lietuviškais augalais galima įsigyti visame pasaulyje, jie vertinami Amerikoje, Europoje ir Japonijoje.
Jūs kartu – nuo studijų laikų. Kaip susipažinote ir kas Jus laiko kartu? Kai kurioms poroms buvimas kartu ir darbe, ir namie atrodo labai daug pastangų reikalaujantis dalykas...
Su Viktoru esame panašūs, mūsų požiūris į gyvenimą, kūrybą tokie, esame tolerantiški vienas kitam. Puikiai jaučiame, kada geriau patylėti, o kada įsiterpti. Esame taip vienas prie kito pripratę, kad beveik niekas nebeerzina. Buvimas kartu visą laiką – tarsi gyvenimo būdas, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Žmonės mūsų atskirai jau nebeįsivaizduoja. Ir – jei būčiau viena, turbūt neegzistuočiau kaip kūrėja.
Turite du sūnus. Ar menininkei lengva būti mama – sužiūrėti šeimos kasdienybę: maisto ruošimas, tvarkos priežiūra, vaikų mokslai?..
Mūsų vaikai yra mūsų draugai. Abu yra savarankiški, gerai mokosi, yra organizuoti, turi savų pomėgių, savarankiškai ruošia pamokas, mėgsta gaminti valgį, domisi sveiko gyvenimo būdu.
Kūrybingų žmonių diena, atrodo, neturi aiškių laiko rėmų. Kokia Jūsų dienotvarkė?
Kūryba mane lydi nuolatos, tai galiu daryti važiuodama automobilyje, gamindama valgyti, ar tiesiog gerdama kavą. Visuomet turiu eskizų knygelę.
Kokią žinutę siunčiate 20-mečio proga pristatoma kolekcija ir kokia ji bus?
Ši kolekcija – tai mano kūrybos apžvalga, tai išsikristaizavęs ankstesnių mano kūrybos idėjų ir ieškojimų atspindys.
Ši „Laura Daili 2020“ kolekcija atspindi ankstesnių metų kūrybą, visada žavėjausi išgryninta forma, skulptūriškumu, plokštumos estetika, netradiciniu kirpimu ir aštrių detalių panaudojimu.
Kolekcija sudaryta iš 30 modelių ir yra kelių dalių. Tai kasdienai skirti nešioti drabužiai, dalis jų sukurta bendradarbiaujant su Lietuvoje veikiančia itin kokybiškos vilnos gamybos įmone „Flokati“, iš jų audinių sukūriau drabužius, tinkamus nešioti šaltuoju metų sezonu: tai – megztukai, apsiaustai, švarkai, susiaučiami įdomaus kirpimo šalikai.
Naujausioje kolekcijoje merginos ir moterys ras nemažai permatomų audinių derinių, smulkių ir tarpusavyje susipinančių dryželių, kurie sukuria mikrolangelių audinio raštą.
Vizitine kortele tapęs stiklas tam tikra forma taip pat bus pristatytas ant podiumo.
Ar tai, kad kolekciją demonstruojančius modelius apavėte „Crocs“ avalyne įtakos turėjo Christopherio Kane'o ir „Balenciaga'os", kurie šio prekių ženklo avalynę taip pat naudojo pristatydami savo kolekcijas, pavyzdys. Kokio efekto siekiate derindama iš pažiūros sunkiai suderinamus dalykus?
Manau, kad šiuolaikinėje madoje standartų nėra, nes profesionalus dizaineris gali sujungti priešybes ir tuo nustebinti. Mėgstu derinti tarpusavyje tarsi nesuderinamus dalykus, tam ir buvo pasirinkta „Crocs“ avalynė. Į ją pažvelgiau kūrybiškai ir savaip dekoravau, pritaikiau savo stilistiką.
Tai yra pasaulinė tendencija, o mes gyvename šiuolaikiu ritmu.
Portreto štrichai
„Nemėgstu... veidmainiškumo ir melo.“
„Vertinu... profesionalumą.“
Credo. „Siekti užsibrėžto tikslo.“
Silpnybės. „Jūrų gėrybės.“
Įkvėpimas. „Kelionės.“
„Atsipalaiduoju... gamtoje, prižiūrėdama savo kieme augalus.“
Šalis, kultūra. „Japonija ir jos kultūra.“
Įkvepiantys vaizdai. „Natūralus gamtos atsinaujinimas, sezonų kaita.“
Ritualas. „Kavos gėrimas.“
Svajonė. „Pagaliau pailsėti.“
